Anuomet Širvintos pasauliui davė ir garsių rašytojų, ir politikų

Anuomet Širvintos pasauliui davė ir garsių rašytojų, ir politikų
Kiek daugiau nei prieš mėnesį, balandžio 4-ąją, „Širvintų krašte“ pasakojome apie miestelio žydų istoriją. Tą pasakojimą, kuris apėmė laikotarpį maždaug iki Neprikalusomybės paskelbimo 1918-aisiais, iliustravome keliomis nuotraukomis, kurias paskelbė pasaulio judaistiką tyrinėjantis interneto portalas jewishgen.org.
Šįkart tą pasakojimą pratęsime.
Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Širvintų žydai vertėsi prekyba, amatais ir smulkiuoju kreditu. Keletas žydų šeimų prekiavo žemės ūkio produkcija, pagrindines pajamas jie gaudavo turgadieniais.
Pasak tuo metu atlikto vyriausybės tyrimo, 1931 metais Širvintose veikė 37 parduotuvės ar prekybos įmonės, iš kurių net 34 (92 proc.) buvo žydų nuosavybė.
Kaip buvo sutelktas verslas Širvintų žydų bendruomenės rankose, gerai matyti iš šių faktų:
– iš trijų bakalėjinių prekių parduotuvių žydai valdė 2;
– visi 4 mėsinių galvijų prekeiviai buvo žydai;
– abu restoranai ar užeigos priklausė žydams;
– vienintelis grūdų ir linų supirkėjas buvo žydas;
– visi 6 tekstilės gaminių ir kailių prekeiviai, amatininkai buvo žydai;
– visi 4 avalynės ir odos prekeiviai, amatininkai buvo žydai;
– 1 iš buvusių 2 vaistinių priklausė žydams;
– vienintelę medienos, kitokio kuro paruošų, pardavimo įmonė valdė žydai;
– visos 12 pramoninių prekių parduotuvių tuo metu priklausė žydams;
– žydai valdė vienintelę dviračių, elektros prekių ir siuvimo mašinų parduotuvę;
– ir tik viena kitokių nenurodytų prekių parduotuvė priklausė ne žydams.
Jewishgen.org paskelbtais duomenimis, 1937 metais Širvintose darbavosi 49 žydų amatininkai. Tarp jų buvo 11 siuvėjų, 9 batsiuviai, 6 krosnininkai, 5 kepėjai, 5 mėsininkai, 3 kepurininkai, 3 kirpėjai, 2 skardininkai, 2 laikrodininkai, 1 dailidė ir 2 kitokie amatininkai. 1924 metais Širvintose buvo įsteigtas Žydų „liaudies bankas“ („Folksbank“), kuris 1928 metais buvo priimtas į Lietuvos bankų sąjungą. Tuo metu jis turėjo 191 narius ir teikė reikšmingą paramą vietos žydams.
1939 metais Širvintose buvo 30 telefono ryšio abonentų, tačiau tik 2 iš jų buvo žydai.
Kaip teigiama Lietuvos žydų internetiniame portale zydai.lt, 1923 metais Širvintose gyveno 1053 žydai, o prieš pat II Pasaulinį karą jų buvo telikę 700. Viena iš mažėjimo priežasčių buvo Vilniaus praradimas. Kadangi Širvintų žydai buvo labai susiję su Vilniumi, o nemažai jaunimo studijavo šiame mieste, po Vilniaus prijungimo prie Lenkijos nutrūko ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Vilniaus žydų bendruomene. Tai vertė žydus ieškoti naujų rinkų, naujų veiklos sričių. Neutraliosios zonos laikais Širvintose ir apylinkėse vykdavę dažni mūšiai tarp čia veikusių Lietuvos partizanų ir Lenkijos kariuomenės dar labiau pablogino gyvenimo sąlygas. Visa tai turėjo įtakos gausiai žydų emigracijai į Pietų Afriką, JAV, Pietų Ameriką.
Yra išlikę duomenų, kad Širvintose tarpukariu veikė 3 sinagogos – dvi mūrinės ir viena medinė. Taip pat minima, kad sinagogos buvo suskirstytos pagal besilankančiųjų veiklą: „pavyzdžiui, vienoje rinkosi pirkliai, kitoje amatininkai,“ – tikina zydai.lt.
