Dar vienas kraštietis kankinys

Molėtų bažnyčios muziejuje tarp čia kunigavusių prisimenamas ir Matas Lajauskas (sekunde.lt).

2000 metų didžiojo Krikščionybės jubiliejaus proga popiežius Jonas Paulius II į kankinių sąrašą, Bažnyčios martirologą, naujai įrašė per 30 tūkst. XX amžiaus kankinių. Visuotinės Bažnyčios martirologe dabar yra 114 kankinių iš Lietuvos, tarp jų – 8 iš Kaišiadorių vyskupijos. Mums svarbu tai, kad du jų – Kazimieras Lajauskas (1892-1921) ir Matas Lajauskas (1872-1941) buvo kilę iš Širvintų rajono, o 1908 metais Labanore gimęs Zenonas Baužys 1934-aisiais buvo paskirtas Kernavės parapijos klebonu, mirė tremtyje.

Apie lenkų nužudytą Kazimierą Lajauską rašėme neseniai, o štai istorija apie Matą Lajauską publikuojame pirmą kartą. Tiesa, 2000-aisiais „Versmės“ leidykloje išleistoje knygoje „Širvintos“ yra publikuojamas K. Misiaus pasakojimas apie šį kunigą, tačiau didžioji pasakojimo dalis skirta lietuvybės sklaidos veiklai dabartinėje Pelesos apylinkėse (dabartinė Baltarusijos teritorija).

Matas Lajauskas 1872 metų rugsėjo 14-ąją gimė Bajorkampio kaime. Teigiama, kad pats kaimo pavadinimas jau sakytų, jog jame gyveno bajorai. Dauguma Vilniaus vyskupijos bajorų jau XIX a. atsižadėjo protėvių lietuvių kalbos ir laikė save lenkais. XIX a. II pusėje buvo aplenkinti ir Širvintų parapijos valstiečiai. 1908 metais, kunigas Matas Lajauskas, pateikdamas anketines žinias apie save, nurodė esąs lietuvis ir mokąs gimtąją kalbą.

1885-1889 metais Matas Lajauskas mokėsi Vilniaus antrojoje gimnazijoje, 1889-aisiais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o po ketverių metų buvo išsiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, kurioje 1897 metais įgijo magistro laipsnį.

Kaip teigiama, XX amžiaus pradžioje kun. Matas Lajauskas buvo susipratęs lietuvis ir rėmė tautinį atgimimą.

„Tikriausiai tai jis laikė savo pareiga, praktine veikla nesigyrė, o atgimimo veikėjai tautinės sąmonės žadintoją Rodūnios parapijoje pamiršo. Tai, jog šiandien išliko lietuvių Pelesos (Baltarusija) apylinkėse, yra nemažas kunigo Mato Lajausko nuopelnas. Jis vienas pirmųjų ryžtingai žadino Rodūnios parapijos lietuvių tautinę sąmonę, rūpinosi jų švietimu. Labanoro parapijos nebuvo pasiekusi žymesnė lenkinimo banga: čia beveik nebuvo bajorkaimių, sulenkėjusių miestelėnų. Parapijiečiai klebonu Matu Lajausku buvo patenkinti, skundų niekas nerašė. Kunigas Matas Lajauskas Labanore praleido ir Pirmojo pasaulinio karo audras, ir kovas už Lietuvos nepriklausomybę. Žuvo 1941 birželio 28 nuo besitraukiančių čekistų rankos. Palaidotas Molėtų bažnyčios šventoriuje,“ – rašoma interneto tinklalapyje angelorum.lt.

Anot informacijos Molėtų parapijos interneto svetainėje, Matas Lajauskas Molėtų klebonu buvęs nuo 1924 metų.

Yra užfiksuotas pasakojimas, kad dar dirbdamas Labanore, Matas Lajauskas pratinęs parapijiečius auginti pomidorus, dalijęs jų sėklas, per pamokslus aiškinęs, kaip reikia auginti. Ir tikrai, žmonės stebėjosi, kad „išaugo gražių raudonų uogų“, bet bijojo jas valgyti. Apsilankęs pas parapijiečius, juos tikinęs, kad pomidorus reikia valgyti supjaustytus ir sumaišytus su grietine, užbėrus druskos. Pats sėsdavęs valgyti. Tada ir kiti imdavo ragauti ir atrasdavo, kad – gardu. Tai praėjusio amžiaus viduryje buvo užrašyta etnografiniuose etiuduose iš Labanoro („Cak cak – klapt. Pa Malėtus“, zaliazole.lt).

