Nuomonės

Landsbergis – prieš krikščioniškas tradicijas?

Wikipedia duomenimis, vadinami lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs asmenys skirtingais skaičiavimais Lietuvoje sudaro 5 proc. visų gyventojų. Bet už procentų visada slypi konkretūs skaičiai: 5 procentai – tai juk kas dvidešimtas šalies gyventojas! Kalbant dar konkrečiau – 5 proc. šiuo metu yra 150 tūkst. Lietuvos gyventojų, t. y. Šiaulių miestas ir Šiaulių rajonas kartu sudėjus. Arba kone 10 Širvintų rajonų. Kadangi kitų duomenų nėra, laikykime juos oficialiais. Visai įmanoma, kad būtent apie tokį skaičių galvodamas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir pareiškė palaikantis homoseksualų partnerystę bei tikįs, kad Seimas šį klausimą išspręs. „Jam pritaria valstietis žaliasis Saulius Skvernelis, o liberalų ir socialdemokratų atstovai netgi pasisako už homoseksualų santuokas,“ – rašo DELFI. Skaityti daugiau »

Smulkiųjų yra, bet…

Skaitytojų nuomonė
Smulkiųjų yra, bet…
Kai Lietuvoje kilo „žvirblių revoliucija“, oi, atsiprašau – kalafiorų skandalas, visi – nuo aukščiausiosios šalies valdžios atstovų iki eilinės turgaus prekiautojos – pajuto pareigą pareikšti šiuo reikalu savo nuomonę. Maždaug – nors nieko nesuprantu, bet pasakysiu. Ir pasakė. Pavyzdžiui, Prezidentės vyriausioji patarėja pareiškė, kad Lietuvoje dominuoja didieji prekybos tinklai ir smulkių pardavėjų yra labai mažai arba beveik nėra, o rajonuose atseit dažniausiai stovi kokios dvi didžiulės parduotuvės ir žmonės neturi kur kitur nueiti…
Panašu, kad patarėja nevažinėja po rajonus, o jei ir nuvažiuoja, tai, žinoma, pamato tik iš tolo šviečiančias didžiųjų prekybos centrų reklamas. Smulkieji prekybininkai tokių reklamų sau leisti negali. Bet jų krautuvėlių yra. Visuose miesteliuose, bažnytkaimiuose. Ir kai kur – ne po vieną. Ir dar įvairiausių autobusėlių privažiuoja – su mėsos produktais, pyragais. Tik kas iš to? Ne jiems su prekybcentriais rungtis. Kokia ten gali būti konkurencija? Nei prekių pasiūla, nei kainomis, nei bendrąja tvarka smulkieji prekybininkai tikrai negali ir, manau, dar ilgai negalės konkuruoti su prekybos centrais.
Vietiniai į savų miestelių krautuvėles dažniausiai eina tik būtiniausių kasdienių prekių – duonos, batono, na, dar alaus, degtukų… Kodėl? O jūs kainas matėte? Palyginkite. Aliejus, cukrus, miltai, kruopos, sviestas ir kt. produktai kainuoja daugiau negu prekybcentriuose. Teko girdėti, kad kai kurių parduotuvėlių savininkai perka šių prekių per akcijas prekybos centruose, o paskui parduoda „normaliomis“ kainomis… Gal taip, gal ne, bet faktas, kad daug kas brangiau. Net ir ta pati duona ar batonas kai kur brangesni. Asortimentas daugelyje tokių krautuvyčių – daugiau negu skurdus. Pasitaiko ir jau apglitijusių dešrelių nusipirkti, ir pelėsių plėvele apsitraukusios silkės kibirėliuose pamatyti. Kartais tik užtenka krautuvėlės duris atverti, ir jau supranti, kad kažkas čia pašvinko – kvapas net nosį riečia. Deja, ir autobusiukuose kartais nešviežių produktų gali nusipirkti. Suprantama, sudėtinga nuspėti, kiek ir kokių prekių tą savaitę žmonės pirks, kiek jų užsuks, tad dalis produktų neišvengiamai susensta. Tačiau, man rodos, kad neretai smulkiesiems prekybininkams kažkodėl ir noro bent kiek pasistengti ar paprasčiausio reiklumo pritrūksta. Neretas vaizdelis, kai įraudusi (ne nuo sunkaus darbo) pardavėja mikliai dėlioja ant prekystalio tuščius kokio nors nuolatinio „bambalių“ pirkėjo atneštus butelius, paskui, net stalviršio nenuvaliusi, o rankas kažkokiu „škurleliu“ perbraukusi, kitam pirkėjui sveria dešrigalį, pyragą ar kažką kitą…
Patikėkit – atgrasu. Aš netvirtinu, kad taip yra visose ar daugumoje parduotuvėlių, kad panašių dalykų nepasitaiko didžiuosiuose prekybos centruose, bet vis tiek smulkiesiems konkuruoti su prekybos centrais – ne tos galimybės: ir objektyvios, ir subjektyvios.
Danutė Putvinskienė

Kai Lietuvoje kilo „žvirblių revoliucija“, oi, atsiprašau – kalafiorų skandalas, visi – nuo aukščiausiosios šalies valdžios atstovų iki eilinės turgaus prekiautojos – pajuto pareigą pareikšti šiuo reikalu savo nuomonę. Maždaug – nors nieko nesuprantu, bet pasakysiu. Ir pasakė. Pavyzdžiui, Prezidentės vyriausioji patarėja pareiškė, kad Lietuvoje dominuoja didieji prekybos tinklai ir smulkių pardavėjų yra labai mažai arba beveik nėra, o rajonuose atseit dažniausiai stovi kokios dvi didžiulės parduotuvės ir žmonės neturi kur kitur nueiti… Skaityti daugiau »