Anot šio šaltinio, yra ir žinių Širvintose veikus midrašui. Nesileidžiant į smulkmenas galima pasakyti, kad tai kažkas panašaus į religinių tekstų tyrinėjimą, jų interpretavimą. Galimas dalykas, midrašo sekėjai rinkdavosi vienoje iš Širvintų sinagogų.
Širvintose greičiausiai veikė ir štiblas – vieta, taip pat skirta bendruomenei melstis. Išvertus iš hebrajų, štiblas reiškia namelį ar mažai vietos. Skirtingai nuo formalios sinagogos aplinkos, štible griežtiems religiniams kanonams buvo skiriama mažiau dėmesio. Taigi štiblas tapdavo ir bendruomenės susibūrimo vieta, kur, be religijos, būdavo aptariami ir kasdieniai, pasaulietiški reikalai, teikaimos komunalinės paslaugos.
Miestelyje veikusią Tarbuto (pasaulietinę) žydų mokyklą, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba, lankė 100 mokinių. Dar veikė jidiš mokykla, kurioje mokytojavo B. Kalmikovas, Gurvicas, Zaidelis ir kt., taip pat dvi talmudo mokyklos (čederiai) su 50 mokinių. Jiems išlaikyti finansavimą skirdavo Čikagoje veikęs Širvintų žydų rėmimo komitetas.
Baigę mokslus Širvintose, žydų jaunuoliai daugiausia vykdavo į Ukmergę, kur veikė jiems skirta aukštesnioji mokykla.
Paskutinis Širvintų rabinas buvo 1870 metais gimęs Avraham Aryeh Leib Grosbard. Jis mūsų miestelyje pradėjo tarnauti 1913 metais. Paskui prie rabino prisijungė jo žentas Zundl Kruk, kuris ilgainiui perėmė pareigas. Abu žuvo per holokaustą 1941-aisiais.
Grosbard greičiausiai pakeitė 1912 metais mirusį Menahem-Mendel HaLevi-Lifshitz, kuris Širvintose darbavosi nuo 1890 metų. Kitas ilgametis Širvintų rabinas buvo 1920 metais miręs Yits’hak-Eliezer-Lipa Shereshevsky.
Tarp žinomiausių to meto žydų, kilusių iš Širvintų, galima paminėti Eliyahu-Eliezer Grodzensky (1831-1887), rabino Israel Salanter žentą, kuris buvo vienas iš trijų Vilniaus aukščiausiojo religinio teismo narių.
Kitas širvintiškis – 1882 metais gimęs Leon Hazanovitz (tikrasis vardas Katriel Shub). Šis rašytojas, redaktorius buvo vienas iš Poalei Zion partijos vadovų, mirė 1925 metais.
Poalei Zion pavadinimas reiškia „Siono darbininkus“, tai žydų socialdemokratų darbininkų partija, įkurta 1900-1901 metais Jakaterinoslave (Rusija). Netrukus vienas skyrių buvo įsteigtas Vilniuje. Ši partija po Spalio perversmo Rusijoje sunyko ir bolševikų buvo išvaikyta.
Reikėtų pastebėti, kad daugelis Širvintų žydų pritarė sionistų judėjimui. Miestelyje veikė Nakhman Sirkin (sionistų socialinė grupė) ir Keren Kayemeth LeYisrael (žydų nacionalinis fondas) komitetas. Abi politinės organizacijos labai prisidėjo prie vietos žydų kultūrinio gyvenimo. Širvintiškiai buvo vis aktyvesni renkant sionistų kongresų narius. 1929 metais savo pasirinkimą atidavė tik 16 Širvintų žydų, 11 jų – už Žydų kongrese atstovaujamą Darbo partiją. O štai 1935-aisiais šiai sionistų partijai balsus skyrė jau daugiau kaip pusė visų balsavusiųjų – 181 Širvintų sionistas iš 344.
Dar vienas širvintiškis – žurnalistas ir rašytojas Avner Tenenboim (1848-1913), Amerikoje paskelbęs šimtus straipsnių ir knygų apie gamtą, istoriją ir geografiją Amerikoje. Jis vertė pasaulinės literatūros knygas į jidiš.
1935 metais iš Širvintų į tuometę Palestiną atvyko Tsevi Bernshtein, politinio judėjimo už žydų valstybę Hapoel Hamizrahi vykdantysis narys. Šis judėjimas vėliau tapo partija ir turėjo savo narių Izraelio parlamente (Knesete). Vėliau ši partija virto Nacionaliniu religiniu frontu.