1942 metais Čikagoje buvo išleista Juozo Prunskio knygelė „15 Lietuvoje sušaudytų kunigų“, kurioje pasakojama apie 1941-aisiais besitraukiusių sovietinių karių žiaurumus. 7-ąja pateikta Mato Lajausko istorija (kalba netaisyta):

„Kad ir kaip šiurpi mums atrodo kun. Juknevičiaus (Kaišiadoryse nužudyto ir bandyto sudeginti Merkinės klebono dekano) mirtis, bet dar baisesnį įspūdį daro žinia, kad bolševikų buvo nužudytas net septynių dešimčių metų senelis, sergantis kunigas Matas Lajauskas. Jisai buvo gimęs 1872 metais. Kunigu įšventintas 1897 metų balandžio 12 dieną. Pasirodžius jo gražiems sugebėjimams dirbti su žmonėmis, buvo paskirtas Malėtų parapijos (5600 katalikų) klebonu ir tos apylinkės dekanu. Malėtų parapija įsteigta

Vilniaus vyskupų ir bažnyčią čionai pastatė vysk. Bžostovskis. Kun. Lajauskas yra mokęsis Vilniaus kunigų seminarijoje, drauge su kun. A. Deksniu (jubiliatu). Apie savo mokslo draugą kun. Deksnys pasakojo: „Jisai buvo gabus, dėl to turėjo progos pagilinti savo mokslus Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kai kurį laiką buvo Vilniaus seminarijos profesoriumi, šiaip jau jis nebuvo iš turtingos giminės. Jo brolis – (dirbo) kalviu Želvoje. Paskutiniu metu jisai atrodė susenęs, pavargęs.“

Savo gyvenimo paskutinėse dienose jisai visiškai buvo ligonis. Bolševikai nepasigailėjo nė šio jau lovoje gulinčio kunigo senelio gyvybės: vėlų vakarą įsibrovę į kleboniją pradėjo joje šeimininkauti. Įsibrovę į sergančio kunigo miegamąjį, reikalavo pranešti, kur randasi jaunasis kunigas vikaras. Tačiau to niekas esančių klebonijoje nežinojo, nes šis buvo pasislėpęs. Tada pareikalavo keltis iš lovos ligoniui ir vykti su jais. Įsisodinę į sunkvežimį nusivežė. Po kelių dienų buvo surastas apie 2 mylios (3 km) nuo

Malėtų miestelio dekano lavonas, žiauriai įgrūstas į purvyną baloje…. Tasai kankinys mirė 1941 m. birželio 27 dieną.“

1979 metais JAV buvo išleista šio autoriaus knygelė „Lietuva bolševikų okupacijoje“. Leidinyje vėl paminėta kunigo Mato Lajausko istorija, tačiau papasakota kiek kitaip: anot autoriaus, „Kun. Matas Lajauskas, senelis, Molėtų par. klebonas, profesoriavęs Vilniaus kunigų seminarijoje, buvo už lietuviškumą atleistas. 1941 m. birželio 28 d. bolševikams per Molėtus traukiantis, vienas žydelis įskundė, kad klebonas Lajauskas nemėgsta komunistų, džiaugiasi karui prasidėjus. Senukas sirgo ir jau paėmęs paslėptą vėliavą pasidėjo lovoje prie savęs. Įsiveržę bolševikai be jokių aiškinimų kun. Lajauską suėmė ir išvežę už miesto nužudė. Buvo iškilmingos laidotuvės.“

Minėtuose etnografiniuose etiduose yra paminėta, kad vietos gyventojai kalbėjo, jog kunigą nužudę sovietai jam prapjovė krūtinę ir įkišo granatą, o prie jos žiedo pririšo vielutę: jei kas patrauks – susisprogdins. Taip kunigą atseit ir palaidoję su ta granata.

1972 metais JAV išleistoje Mato Raišupio knygelėje „The calvary of the bishops, priests and people during the first and second soviet occupations of Lithuania“ („Vyskupų, kunigų ir tautos Kalvarija per pirmąją ir antrąją Lietuvos sovietinę okupaciją“) pasakojama dar kiek kitaip. Anot autoriaus, Matas Lajauskas buvo taurus lietuvis, ilgametis Molėtų klebonas bei dekanas, didelis patriotas, mėgęs šaulius, skautus ir kitas lietuviškas organizacijas, originalaus būdo. Net pamoksluose kartais pasakydavo: „Jei vyras ne šaulys, tai koks ten vyras. Mergaitės netekėkit už tokio – šliūbo neduosiu“. Anot šiame leidinyje pateikiamos istorijos, prasidėjus karui ir bolševikams bėgant iš Lietuvos, išgirdęs per radiją iš Kauno stoties Lietuvos himną, Lajauskas verkė kaip mažas vaikas, užsikniaubęs ant radijo. Miestelyje suplevėsavo trispalvė, iškelta molėtiškių partizanų. Tačiau bolševikai iš čia buvo vėlai išvyti, tik liepos 3 dieną. Bolševikų bėgliai paklausė vieno nesveiko proto žmogaus, kas liepęs iškelti tą vėliavą. Tas atsakęs, kad liepęs dekanas Lajauskas.

Išvijus bolševikus, jo palaikai buvo iškasti ir iškilmingai palaidoti Molėtų šventoriuje. Kiek vėliau buvo pastatytas paminklas su įrašu:

„Nors styga gyvenimo trūko,

Jos aidas ilgai dar kartos,

Kad nėra kilnesnio dalyko,

Kaip mirti dėl savo tautos.“

Antrą kartą Molėtus okupavę bolševikai paminklą sudaužė, nugriovė, o ant kapo likusi tik akmenų krūva.

Parengė Gintaras Bielskis