Žmonės ir vėl nieko nesužinos…

Mintys ne tik sau
Žmonės ir vėl nieko nesužinos…
106 tūkstančiai eurų, skandinantys liberalsąjūdietį Eligijų Masiulį, iš dangaus nenukrito. Klausimas tik, kodėl tokia keistai neapvali, tiesiog kyšiui nepadori suma? Tai lygiai tas pats, kas gydytojui į chalato kišenę prie įkištos eurodešimtinės dar primesti 60 eurocentų. Juk gali įsižeisti!
Aišku, skaičiai įgauna kitokią prasmę, kai suskaičiuojame, jog maždaug tiek pas politiką rastų eurų atitinka 120 tūkst. JAV dolerių, 1 mln. Norvegijos kronų, 3 mln. Ukrainos hrivnų, 15 mln. Albanijos lekų, 400 mln. Ugandos šilingų ar net 2,5 mlrd. San Tomės ir Pricipės dobrų!
Tiesa, mažai tikėtina, kad kažkas svarstytų apie galimybę gautą kyšį nuo žvitrių STT akių paslėpti artimojoje Europoje ar Afrikos džiunglėse. Greičiau jo žvilgsnis kryptų į mokesčių rojumi vadinamus Karibus: 106 tūkst. eurų – tai 100 tūkst. Kaimanų salų dolerių, 120 tūkst. Panamos balboa, 800 tūkst. Trinidado ir Tobago dolerių ar net 5,5 mln. Dominikos pesų! Su tokiu kyšiu tikrai būtų negėda pasirodyti smėlėtame paplūdimyje.
Tačiau, kaip rodo „Panamos dokumentų“ skandalas, dabar net piratų lobių pilnuose Karibų vandenyse paslaptys nebeskęsta.
Paprastam stebėtojui keistenybių šioje istorijoje yra ir daugiau. Viena didžiausių – tai Prezidentės pozicija. Plieninės magnolijos vardą užsitarnavusi pirmoji šalies dama seniai pagarsėjo pomėgiu iš karto pasmerkti ir nuteisti. Apie viską ji turėdavo tvirtą nuomonę. Ar tai muilo burbulu virtęs skandalas dėl tariamo kalinių balsų pirkimo, ar tai iki šiol mistika likę tariami pažeidimai per tiesioginius merų rinkimus, ar tai pagal principą „myliu-nemyliu“ pasirašytas „juodasis“ viceministrų sąrašas. Visais šiais atvejais pirmosios damos gerklėje lyg ašakos įstrigdavo jos nemylimi politikai. Pirmoji šalies dama tuojau pat sumodeliuodavo situaciją, sudėliodavo „taškus ant i“ ir dosnia ranka pažerdavo savotiškų instrukcijų tarnyboms bei teismams.
Šįkart kitaip. Prezidentė galbūt pirmąkart istorijoje įvykius įvertino taip, kad įpratusieji prie jos tiesmukumo suglumo: „Gal Prezidentė įsikando į liežuvį?“
Anksčiau ne vienam pargriautajam savo lakuotu bateliu įspyrusi avansu, šįkart Prezidentė tarsi laikėsi garbingų gatvės kumštynių taisyklės, kad gulinčio niekas nemuša. Ir pirmąkart nepraleido progos patylėti.
Sakoma, kad apie mirusį reikia kalbėti gerai, arba nieko. Jei Prezidentė prisiminė šią liaudies išmintį, „padorumo etalonu“ vadintą Eligijų Masiulį tikrai ištiko politinė mirtis. Bent jau klinikinė.
Kur mirties kvapas, ten turėtų ratus sukti maitvanagiai. O štai ir jie. Dar dėl politiko dūšios nebuvo įžiebtos grabnyčios, o prognozuojamus liberalsąjūdiečių balsus jau pradėta tampyti į visas puses. Vienas jų – pakaunės tvartelio ir partinio sosto paveldėtojas kronprincas Gabrielius II – netgi spjovė į Lietuvos mokesčių mokėtojui svaigulį keliančią europarlamentaro algą ir, pasikaišęs skvernus, parkūrė namo. Kol Prezidentės simpatijų nepasiglemžė koks kitas skvernelius pasikaišęs „terbakrauskis“. Matyt, garbe vis nepasisotinantis profesorius laiku anūkėliui pasufleravo, kad dar Žemaitė įspėjo apie mirusiojo naudos dalybas: kas pirmesnis – tas gudresnis.
STT – Prezidentei pavaldi tarnyba, tad būtų naivu manyti, kad pirmoji dama nežinojo, jog Eligijui Masiuliui ant kaklo neriama kilpa. Vienos įtakingiausių partijų lyderio parklupdymas, antrankiai įtakingam verslininkui – tai ne koks pagrūmojimas kumščiu mažo rajono merei, tam buvo labai svarbi priežastis. Nejučia pradedi svarstyti, kieno gi labui galėjo būti paaukotas Eligijus Masiulis?
Deja, bet šito žmonės nesužinos. Ilgai netampęs gumos, Eligijus Masiulis nutėškė besibaigiančio galiojimo Seimo nario mandatą. Manote, kad tai – jo auka? Greičiau priešingai – apdairumas, noras pasislėpto po dūmų uždanga. Paaukojus Seimo nario mandatą, tikėtina, kad nebus jokio parlamentinio tyrimo, sugriežtintos ikiteisminio tyrimo kontrolės, atsiskaitymo Seimui, ataskaitos visuomenei. Tapęs „eiliniu mirtinguoju“, advokatais apsistatęs ekspolitikas galės dangstytis ikiteisminio tyrimo paslapčių niuansais, asmens duomenų apsaugos interpretacijomis. Po kelerių metų tyrimas, kaip ir ne vienas buvęs mūsų šalyje (pavyzdžiui, prieš 12 metų pradėtas tyrimas dėl to paties Masiulio flirto su „Rubikonu“) bus sužlugtytas, byla – nutraukta, daiktiniu įkalčiu tapę pinigai – tyliai grąžinti, gal net su procentais. Po trejų, na – gal po penkerių metų šį atvejį mažai kas beprisimins, kaip šiandien sunkiai gali prisiminti, į kokią ten istoriją buvo įsipainioję besibaigiančio VIII Seimo nariai – socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, socialliberalas Vytautas Kvietkauskas, konservatorius Arvydas Vidžiūnas, liberalsąjūdietis Gintaras Steponavičius ar liberalcentristas Klemensas Rimšelis. Ogi į tokią pačią. Greitai numarintą.
Petras Darbelis

106 tūkstančiai eurų, skandinantys liberalsąjūdietį Eligijų Masiulį, iš dangaus nenukrito. Klausimas tik, kodėl tokia keistai neapvali, tiesiog kyšiui nepadori suma? Tai lygiai tas pats, kas gydytojui į chalato kišenę prie įkištos euro dešimtinės dar primesti 60 eurocentų. Juk gali įsižeisti! Skaityti daugiau »

Pagaliau!