Kaip teigiama jewishen.org, 1940-aisiais į Lietuvą atėjus sovietams žydams prikalusęs verslas buvo nacionalizuotos. Valstybei atiteko ir žydų parduotuvės, kurioms valdyti buvo paskirti komisarai. Prekių tiekimas sumažėjo, tuojau pat išaugo kainos išaugo. Sovietai uždarė visas sionistines ir jaunimo organizacijas, taip pat ir Širvintų hebrajų mokyklą. Bent trys žydų šeimos iš Širvintų buvo ištremtos į Sibirą.
Praėjus kelioms dienoms nuo II Pasaulinio karo pradžios, į Širvintas užsuko vokiečių kareiviai, kurie padegė kelis maldos namus ir gatvėse išmėtė religines knygas, kad žmonės jas mindytų. Padegtame Beth Midrash pastate gyvi sudegė čia buvę moteris ir jos sūnus.
Kai vokiečiai iš Širvintų išvyko, valdžia perėmė lietuvioų nacionalistai. Jie sulaikė daugelį žydų ir ne tik žydų, turėjusių kokių nors ryšių su buvusia sovietų valdžia. Visi buvo išsiųsti į Ukmergės kalėjimą. Ukmergėje ne žydams buvo atseikėta po 25 rykštes, paskui jie paleisti, o žydai – suimti. Liepos viduryje jauni vyrai ir moterys iki aštuoniolikos metų buvo atrinkti ir pasiųsti darbuotis į ūkį Šešuolėliuose, taip pat kartais suburiamos 20-25 žydų grupės, kurios buvo siunčiamos darbuotis kitur. Vėliau visi buvo įkalinti Ukmergėje.
1941-ųjų rugpjūčio 10 dieną Vokiečių karinė valdžia įsakė prisistatyti visiems žydams, kurie turėjo arklį su vežimu. Lietuviai policininkai į tuos vežimus sodino sergančius žydus. Jie buvo išvežti ir sušaudyti. Rugpjūčio pabaigoje visiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir persikelti į maždaug dvidešimt apgriuvusių pastatų senojo miesto dalyje, prie pirties. Čia buvo įsteigtas taip vadinamas getas. Pasakojama, kad senasis rabinas Abraomas-Leib Grosbard ir žentas Zundl Kruk bandė įsteigti šiokią tokią savivaldą ir tvarką.
1941-ųjų rugsėjo 18-ąją Širvintų getas buvo apsuptas vokiečių ir jiems patarnavusių lietuvių. Visi žydai buvo sulaipinti į sunkvežimius ir išvežti į Ukmergę, o ten – į Pivonijos mišką, kur jau buvo paruoštos duobės. Jie buvo priversti nusirengti, tada stumiami į duobes ir nužudyti. Mažai kas priešinosi. Tą pačią dieną prie įvažiavimo į Širvintas buvo pastatytas ženklas, nurodantis, kad miestelis yra „Judenrein“ („Švarus nuo žydų“).
Parengė Gintaras Bielskis
Foto: jewishgen.org, yadvashem.org
Širvintų štiblas. Labai panašu, kad šiuo metu tai – netoli su P. Cvirkos gatve esantis Vilniaus gatvės 93-iasis namas.
Širvintų Beth Midrash. Ji buvo pastatyta iš raudonų plytų, stovėjo netoli dabartinių Upelio-Jaunimo gatvių sankirtos (nuotr. miestai.net).
1938 metų gegužės 4-oji. Talmud-Torah religinės mokyklos mokiniai su savo mokytojais prie Beth Midrash. Beth Midrash – pagrindinė bendruomenės (štetlo) sinagoga.
Rytinei maldai žadinantis Širvintų Beth Midrash „šamašas“. Tai sinagogos tarnautojas, rabino asistentas, kitaip dar – gabbai, ne tik atliekantis kai kurias religines pareigas, bet ir tvarkantis finansus. Būdavo arba savanoris, arba samdomas darbuotojas.
1909 metais Niujorke kraštiečio Avner’io Tenenboim’o išleista knyga.
1920-1929 metai. Širvintų žydų Baronų šeima savo sode (nuotr. publikuota United States Holocaust Memorial Museum, courtesy of Joseph Harmatz).
Širvintų Beth Midrash. Ji buvo pastatyta iš raudonų plytų, stovėjo netoli dabartinių Upelio-Jaunimo gatvių sankirtos (nuotr. miestai.net).

