Mokytojo darbas ne visada telpa į pamokų planus, vadovėlius ar pažymius. Jo prasmė dažnai slypi daug mažesniuose dalykuose – vaiko akyse, kai jis pirmą kartą perskaito žodį, išdrįsta paklausti, pabando dar kartą arba su šypsena ištaria: „Man pavyko.“ Būtent tokiomis akimirkomis džiaugiasi ir Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Danguolė Blusevičienė.
Mokytojos profesiją ji pasirinko dar pati besimokydama mokykloje ir šiandien, po daugiau kaip trijų dešimtmečių darbo su pradinukais, sako vis dar atrandanti joje prasmę.
Apie mokytojos profesiją Danguolė Blusevičienė svajojo nuo vaikystės. Dar būdama trečios klasės mokinė ji pajuto, kad norėtų dirbti su vaikais, padėti jiems mokytis ir kartu džiaugtis jų atradimais.
„Mane traukė galimybė ne tik mokyti, bet ir būti šalia vaikų, kai jie atranda, išmoksta ir pirmą kartą patiki savo jėgomis“, – sako mokytoja. Pradinių klasių mokytojos darbą ji pasirinko neatsitiktinai. Būtent pirmaisiais mokymosi metais vaikas žengia svarbius žingsnius į mokyklinį gyvenimą – mokosi ne tik skaityti, rašyti ar skaičiuoti, bet ir būti tarp kitų, susirasti draugų, išdrįsti klausti, klysti ir bandyti iš naujo.
Per darbo metus keitėsi ir pati mokytoja, ir jos požiūris į profesiją. Darbo pradžioje svarbiausia atrodė išmokyti vaikus. Vėliau vis labiau ryškėjo kita mokytojo darbo pusė – gebėjimas pamatyti kiekvieną vaiką. „Supratau, kad ne mažiau svarbu pastebėti kiekvieną vaiką: jo stiprybes, sunkumus ir mažus kasdienius pasiekimus“, – pasakoja Danguolė.
Šiandien mokytojo darbą ji supranta plačiau. Tai ne vien žinių perteikimas, bet ir ryšys su vaiku, jo drąsinimas, pagalba, bendradarbiavimas su šeima. Mokytojas turi būti žmogus, į kurį vaikas gali atsiremti, kai kažkas nepavyksta, ir su kuriuo gali pasidžiaugti, kai pavyksta.
Dirbant su mažaisiais mokiniais, kiekviena diena gali tapti atradimu. Pradinukai yra smalsūs, nuoširdūs, nebijo klausti, o jų klausimai kartais priverčia ir mokytoją pačią ieškoti naujų atsakymų. „Šiandieniniai pradinukai mane moko būti lankstesne, nebijoti išbandyti naujus dalykus“, – sako Danguolė.
Gimnazijoje mokytoja taiko šiuolaikiškus ugdymo būdus, o jos veikloje svarbią vietą užima robotika ir patyriminis mokymasis. „Jie neleidžia stovėti vietoje: tenka domėtis technologijų naujovėmis, pažinti „Minecraft“ veikėjus, skaityti Tomo Dirgėlos knygas ir suprasti, kuo vaikai gyvena. Norint juos sudominti, reikia pačiai nuolat mokytis ir spėti jų ritmu“, – pasakoja mokytoja.
Per daugiau nei tris dešimtmečius mokytojos atmintyje susikaupė daugybė istorijų. Vienos juokingos, kitos jautrios, tačiau visos savaip brangios. Kartą Danguolė, priėjusi palaistyti klasėje augančios gėlės, pastebėjo keistai išsidėsčiusius drenažo akmenukus. Netrukus paaiškėjo, kad prieš dvi savaites žaisdami vaikai netyčia buvo išvertę vazoną. Tačiau jie patys viską sutvarkė, neieškojo kaltų ir neišdavė draugų. Mokytoja prisipažįsta norėjusi, kad vaikai apie įvykį būtų pasakę iš karto, tačiau kartu ją sušildė jų pastangos patiems išspręsti problemą. Tai viena iš tų gyvenimiškų pamokų, kurios neįrašytos į vadovėlį.
Mokytojo darbo rezultatas ne visada matomas iš karto. Kartais jis atsiskleidžia tik po daugelio metų, kai buvęs mokinys prisimena žmogų, kuris kažkada juo patikėjo.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