Skaitytojų nuomonė
Pagaliau!
Praėjusio šeštadienio laikraštyje perskaičiau, kad Savivaldybė ruošiasi tvarkyti I. Šeiniaus gatvės daugiabučių vidinius kiemus. Pagaliau! Seniai reikėjo tas pašiūres nugriauti ir daržus sulyginti. Kur matyta – pačiame miesto centre! Kas čia būtų, jeigu miesto pievelėse kas tik užsimanęs lysveles kasinėtų ir svogūnus augintų? O ir tas senų kerplėšų obelų sodas palei Plento gatvę tikrai miesto nepuošia. Gal kam ir primena „sovietinę“ jaunystę, bet laikai keičiasi, reikia atsinaujinti, europietiškai tvarkytis.
Manau, kad ir šiaip širvintiškiams supratimo apie tvarką trūksta. Tai vištas ganytis pievelėse paleidžia, tai kokią ožką vos ne pačiame centre pririša, tai šiukšlių maišelį kur nors patvory numeta, nors iki konteinerio vos keli metrai. Atrodom lyg kokioj kaimo glūdumoj. Nei verkt, nei juoktis, kai pasipila komentarai, kad Širvintoms gėlių nereikia, kad tvarkymui pinigai taškomi. Atrodo, kad dalis žmonių gyventų apsidirbę iki ausų ir būtų gerai. Net gėda dėl tokio tamsuoliško požiūrio prieš visą Lietuvą.
Ir eina dauguma nosies tiesumu – nesvarbu, kad prie Šilumos tinklų palei garažus gražiausi šaligatviai nutiesti, vis tiek už poros žingsnių per pievelę baisiausią taką išmynė. Takai išmindyti daug kur. Sakytum, kad toli apeiti reikia kaip kokiam didmiesty? Visiškai ne, tiesiog negalvoja, ir tiek.
Sveikintina, kad dabartinė valdžia nori pripratinti žmones prie tvarkos. Tik, atrodo, bus labai nelengva, nes net ir kai kurie kultūringais save laikantys prieš tvarkymąsi burnoja. Gal jau laikas išaugti iš Žemaitės Vingių supratimo ir prasikrapščius akis kitaip pradėti gyventi?
Marytė S. (pavardė redakcijai žinoma)

Praėjusio šeštadienio laikraštyje perskaičiau, kad Savivaldybė ruošiasi tvarkyti I. Šeiniaus gatvės daugiabučių vidinius kiemus. Pagaliau! Seniai reikėjo tas pašiūres nugriauti ir daržus sulyginti. Kur matyta – pačiame miesto centre! Kas čia būtų, jeigu miesto pievelėse kas tik užsimanęs lysveles kasinėtų ir svogūnus augintų? O ir tas senų kerplėšų obelų sodas palei Plento gatvę tikrai miesto nepuošia. Gal kam ir primena „sovietinę“ jaunystę, bet laikai keičiasi, reikia atsinaujinti, europietiškai tvarkytis. Skaityti daugiau »

Kas to triukšmo potekstėje?

Skaitytojų nuomonė
Kas to triukšmo potekstėje?
Kaip reikia nemylėti savo krašto ir jo žmonių, kokiam jų priešui reikia būti, kad beatodairiškai neigtum ir dergtum viską, kas jame gero daroma? Tokios mintys kyla stebint vadinamosios opozicijos, t.y. nustumtųjų nuo valdžios, ir jiems prijaučiančiųjų veiksmus. Rodos, niekas daugiau nerūpi, tik ieškoti „kabliukų“, menkiausių klaidelių (neklysta tik tas, kas nedirba!) ir skųsti, skųsti, skųsti… Nesvarbu, už ką, kam – įvairiausioms institucijoms, sensacijų ieškančiai žiniasklaidai ar pseudožiniasklaidai, Prezidentei… Platinamos neįtikinamiausios paskalos, bauginimai dėl susidorojimo ir pan. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba – puolimas. Atrodo, kad to ėmėsi ne tik nesugebantys susitaikyti su pralaimėjimu rinkimuose, bet ir įpratusieji gauti nemažus pinigus tik už atėjimą (arba, kaip dabar jau pradedama toleruoti, net ir už neatėjimą) į darbą, savotiškai „atidirbinėjantys“ buvusiai valdžiai galbūt už vienokią ar kitokią pagalbą, paramą, postą, būstą ar pan.
Metų metus niekas nekreipė dėmesio į gilumines kai kurių Savivaldybės reguliavimo sferos įmonių, įstaigų, organizacijų problemas, o kai naujoji valdžia pradėjo domėtis, kas, už ką ir kiek gauna atlygio, kaip organizuojami darbai ir pan., kilo baisi erzelynė.
Ypač įsiplieskė pajudintų medikų ambicijos. Suprantama, ilgus metus „cementavosi“ saujelė susireikšminusiųjų, atrodo, nepraleidžianti progos kelti ir diktuoti savo sąlygas bei politikuoti. Buvusieji rajono valdžioje nelabai drįso kištis į jų įstaigų reikalus (gal kad vieni buvo bendrašokėjai, kiti – bendrapartiečiai, treti – šiaip geri bičiuliai). Dabartiniai valdantieji parodė savo reiklumą ir principingumą. Tad ir šiaušiamasi prieš juos nenorint jokiais būdais su tuo susitaikyti. Tik pacientų į savo „pasipriešinimo kovas“ tai jau tikrai nereikėtų painioti.
Suūžė, subangavo ir mūsų „kultūrininkės“. Dėl to, kad merė prabilo apie reorganizaciją, kad direktorių atleido. O tuo tarpu žinių portale www.temainfo.lt  neseniai perskaičiau straipsnį apie tai, kad Rokiškio kultūros centrą, kuriam dabar vadovauja tas pats „sudorotas“ E. Druskinas, palieka režisierė N. Danienė. Dirbo 20 metų. „Ji – puikiai žinoma masinių renginių režisierė – apsisprendė išeiti. Kol nuovokos turintys Rokiškio žmonės sutrikę, Kultūros centre toliau vyksta pertvarka. „Ar nebijote likti vienas?“ – E. Druskino klausė temainfo.lt. Ne, jis nebijo. Ateina nauja komanda, nauji specialistai.“ Štai taip… Tad kas ką „doroja“?.. Tik spėlioti belieka, kaip būtų klostęsi reikalai minėtajam direktoriui vadovaujant mūsų rajono kultūrai. Gal ne ašaroti, o tik džiūgauti reikėtų, kad reformatorius rado kitą objektą savo pertvarkoms. Nebent logika tokia: kitur daroma reorganizacija – absoliutus gėris, o štai mūsų rajone – jau susidorojimas?..
Sveikai protaujantieji džiaugiasi miesto gražinimu, šaligatvių, gatvių, kelių, apšvietimo tvarkymu, įspūdingų švenčių organizavimu, apskritai – dėmesiu žmonėms, kad ir smulkmenomis pasireiškiančiu. Rajonui vadovaujantys politikai stengiasi nuo pat pradžios vykdyti žmonėms duotus pažadus. Blogai būtų, jei elgtųsi kitaip, lauktų, delstų. Štai tuomet jau reikėtų sunerimti. Tačiau mūsų rajone kažin kodėl piktinamasi tuo, kad valdžia dirba ir kitus spaudžia dirbti.
Teresė Bartkienė