Širvintų Beth Midrash. Ji buvo pastatyta iš raudonų plytų, stovėjo netoli dabartinių Upelio-Jaunimo gatvių sankirtos (nuotr. miestai.net).

Kiek daugiau nei prieš mėnesį, balandžio 4-ąją, „Širvintų krašte“ pasakojome apie miestelio žydų istoriją. Tą pasakojimą, kuris apėmė laikotarpį maždaug iki Neprikalusomybės paskelbimo 1918-aisiais, iliustravome keliomis nuotraukomis, kurias paskelbė pasaulio judaistiką tyrinėjantis interneto portalas jewishgen.org.

Šįkart tą pasakojimą pratęsime.

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Širvintų žydai vertėsi prekyba, amatais ir smulkiuoju kreditu. Keletas žydų šeimų prekiavo žemės ūkio produkcija, pagrindines pajamas jie gaudavo turgadieniais.

Pasak tuo metu atlikto vyriausybės tyrimo, 1931 metais Širvintose veikė 37 parduotuvės ar prekybos įmonės, iš kurių net 34 (92 proc.) buvo žydų nuosavybė.

Širvintų štiblas. Labai panašu, kad šiuo metu tai - netoli su P. Cvirkos gatve esantis Vilniaus gatvės 93-iasis namas.

Širvintų štiblas. Labai panašu, kad šiuo metu tai - netoli P. Cvirkos gatvės esantis Vilniaus gatvės 93-iasis namas.

Kaip buvo sutelktas verslas Širvintų žydų bendruomenės rankose, gerai matyti iš šių faktų:

– iš trijų bakalėjinių prekių parduotuvių žydai valdė 2;

– visi 4 mėsinių galvijų prekeiviai buvo žydai;

– abu restoranai ar užeigos priklausė žydams;

– vienintelis grūdų ir linų supirkėjas buvo žydas;

– visi 6 tekstilės gaminių ir kailių prekeiviai, amatininkai buvo žydai;

– visi 4 avalynės ir odos prekeiviai, amatininkai buvo žydai;

– 1 iš buvusių 2 vaistinių priklausė žydams;

– vienintelę medienos, kitokio kuro paruošų, pardavimo įmonė valdė žydai;

– visos 12 pramoninių prekių parduotuvių tuo metu priklausė žydams;

– žydai valdė vienintelę dviračių, elektros prekių ir siuvimo mašinų parduotuvę;

– ir tik viena kitokių nenurodytų prekių parduotuvė priklausė ne žydams.

1920-1929 metai. Širvintų žydų Baronų šeima savo sode (nuotr. publikuota United States Holocaust Memorial Museum, courtesy of Joseph Harmatz).

1920-1929 metai. Širvintų žydų Baronų šeima savo sode (nuotr. publikuota United States Holocaust Memorial Museum, courtesy of Joseph Harmatz).

Jewishgen.org paskelbtais duomenimis, 1937 metais Širvintose darbavosi 49 žydų amatininkai. Tarp jų buvo 11 siuvėjų, 9 batsiuviai, 6 krosnininkai, 5 kepėjai, 5 mėsininkai, 3 kepurininkai, 3 kirpėjai, 2 skardininkai, 2 laikrodininkai, 1 dailidė ir 2 kitokie amatininkai. 1924 metais Širvintose buvo įsteigtas Žydų „liaudies bankas“ („Folksbank“), kuris 1928 metais buvo priimtas į Lietuvos bankų sąjungą. Tuo metu jis turėjo 191 narius ir teikė reikšmingą paramą vietos žydams.

1939 metais Širvintose buvo 30 telefono ryšio abonentų, tačiau tik 2 iš jų buvo žydai.

Kaip teigiama Lietuvos žydų internetiniame portale zydai.lt, 1923 metais Širvintose gyveno 1053 žydai, o prieš pat II Pasaulinį karą jų buvo telikę 700. Viena iš mažėjimo priežasčių buvo Vilniaus praradimas. Kadangi Širvintų žydai buvo labai susiję su Vilniumi, o nemažai jaunimo studijavo šiame mieste, po Vilniaus prijungimo prie Lenkijos nutrūko ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Vilniaus žydų bendruomene. Tai vertė žydus ieškoti naujų rinkų, naujų veiklos sričių. Neutraliosios zonos laikais Širvintose ir apylinkėse vykdavę dažni mūšiai tarp čia veikusių Lietuvos partizanų ir Lenkijos kariuomenės dar labiau pablogino gyvenimo sąlygas. Visa tai turėjo įtakos gausiai žydų emigracijai į Pietų Afriką, JAV, Pietų Ameriką.

