Kaip toje pasakoje apie Pelenę...
Gegužės 24 dieną jau septynioliktą kartą Gelvonuose vyko Širvintų krašto folkloro ir liaudiškos muzikos šventė „Suprašė žvirblalis“. Šiame liaudiškame suėjime dalyvavo rajono folkloro ansambliai su savo pasakoriais. Švenčiant penkiolikos metų „žvirblalio“ jubiliejų, renginys vyko lauke. Diena pasitaikė labai karšta ir saulėta, net pavėsis mažai gelbėjo. Matyt, „žvirblalis“ gerai su saule sugyvena, nes paprastai kiekvienais metais tą dieną termometro stulpelis vos ne iki 30 laipsnių šilumos rodo. Renginio organizatoriai pasimokė, ir dabar „žvirblalis“ visus svečius suprašo į erdvią ir vėsią kultūros namų salę. Nuo šių metų Širvintų krašto folkloro ir liaudiškos muzikos šventę „Suprašė žvirblalis“ reikės vadinti jau respublikine švente, nes joje dalyvavo svečiai iš kitų rajonų.
Renginio vedėjai Ona ir Kazys pirmuosius į sceną pakvietė šeimininkus – Gelvonų folkloro kolektyvą „Savingė“ (vadovė Laimutė Bikulčienė). Kaip ir dera svetingiems šeimininkams, jų pirmieji dainos žodžiai buvo: „Sveiki gyvi sveteliai, mūsų mylimieji, sveiki gyvi sveteliai, mūsų laukiamieji.“ Mūsų rajono folkloro mėgėjams tokie kolektyvai kaip „Spalgena“, „Vingiorykštė“, „Gojus“, „Linksmosios močiutės“, „Medgrinda“ gerai žinomi, o štai apie „Giją“, „Tyklę“, „Sužanianką“ ir „Nedzingę“ galbūt net nėra girdėję. Galima pasakyti viena – tai irgi puikūs kolektyvai ir talentingi žmonės. Kiekvienas iš jų turi savitą kūrinio atlikimo manierą, puoselėja tik jam vienam būdingą stilių. Lieka tik priminti, jog „Spalgena“ – tai liaudiškos muzikos ansamblis, kuriame dainuoja gražios lyg prisirpusios spanguolės moterys iš Alionių (vadovė Ingrida Didžiokienė). „Vingiorykštė“ atvingiavo iš Vileikiškių (vadovė Audronė Burakovienė). Folklorinis ansamblis „Gojus“ (vadovė Nijolė Vitkauskaitė) atvažiavo iš Širvintų. Šiaip tai žodis „gojus“ reiškia nedidelį, gražų miškelį. Gal dėl to ir šio kolektyvo dainų žodžiai tokie gražūs, o pačios dainos tokios skambios… Šiaulių kaimo folkloro grupės „Linksmosios močiutės“ (vadovė Stefanija Tamošiūnienė) pavadinimas kalba pats už save, kadangi klausantis močiučių dainų širdyje iš tiesų darosi linksma ir gera. Folkloro kolektyvas „Medgrinda“ atvyko iš Kernavės. Medgrinda – tai slaptas medžio rąstais klotas kelias per pelkę žemiau jos paviršiaus. Šis kelias buvo nematomas, tačiau toks jis buvo tik priešams. Draugai apie jį žinojo. Juo galima buvo patekti tiesiai į senovės lietuvių tvirtovę. „Medgrinda“ ryškiai skiriasi nuo kitų folkloro grupių. Jų repertuare daugiau senesnių dar pagoniškų laikų dainų, šokių, papročių. Gelvonuose kernaviškiai pirmą kartą koncertavo pasidabinę naujaisiais drabužiais, nė kiek neprimenančiais įprastų tautinių kostiumų. Iš spalvotos drobės juos pasiuvo pačios „Medgrindos“ moterys.
Pirmiausia gelvoniškiai turėjo progos susipažinti su svečiais iš Suvalkijos. Kitaip sakant, pasitaikė gera proga neakivaizdžiai pasibūti Suvalkijos krašte. Šią pažinimo misiją savo skambiomis dainomis atliko Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro kolektyvas „Gija“ (vadovė Dalia Zagurskienė). Žiūrovams prieniškiai papasakojo apie lietuvių liaudies audimo subtilybes, kaip lietuvaitės ausdavo ir kokias dainas dainuodavo.
Pasirodo, žemaičiai gyvena ne tik Žemaitijoje. Iš Vilniaus mokytojų namų atvyko žemaičių folkloro ansamblis su keistu pavadinimu – „Tyklė“. Vilniuje žemaičiai susibūrė iš meilės savo mielajai Žemaitijai, savo gimtajai kalbai ir iš pagarbos senolių palikimui. Pasak ansamblio vadovės Vitalijos Brazaitienės, senovės lietuviai tikėjo dviem galybėm – Laima ir Nelaima. Jos abi turėjo daug vardų, o „Tyklė“ – vienas iš teigiamos galybės – Laimos vardų. Ansamblio atliekamos dainos skambėjo puikiai, tačiau beveik visi žodžiai buvo nesuprantami, o vietiniai žemaičiai išversti į lietuvių kalbą nepanoro…
Tarp Giedraičių ir Pabradės, netoli Dubingių, vaizdingoje vietovėje įsikūrusi Sužionių gyvenvietė, iš kurios atvažiavo moterų folklorinis ansamblis „Sužanianka“, susikūręs dar 1989 metais. Jų dainuojamos dainos yra perteikiamos iš kartos į kartą. Vienodai gražiai jos skambėjo, atliekamos ir lenkų, ir lietuvių kalbomis.
Varėnos kultūros centro Nedzingės filialo folkloro ansamblio „Nedzingė“ dainuojamos dainos skamba jau dvidešimt penkerius metus. Pasak vieno žiūrovo, bent viename ansamblyje puikiai girdėjosi vyriški balsai. Ypač puikiai skambėjo vienas galingas skambus baritonas. Nedzingiškiai ypatingi dar ir tuo, kad savo gyvenimo vargus ir džiaugsmus į savo dainas sudeda.
Gelvonų filialo šokių salėje vyko spaudinių ir nuotraukų paroda, skirta rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus-Jurkūno 125-osioms gimimo metinėms paminėti, ir 2013/2014 m. m. Gelvonų vidurinės mokyklos moksleivių darbų paroda (technologijų mokytojas metodininkas Kęstutis Stankevičius).
Po koncerto visi, kas tik norėjo, galėjo pasivaišinti ūkininko Liubomiro Vošterio sveikais patiekalais, pagamintais iš avižų ir žirnių. Prie didžiulio stalo galėjo tilpti ir visas šimtas žmonių. Juk ir anksčiau bene kiekvienoj troboj darydavo alų, kviesdavo kaimynus, aptardavo darbus, linksmai pasibūdavo.
Beje, „žvirblalio“ suprašyti svečiai koncertavo ne tik Gelvonuose. Renginys Gelvonuose buvo tik didelio festivalio Širvintų rajone dalis, į kurį pirmą kartą buvo sukviesti įvairiomis tarmėmis kalbantys žmonės iš visų šalies regionų. Moterų folklorinis ansamblis „Sužanianka“ iš Sužionių dalyvavo šventėje Jauniūnuose, suvalkiečiai kartu su „Medgrinda“ koncertavo Kernavėje, o žemaičiai svečiavosi Vileikiškiuose.
Remigijus Bonikatas
[nggallery id=354]