Kaip reikia nemylėti savo krašto ir jo žmonių, kokiam jų priešui reikia būti, kad beatodairiškai neigtum ir dergtum viską, kas jame gero daroma? Tokios mintys kyla stebint vadinamosios opozicijos, t.y. nustumtųjų nuo valdžios, ir jiems prijaučiančiųjų veiksmus. Rodos, niekas daugiau nerūpi, tik ieškoti „kabliukų“, menkiausių klaidelių (neklysta tik tas, kas nedirba!) ir skųsti, skųsti, skųsti… Nesvarbu, už ką, kam – įvairiausioms institucijoms, sensacijų ieškančiai žiniasklaidai ar pseudožiniasklaidai, Prezidentei… Platinamos neįtikinamiausios paskalos, bauginimai dėl susidorojimo ir pan. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba – puolimas. Atrodo, kad to ėmėsi ne tik nesugebantys susitaikyti su pralaimėjimu rinkimuose, bet ir įpratusieji gauti nemažus pinigus tik už atėjimą (arba, kaip dabar jau pradedama toleruoti, net ir už neatėjimą) į darbą, savotiškai „atidirbinėjantys“ buvusiai valdžiai galbūt už vienokią ar kitokią pagalbą, paramą, postą, būstą ar pan. Skaityti daugiau »

Dėl Šiaulių kaimo bibliotekos ir Barskūnų pagrindinės mokyklos

Dėl Šiaulių kaimo bibliotekos ir Barskūnų pagrindinės mokyklos
Pagal Konstituciją visi piliečiai lygūs. Bet „tomaševskininkams“ atrodo, kad bent lenkiškos švietimo įstaigos turi būti privilegijuotos, nes jos – tos partijos lopšys, motina maitintoja ir rinkimų štabas. Arba kitaip – savo išlikimo Lietuvoje sąlyga („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2015 07 23-29, p. 4).
Šiemet Vilniaus rajono savivaldybė atnaujino dar 13 švietimo įstaigų, kuriose dėstoma lenkiškai. Neatnaujinta nė viena mokykla, kuriose mokymas vyksta vien valstybine kalba. Partija mano, kad visur taip turėtų būti.
„Tomaševskininkai“ tarpusavyje džiaugiasi, kad jiems labai gerai (kaip niekur kitur pasaulyje už Lenkijos ribų) ir Širvintų rajone (plg. „Nasza gazeta“, 2015 08 13-19, Nr. 32 (1173), p. 2-3). Rugsėjo 8 d. Šiaulių kaime jie surengė 11-ąjį Širvintų rajono lenkų kultūros festivalį „Dainuok su mumis“. Ten linksminosi turtuolės S. Tamošiūnienės giminės, partijos nariai iš gretimų rajonų, ansambliai. E. Tresevičius pabrėžė, kad Lenkijos balta-raudona spalva čia simbolizuoja Vilniją ir lenkų kultūrą, kuri visus šiandien jungia.
Šį renginį padėjo organizuoti ankstesnės savivaldybės įkurtas Širvintų viešosios bibliotekos Šiaulių kaimo filialas, kuriame įdarbinti Lenkų rinkimų akcijos nariai. Tai vienintelė rajono ir gal visos Lietuvos biblioteka, turinti ir Lenkų rinkimų akcijos renginių organizatoriaus etatą, kurį taip pat išlaiko tomaševskininkų dabar pradėta peikti Širvintų savivaldybė (nes LLRA pagrįstai nebekviesta į valdančiąją daugumą). Savivaldybė sumoka visas tos bibliotekos išlaidas, jos direktorei L.Kutiščevai ankstesnė savivaldybės valdžia perdavė gerą mokyklos virtuvės įrangą.
Valdydama rajoną, „Tomaševskio – Tamošiūnienės partija“ jas aptarnaujančiam Jauniūnų seniūnui suplanavo skirti net 17 545 eurus automobiliui pirkti, dar 24 538 eurus Jauniūnų gatvėms apšviesti ir beveik pusę milijono eurų savo rinkėjams „tarp Barskūnų ir Jauniūnų“ kitaip pamaloninti. Rajonui tekusi skola – per 2 milijonus eurų. Pralaimėjusios rinkimus, buvusi kandidatė į merus R. Tamašūnienė (pavardė galimai suslavinta) ir buvusi administracijos direktoriaus pavaduotoja R. Tamošiūnienė prieš artėjančius Seimo rinkimus ėmė kautis dėl savo partijos, postų, rinkėjų ir pinigų, nors sako esančios labai nekorumpuotos ir didelės katalikės, palaimintos Lenkų sąjungos kunigo – kapeliono J. Aškelovičiaus, kuriam Šiaulių kaime taip pat geras patalpas įrengė.
Pradėjusi darbą Širvintų savivaldybės merė pareiškė turinti labai aiškų tikslą – pagerinti šio krašto žmonių gyvenimą.