Yra išlikę duomenų, kad Širvintose tarpukariu veikė 3 sinagogos – dvi mūrinės ir viena medinė. Taip pat minima, kad sinagogos buvo suskirstytos pagal besilankančiųjų veiklą: „pavyzdžiui, vienoje rinkosi pirkliai, kitoje amatininkai,“ – tikina zydai.lt.

Anot šio šaltinio, yra ir žinių Širvintose veikus midrašui. Nesileidžiant į smulkmenas galima pasakyti, kad tai kažkas panašaus į religinių tekstų tyrinėjimą, jų interpretavimą. Galimas dalykas, midrašo sekėjai rinkdavosi vienoje iš Širvintų sinagogų.

Širvintose greičiausiai veikė ir štiblas – vieta, taip pat skirta bendruomenei melstis. Išvertus iš hebrajų, štiblas reiškia namelį ar mažai vietos. Skirtingai nuo formalios sinagogos aplinkos, štible griežtiems religiniams kanonams buvo skiriama mažiau dėmesio. Taigi štiblas tapdavo ir bendruomenės susibūrimo vieta, kur, be religijos, būdavo aptariami ir kasdieniai, pasaulietiški reikalai, teikaimos komunalinės paslaugos.

1938 metų gegužės 4-oji. Talmud-Torah religinės mokyklos mokiniai su savo mokytojais prie Beth Midrash. Beth Midrash - pagrindinė bendruomenės (štetlo) sinagoga.

1938 metų gegužės 4-oji. Talmud-Torah religinės mokyklos mokiniai su savo mokytojais prie Beth Midrash. Beth Midrash - pagrindinė bendruomenės (štetlo) sinagoga.

Miestelyje veikusią Tarbuto (pasaulietinę) žydų mokyklą, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba, lankė 100 mokinių. Dar veikė jidiš mokykla, kurioje mokytojavo B. Kalmikovas, Gurvicas, Zaidelis ir kt., taip pat dvi talmudo mokyklos (čederiai) su 50 mokinių. Jiems išlaikyti finansavimą skirdavo Čikagoje veikęs Širvintų žydų rėmimo komitetas.

Baigę mokslus Širvintose, žydų jaunuoliai daugiausia vykdavo į Ukmergę, kur veikė jiems skirta aukštesnioji mokykla.

Paskutinis Širvintų rabinas buvo 1870 metais gimęs Avraham Aryeh Leib Grosbard. Jis mūsų miestelyje pradėjo tarnauti 1913 metais. Paskui prie rabino prisijungė jo žentas Zundl Kruk, kuris ilgainiui perėmė pareigas. Abu žuvo per holokaustą 1941-aisiais.

Grosbard greičiausiai pakeitė 1912 metais mirusį Menahem-Mendel HaLevi-Lifshitz, kuris Širvintose darbavosi nuo 1890 metų. Kitas ilgametis Širvintų rabinas buvo 1920 metais miręs Yits’hak-Eliezer-Lipa Shereshevsky.

Tarp žinomiausių to meto žydų, kilusių iš Širvintų, galima paminėti Eliyahu-Eliezer Grodzensky (1831-1887), rabino Israel Salanter žentą, kuris buvo vienas iš trijų Vilniaus aukščiausiojo religinio teismo narių.

Kitas širvintiškis – 1882 metais gimęs Leon Hazanovitz (tikrasis vardas Katriel Shub). Šis rašytojas, redaktorius buvo vienas iš Poalei Zion partijos vadovų, mirė 1925 metais.

Poalei Zion pavadinimas reiškia „Siono darbininkus“, tai žydų socialdemokratų darbininkų partija, įkurta 1900-1901 metais Jakaterinoslave (Rusija). Netrukus vienas skyrių buvo įsteigtas Vilniuje. Ši partija po Spalio perversmo Rusijoje sunyko ir bolševikų buvo išvaikyta.

Reikėtų pastebėti, kad daugelis Širvintų žydų pritarė sionistų judėjimui. Miestelyje veikė Nakhman Sirkin (sionistų socialinė grupė) ir Keren Kayemeth LeYisrael (žydų nacionalinis fondas) komitetas. Abi politinės organizacijos labai prisidėjo prie vietos žydų kultūrinio gyvenimo. Širvintiškiai buvo vis aktyvesni renkant sionistų kongresų narius. 1929 metais savo pasirinkimą atidavė tik 16 Širvintų žydų, 11 jų – už Žydų kongrese atstovaujamą Darbo partiją. O štai 1935-aisiais šiai sionistų partijai balsus skyrė jau daugiau kaip pusė visų balsavusiųjų – 181 Širvintų sionistas iš 344.