Pastebėta, kad ir apie milijoną kainuojančios poniškos statybos tampa nepakeliama našta rajonui – pasiektas skolinimosi limitas, greitai nebebūtų galima prisidėti prie svarbesnių statybų finansavimo („Širvintų kraštas“, 2015 07 11, p. 1, 5). Savivaldybės anksčiau pradėta remontuoti ne nykstanti nuošalaus Barskūnų kaimo mokykla, o už paskolą pradėta statyti ištaiginga „jos“ valgykla su keraminiais blokeliais net iš Latvijos ir t. t. Nykstančią mokyklą perkėlus į Širvintas (29 iš 80 mokinių atvežami iš Vilniaus rajono), ištaigingoji valgykla būtų likusi „tomaševskininkams“.
Vilniaus – Širvintų rinkimų apygardą visą laiką „atstovavo“ Lenkų rinkimų akcija, ji valdė ir Širvintų rajoną, bet niekad nevirkavo dėl Barskūnų mokyklos pereinamų klasių, susidėvėjusios šildymo sistemos, griūvančio kamino ir t. t. Bet savivaldybei priėmus sprendimą dėl lėšų stygiaus laikinai stabdyti statybą (uždengus stogą, įdėjus langus) ir atsiradus galimybei ją baigti, S. Tamošiūnienės giminės pagal savo partijos programą puolė rašyti skundus.
Rašoma, esą „visi teisiniai argumentai yra mokyklos bendruomenės, t. y. viešojo intereso ir statybų rangovo pusėje“ (L 24. Lt). Dėl pastarojo („tomaševskininkų“ bastiono – Šalčininkų r. – UAB „Eirestos“) galima diskutuoti, ypač ar būtina kaime mokėti 1000 eurų už 1 kv. m? Dėl viešojo intereso gal ir galima dėl nemažai ko sutikti. Tik ne dėl to, kad pažeisti Tomaševskio partijos politiniai ir materialiniai reikalai. Viešasis interesas nukentėjo būtent dėl „tomaševskininkų“ politikos: šiai politinei jėgai ištikimi asmenys 20 metų jie neremontavo Barskūnų mokyklos, nepasirūpino, kad pradinėse klasėse būtų galima mokytis valstybine kalba, vežė mokinius iš kito rajono, pakankamai nesupažindino su tradicine Širvintų krašto kultūra, pažeisdami Švietimo įstatymą 1-4 klasėse lenkų kalba dėstė istoriją ir gamtos mokslus ir t. t.
Su tokiu pat mokinių skaičiumi Tetėnų pagrindines mokyklas prijungė prie Eišiškių vidurinių mokyklų, Nemėžio vaikų darželį-pradinę mokyklą – prie vidurinės mokyklos, o Marijampolyje nuo vidurinės mokyklos atskyrė lenkišką pradinę mokyklą ir jai pastatė atskirą pastatą.
Lenkas laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ (2015 08 17) pripažįsta: „Lietuvos lenkų bendruomenė beveik neturi pilietinės visuomenės bruožų, o mokyklų bendruomenėms dažnai vadovauja politikai, streikas – tai tik LLRA vadovybės politinės valios klausimas. Bus mokykloms ir mokiniams įsakyta streikuoti – streikuos, bus įsakyta surengti mitingą prie Seimo – surengs, bus įsakyta tylėti – tylės, kaip tylėjo įvairiausi tėvų forumai ir streiko komitetai, kol LLRA buvo valdžioje“.
Rasa Tamošiūnienė taip pat „nesavivaliauja“, nedėsto visų objektyvių duomenų dėl mokyklos, o tik atrenka juos pagal savo ir partijos interesus. Nutyli, kad nelemtas partiškumas ir „Lenko korta“ iš viso jiems trukdo eiti valstybines pareigas. Jie tylėjo, kai buvo uždarinėjamos Jauniūnų, Kielių, Medžiukų ir kitos mokyklos (nes lietuviškos), kai jų seniūnijoje vyko Draučių žudynės ir po jų.
Barskūnų mokykloje padėtis gerėja, savivaldybė stengiasi ją kiek įmanoma stiprinti. Prie tos mokyklos prijungiama Medžiukų pradinė mokykla (5 vaikai): jie mokysis ta pačia (valstybine) kalba, juos vežios mokyklos automobilis. Jau anksčiau šie mokiniai du kartus per savaitę buvo vežami į Barskūnų mokyklą mokytis anglų kalbos. Mokykloje yra valgykla, kurioje ir anksčiau valgė socialiai remiami vaikai. Jie ir toliau su kitais mokiniais bus maitinami, valgyklos patalpos bus plečiamos.
Prašome įvertinti čia išdėstytus duomenis dėl ankstesnės Širvintų savivaldybės veiklos Barskūnų mokykloje ir Šiaulių viešosios bibliotekos filiale.
Pagarbiai – Tautinių mažumų susivienijimo „Lietuvos sandrauga“ valdyba

Pagal Konstituciją visi piliečiai lygūs. Bet „tomaševskininkams“ atrodo, kad bent lenkiškos švietimo įstaigos turi būti privilegijuotos, nes jos – tos partijos lopšys, motina maitintoja ir rinkimų štabas. Arba kitaip – savo išlikimo Lietuvoje sąlyga („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2015 07 23-29, p. 4). Skaityti daugiau »

Kuri gi bendruomenė nenorėtų tokių sąlygų?

Sprendimai ir nuomonės
Kuri gi bendruomenė nenorėtų tokių sąlygų?
Įprasta, kad kone kiekvieno didesnio kaimo ar miestelio žmonės buriasi į bendruomenes. Vienos jų glaudžiasi erdvesnėse, pritaikytose, kitos – ankštesnėse patalpose. Žinia, ne visoms vienodai sekasi veikla, ne visos gali džiaugtis lėšų pertekliumi, bet rašo projektus, sukasi kaip išmanydamos.
Tačiau, pasirodo, visiškai įmanoma „prasisukti“ taip, kad bendruomenė turėtų erdvias, atnaujintas patalpas, o už naudojimąsi jomis mokėtų visi mokesčių mokėtojai.
Dar 2012 metų kovo 29 d. Širvintų rajono tarybos valdančioji dauguma pritarė, kad būtų vykdomas projektas „Buvusio Bartkuškio pagrindinės mokyklos Šiaulių pradinio ugdymo skyriaus patalpų pritaikymas bendruomenės poreikiams“. Sprendime nurodyta, kad preliminari projekto vertė – 1 019 901,95 Lt, Savivaldybės biudžeto (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) lėšos – 67 324,36 Lt. Be to, įsipareigota apmokėti visas tinkamas ir netinkamas išlaidas, kurių nepadengia projekto finansavimo lėšos. Pinigai nenukrito iš dangaus – Savivaldybė paėmė eilinę paskolą iš banko, kurią su palūkanomis visiems rajono mokesčių mokėtojams teks atidavinėti bene 10 metų.
Taigi, milijoną litų viršijančia kaina apleistos ir nenaudojamos Šiaulių pradinio ugdymo skyriaus patalpos buvo rekonstruotos, pritaikytos bendruomenės reikmėms – įsigyta baldų, organizacinės technikos, virtuvinės įrangos… Atnaujintose patalpose atrastas kamputis ir Viešosios bibliotekos Jauniūnų filialo Šiaulių padalinio bibliotekai. Atrodytų, puiku, tebūnie dar vienas kultūros židinukas kaime. Tačiau… Dabartiniams Savivaldybės vadovams pradėjus analizuoti Viešosios bibliotekos struktūrą norint optimizuoti jos veiklą, paaiškėjo gana skandalingų dalykų. Tas bibliotekos padalinys, užimantis tik mažytį patalpų kampelį, oficialiai neįregistruotas Kultūros ministerijoje, o ir naujų knygų lentynomis negalintis skaitytojų pradžiuginti, tapo savotišku gelbėjimosi ratu Šiaulių krašto bendruomenei.
Šių metų vasario mėnesį Savivaldybės administracija (tiksliau – koks „keistas“ atsitiktinumas – Lenkų rinkimų akcijos deleguota Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, pavaduojanti Administracijos direktorių, Rasa Tamošiūnienė) kurpia raštą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir žuvininkystės departamento Projektų administravimo skyriui, kuriame džiaugiamasi, kad sukurtos palankios sąlygos bendruomenės švietimo, kultūros, edukacijos, bendruomeniškumo ir kitiems poreikiams tenkinti, ir… prašoma leisti patalpas, baldus, organizacinę techniką ir virtuvės įrangą patikėjimo ar panaudos teise perduoti Širvintų rajono viešajai bibliotekai. Ir nurodo „svarią“ priežastį: „kad visiškai būtų pasiekta projekto tikslo, bendruomenės nariai galėtų nevaržomai, jiems patogiu metu naudotis teikiamomis paslaugomis“…
Kaip patogu – perduotas turtas bus apskaitomas Širvintų rajono savivaldybės administracijos balanse, už jo tinkamą panaudojimą atsakomybė irgi lieka Savivaldybės administracijai, visos išlaikymo lėšos – iš Viešosios bibliotekos sąskaitos! Kuri gi bendruomenė nenorėtų tokių išskirtinių sąlygų?
Neilgai trukus, kovo 17 d., praėjusios kadencijos rajono taryba, vadovaujama Vinco Jasiukevičiaus, priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino šį „planą-chuliganą“, ir visas Šiaulių bendruomenės turtas – nuo patalpų su geoterminiu šildymu iki virtuvės įrangos – perduotas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti Viešajai bibliotekai.
– Mokesčių mokėtojams užkrauta didelė finansinė našta daugeliui metų, – sako rajono merė Živilė Pinskuvienė. – Milijoninės projekto vykdymo išlaidos, trijų darbuotojų – bibliotekininkės Danutos Jaglinskos, renginių organizatorės (daugeliui turbūt kyla klausimas, kam oficialiai neįteisintam bibliotekos filialo padaliniui tokia pareigybė, beje, kaip ir virtuvės įranga?) Danutės Stungienės ir darbininko Stanislav’o Jaglinsk’io – išlaikymas, vien per keturis šių metų mėnesius Viešajai bibliotekai, vadinasi, visiems mokesčių mokėtojams, kainavęs daugiau nei pusketvirto tūkstančio eurų (daugiau nei 12 tūkst. litų), dar mokesčiai už elektrą, vandenį, nuotekas, šildymo išlaidos. Iš viso susidaro jau toli milijoną litų peržengianti suma, kurią neabejotinai būtų buvę galima panaudoti daug tikslingiau, kad apčiuopiamą naudą pajustų ne keletas, o šimtai rajono žmonių, jaunimo – sakykim, papildomiems Muzikos mokyklos pedagogų etatams išlaikyti, sudaryti sąlygas gausesniam būriui gabių vaikų mokytis menų, pasamdyti gerus trenerius jauniesiems sportininkams treniruoti, o gal ir pačią Sporto mokyklą būtų buvę galima suremontuoti? Deja, buvusieji valdžioje, panašu, pataikaudami koalicijos partnerių politinėms ambicijoms, pasirinko kitokį variantą…
Ir buvusią rajono valdžią, ir Viešosios bibliotekos vadovybę tokia tvarka tenkino. Tačiau naujoji valdžia pradėjo gilintis, skaičiuoti ir analizuoti – kaip panaudojamos biudžeto lėšos, kaip išnaudojamas darbo valandos, kas ir kiek parašė sėkmingų projektų? Neliko be dėmesio ir klausimas, kaip vienai ir tai pačiai bibliotekininkei sekėsi suderinti darbą Viešosios bibliotekos Jauniūnų filiale (visu etatu) ir Šiaulių padalinyje (puse etato)? Ir ne tik jai. Pavyzdžiui, Viešosios bibliotekos bibliotekinių procesų automatizavimo inžinierius ir Kultūros centro kompiuterininkas taip pat, ko gero, turėjo vikriai suktis, kad suderintų darbus visu krūviu dviejose įstaigose. Peršasi mintis, kad gal tie krūviai jau ne tokie ir dideli, jei tuo pačiu metu įmanoma taip susitvarkyti?
Pasak rajono merės Živilės Pinskuvienės, rajono biudžeto lėšos ne iš neišsenkamos versmės semiamos. Ar apie tai pagalvojo buvusieji valdžioje, užkraudami mokesčių mokėtojams kai kuriuos milijonius projektus, ar apie tai pagalvojo Viešosios bibliotekos vadovybė, lengva ranka net po 100 eurų (iš viso 1000 Eur) sumokėdama dešimčiai savo darbuotojų už… I. Užkurnio eksponatų valymą ir tvarkymą? Ar bandė dalykiškai pagrįsti iki šiol buvusį 56-ių pareigybių skaičių?
Ketvirtadienį įvykusiame rajono tarybos posėdyje buvo iš dalies pakeistas Savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimas „Dėl Širvintų rajono savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo kultūros įstaigų pareigybėms finansuoti normų patvirtinimo ir Širvintų rajono savivaldybės kultūros įstaigų didžiausio leistino pareigybių skaičiaus nustatymo“. Širvintų rajono savivaldybės Viešajai bibliotekai patvirtintos 32 pareigybės (buvo 56). Atskiru sprendimu panaikinti Viešosios bibliotekos Bartkuškio ir Liukonių filialai.
– Neabejoju, kad eilinį kartą kils nepasitenkinimas, galbūt pasipils skundai, bet esu įsitikinusi, kad visose srityse būtina taupiai ir ūkiškai tvarkytis. Ne išimtis ir kultūros sfera, – sako rajono merė.
„Širvintų krašto“ informacija