1909 metais Niujorke kraštiečio Avner'io Tenenboim'o išleista knyga.

1909 metais Niujorke kraštiečio Avner'io Tenenboim'o išleista knyga.

Dar vienas širvintiškis – žurnalistas ir rašytojas Avner Tenenboim (1848-1913), Amerikoje paskelbęs šimtus straipsnių ir knygų apie gamtą, istoriją ir geografiją Amerikoje. Jis vertė pasaulinės literatūros knygas į jidiš.

1935 metais iš Širvintų į tuometę Palestiną atvyko Tsevi Bernshtein, politinio judėjimo už žydų valstybę Hapoel Hamizrahi vykdantysis narys. Šis judėjimas vėliau tapo partija ir turėjo savo narių Izraelio parlamente (Knesete). Vėliau ši partija virto Nacionaliniu religiniu frontu.

Kaip teigiama jewishen.org, 1940-aisiais į Lietuvą atėjus sovietams žydams prikalusęs verslas buvo nacionalizuotos. Valstybei atiteko ir žydų parduotuvės, kurioms valdyti buvo paskirti komisarai. Prekių tiekimas sumažėjo, tuojau pat išaugo kainos išaugo. Sovietai uždarė visas sionistines ir jaunimo organizacijas, taip pat ir Širvintų hebrajų mokyklą. Bent trys žydų šeimos iš Širvintų buvo ištremtos į Sibirą.

Praėjus kelioms dienoms nuo II Pasaulinio karo pradžios, į Širvintas užsuko vokiečių kareiviai, kurie padegė kelis maldos namus ir gatvėse išmėtė religines knygas, kad žmonės jas mindytų. Padegtame Beth Midrash pastate gyvi sudegė čia buvę moteris ir jos sūnus.

Kai vokiečiai iš Širvintų išvyko, valdžia perėmė lietuvių nacionalistai. Jie sulaikė daugelį žydų ir ne tik žydų, turėjusių kokių nors ryšių su buvusia sovietų valdžia. Visi buvo išsiųsti į Ukmergės kalėjimą. Ukmergėje ne žydams buvo atseikėta po 25 rykštes, paskui jie paleisti, o žydai – suimti. Liepos viduryje jauni vyrai ir moterys iki aštuoniolikos metų buvo atrinkti ir pasiųsti darbuotis į ūkį Šešuolėliuose, taip pat kartais suburiamos 20-25 žydų grupės, kurios buvo siunčiamos darbuotis kitur. Vėliau visi buvo įkalinti Ukmergėje.

1941-ųjų rugpjūčio 10 dieną Vokiečių karinė valdžia įsakė prisistatyti visiems žydams, kurie turėjo arklį su vežimu. Lietuviai policininkai į tuos vežimus sodino sergančius žydus. Jie buvo išvežti ir sušaudyti. Rugpjūčio pabaigoje visiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir persikelti į maždaug dvidešimt apgriuvusių pastatų senojo miesto dalyje, prie pirties. Čia buvo įsteigtas vadinamasis getas. Pasakojama, kad senasis rabinas Abraomas-Leib Grosbard ir žentas Zundl Kruk bandė įsteigti šiokią tokią savivaldą ir tvarką.

1941-ųjų rugsėjo 18-ąją Širvintų getas buvo apsuptas vokiečių ir jiems patarnavusių lietuvių. Visi žydai buvo sulaipinti į sunkvežimius ir išvežti į Ukmergę, o ten – į Pivonijos mišką, kur jau buvo paruoštos duobės. Jie buvo priversti nusirengti, tada stumiami į duobes ir nužudyti. Mažai kas priešinosi. Tą pačią dieną prie įvažiavimo į Širvintas buvo pastatytas ženklas, nurodantis, kad miestelis yra „Judenrein“ („Švarus nuo žydų“).

Parengė Gintaras Bielskis

Foto: jewishgen.org, yadvashem.org

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)

1 Atsakymas į "Anuomet Širvintos pasauliui davė ir garsių rašytojų, ir politikų"

  1. sds parašė:

    Labai įdomus straipsnis.

Comments are closed.

scroll to top