Įprasta, kad kone kiekvieno didesnio kaimo ar miestelio žmonės buriasi į bendruomenes. Vienos jų glaudžiasi erdvesnėse, pritaikytose, kitos – ankštesnėse patalpose. Žinia, ne visoms vienodai sekasi veikla, ne visos gali džiaugtis lėšų pertekliumi, bet rašo projektus, sukasi kaip išmanydamos. Skaityti daugiau »

Politinio šantažo priemonė

Kai pagalvoji
Politinio šantažo priemonė
Sovietmečiu nebuvo viešai deklaruojama, tačiau visi žinojo – jei teisybės nerandi savo kieme, gali jos paieškoti Partijos rajono komitete. Jis tarsi buvo „apeliacinė“ visų vietos nesusipratimų sprendimo instancija. Išskirtinais atvejais dar buvo galimybė apie patirtą neteisybę sušukti Vilniuje, tačiau toks teisybės ieškojimo būdas grėsė nemažais nemalonumais, kadangi galėjo būti suprastas kaip viešai parodytas nepasitikėjimas žemesnės grandies valdžios struktūromis ir jų sprendimų pagrįstumu. Ir apskritai neduokdie kam nors būtų kilusi mintis suabejoti respublikos partinių organų kompetencija ir teisybės ieškoti Maskvoje! Taip neapgalvotai pasielgus, buvo beveik garantuota, kad prie durų sustos raudonu kryželiu pažymėtas automobilis ir medikai, iš po kurių baltų chalatų kyšos kariški batai, atsargiai pasidomės, ar pačiam viskas gerai su galva, kad štai imi ir atitrauki nuo valstybinių reikalų „didžiai gerbiamą ir visų mylimą Leonidą Iljičių“.
Kas buvo akivaizdu ir nepatariama tada, į madą grįžta šiais laikais. Tokį tiesos ieškojimą „skundimo būdu“ per rinkimus iš užmaršties ištraukė, dulkes nupūtė ir „eksploatacijai pritaikė“ dabar jau buvusieji rajono vadovai. Ne vieną žmogų tai didžiai nustebino, juo labiau kad vietos politikoje tokia praktika laikyta žemos politinės kultūros apraiška. Nesutikdama su valdančiųjų planais ar sprendimais, opozicija karštai išsakydavo savo nuomonę, kartais nerinko žodžių nurodydama ydas, balsuodavo prieš ar protesduodama nusišalindavo nuo tokių dalykų svarstymo, tačiau kokiais nors skundais STT, Premjerui ar juo labiau Prezidentei, negrasino.
Tačiau pakako įvykiams pasisukti kitaip, ir valdžios užtupai savyje atrado dešimtmečius snaudusį skundų „šraiberių“ talentą. Daugeliui rajono gyventojų tai pasirodė panašu į „karą“ smėlio dėžėje, kai verksnys dėl negauto žaislo grasina pasiskųsiąs mamai. Nors skundikų rypavimai dėl mums žinomų priežasčių tada buvo išgirsti, jų pergalė buvo trumpalaikė – rinkėjai tokio politikuotojų vaikiškumo neatleido ir pakartotiniuose tarybos nario-mero rinkimuose skundų autorius ir iniciatorius tiesiog nuspyrė nuo politinės scenos.
Sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Šiuo atveju nutiko kitaip – pamoka praėjo veltui. Nespėjo mere išrinkta Živilė Pinskuvienė duoti priesaikos, o jos adresu jau buvo sukurptas naujas skundas. Šįkart – „dėl politizuoto Širvintų rajono kultūros sistemos ir savivaldybės Kultūros centro situacijos sprendimo“. 16 puslapių skundas, kurį pasirašė buvusios Administracijos direktorės Elenos Davidavičienės bendražygė – Kultūros centro ir jo filialų profesinės sąjungos pirmininkė Asta Amankavičienė ir dar 35 „darbuotojai“ (bent kelios pasirašiusiųjų pavardės leidžia įtarti šiuos asmenis neturint nieko bendro su Kultūros centru ir jo filialais), buvo adresuotas Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui Pirmininkui, Širvintų rajono savivaldybės tarybai ir dar 8 „adresatams“, tarp kurių yra net keli europarlamentarai ir viena partija. Reikia manyti, skundas neatsitiktinai sutapo su praėjusio šeštadienio rytą transliuotu Lietuvos radijo reportažu „Apie Širvintų kultūros sistemos politizavimą“, kuriame dalis ankstesnės valdžios pateptųjų verkšleno apie kojų dar nespėjusio sušilti Kultūros centro vadovo Eriko Druskino galimą atleidimą iš darbo.
Nesigilinsime į skundo esmę ir peripetijas, nediskutuosime, ar mėnesio su trupučiu pakako atsiskleisti naujo vadovo kompetencijai, tik pasakysime, kad Damoklo kardas virš Eriko Druskino galvos pakibo po to, kai jis visą savaitę nepasirodė darbe. Apskritai ši „politinė deklaracija“, kurioje didžiąją dalį užima ankstesnių Eriko Druskino nuopelnų sąrašas, vieniems gali pasirodyti panaši į gandų kratinį, kitiems – į prielaidų rinkinį, tretiems – į dar vieną bandymą įkąsti dėl patirto pralaimėjimo per rinkimus. Tačiau viena galima pasakyti tikrai – skundo atsiradimo aplinkybės perša mintį, kad politizuotu reikėtų laikyti kaip tik ne vadovo atleidimą, o bandymą jį užtarti. Užuot vėl šalį stebinus naujais skundais ir grasinimais „pasiskųsti mamai“, vertėjo prisiminti, kad mūsų šalyje darbo santykius ir su jais susijusią tvarką reglamentuoja Darbo kodeksas, o teisingumą Lietuvos Respublikoje įtvirtina ne aukštų politikų įsikišimas (tai oficialiai vadinama politiniu spaudimu), o Teismas. Gal pagaliau pabandykime teisingumą pasiekti įstatymų garantuojamomis, o ne politinio šantažo priemonėmis?
Gintaras Bielskis
Raštas skirtas Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui Pirmininkui, Širvintų rajono savivaldybės tarybai ir dar 8 „adresatams“, tarp kurių yra net keli europarlamentarai ir viena partija.

Raštas skirtas Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui Pirmininkui, Širvintų rajono savivaldybės tarybai ir dar 8 „adresatams“, tarp kurių yra net keli europarlamentarai ir viena partija.

Sovietmečiu nebuvo viešai deklaruojama, tačiau visi žinojo – jei teisybės nerandi savo kieme, gali jos paieškoti Partijos rajono komitete. Jis tarsi buvo „apeliacinė“ visų vietos nesusipratimų sprendimo instancija. Išskirtinais atvejais dar buvo galimybė apie patirtą neteisybę sušukti Vilniuje, tačiau toks teisybės ieškojimo būdas grėsė nemažais nemalonumais, kadangi galėjo būti suprastas kaip viešai parodytas nepasitikėjimas žemesnės grandies valdžios struktūromis ir jų sprendimų pagrįstumu. Ir apskritai neduokdie kam nors būtų kilusi mintis suabejoti respublikos partinių organų kompetencija ir teisybės ieškoti Maskvoje! Taip neapgalvotai pasielgus, buvo beveik garantuota, kad prie durų sustos raudonu kryželiu pažymėtas automobilis ir medikai, iš po kurių baltų chalatų kyšos kariški batai, atsargiai pasidomės, ar pačiam viskas gerai su galva, kad štai imi ir atitrauki nuo valstybinių reikalų „didžiai gerbiamą ir visų mylimą Leonidą Iljičių“. Skaityti daugiau »

Piktuoliai, aprimkit

Skaitytojų nuomonė
Piktuoliai, aprimkit
Paskaičius kai kuriuos internautų komentarus, kuriuose burnojama dėl tvarkomo miesto, sodinamų dekoratyvinių medžių bei gėlynų ir verkšlenama, kad dėl to jų gyvenimas esą nepagerėjo, atmintyje iškyla Žemaitės Vingienės žodžiai, skirti Katrei: „tau tik šlavinėtis, plovinėtis“, „amžių baigiu be muilų“…
Gyvename XXI amžiuje, naršome po užsienius, didžiuojamės esantys europiečiai, bet vis dėlto įpročiai gyventi kaip balanos gadynėje dar daugelio neapleidžia. Nors turbūt ir toje balanos gadynėje šviesesni žmonės pagal galimybes stengėsi savo aplinką tvarkyti ir puošti. Visais laikais buvo šviesuolių, kurie norėjo gyventi gražiau, švariau, buvo ir tokių, kurie sakė „Kam tos rožės, jeigu bulvės žydi“. Juk ne veltui atsirado toks šmaikštus posakis.
Gerai būtų, jei tik bulvės žydėtų, o ne piktžolynai vešėtų. Negi tarp usnių, balandų ar garšvų maloniau gyventi nei tarp gėlių (gal dėl to jau kelerius metus buvusioji valdžia nerengė ir gražiausios sodybos konkurso)? Negi rajonui nereikia švenčių, kitokių kultūrinių renginių? Nesinori tikėti, kad širvintiškiai tokie jau niurgzliai ir apsileidėliai, o palaima juos apgaubia tik tuomet, kai dega kaimyno troba…
Tačiau greičiausiai čia kitur šuo pakastas. Kaltas paprasčiausias pavydas. Panašu, kad buvusioji valdžia bei jos šalininkai iš pavydo ir pagiežos nagus graužia. Tik ko pavydėti – patys kalti. Kas gi jiems neleido šeimininkais būti?
Ar ne gražiau būtų, jei ir dabar, užuot po rajoną su „antiagitacija“ lakstę ir kvailas „sąmokslo teorijas“ kurpę, patys prie miesto ir gyvenviečių gražinimo geranoriškai prisidėtų, jubiliejinę šventę paremtų?
Beje, kai kas piktdžiugiškai „putoja“ ir dėl šventės. Tačiau visa gerkle iki užkimimo šaukti, kad pinigus taško, bet negirdėti, jog didžiuma darbų daroma geranoriškai remiant verslininkams, ūkininkams, tautodailininkams, – visiška bukaprotybė.
Kone visi miestai ir rajonai (tarp jų ir mūsų kaimynė Ukmergė) švenčia tradicines šventes kasmet, negi širvintiškiams nė kas penkerius metus nepriklauso? Negi taip greit piktuoliai pamiršo, kad ir prieš keliolika metų miesto šventės Širvintose irgi trukdavo po tris dienas?
Taip norisi, kad pagaliau vienąsyk baigtųsi intrigos, nesutarimai ir visi išrinktieji darniai pradėtų dirbti savo kraštui, savo krašto žmonėms. Neabejoju, kad ateinantiems rinkimams oho kokius „dividendus“ sukauptų…
Angelė B.

Paskaičius kai kuriuos internautų komentarus, kuriuose burnojama dėl tvarkomo miesto, sodinamų dekoratyvinių medžių bei gėlynų ir verkšlenama, kad dėl to jų gyvenimas esą nepagerėjo, atmintyje iškyla Žemaitės Vingienės žodžiai, skirti Katrei: „tau tik šlavinėtis, plovinėtis“, „amžių baigiu be muilų“… Skaityti daugiau »

O būtų visiems į naudą

Skaitytojų nuomonė
O būtų visiems į naudą
Neseniai Vilniuje higienos specialistai atliko tyrimus vieno daugiabučio namo laiptinėje ir apstulbo. Kaip ir reikėjo tikėtis, visai nevalomoje ir tik retkarčiais šluotražiu pertrauktoje laiptinėje aptiko labai pavojingą žmogaus sveikatai bakteriją – auksinį stafilokoką, daugybę bakterijų ant laiptinės turėklų. Šios bakterijos gali sukelti nuo lengvų odos iki sudėtingų ir gyvybei pavojingų infekcijų. Jų neįveikia net kai kurie antibiotikai.
Pasidairęs po Širvintų miesto daugiabučių namų laiptines (juk tenka užsukti pas draugus, pažįstamus ar gimines) pamatai įvairų vaizdelį. Vienuose ideali švara ir tvarka, žydi gėlės, kitose mėtosi cigarečių nuorūkos, saulėgrąžų lukštai, prišnerkšta, o bakterijos jau susiformavusios į „vynuogių kekes“ tūno pasieniuose, kampuose ar už durų. Ir keisčiausia tai, kad didžiausia netvarka ten, kur gyvena ne pensininkai, o jaunos šeimos, auginančios vaikus. Jaunos mamos, daugiausia jų niekur nedirba, gauna socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą ir vandenį, tačiau nė piršto nepajudina bendrai naudojamų patalpų švarai palaikyti. Kokį pavyzdį jos rodo savo dukroms, kurios jau su vaikinukais stoviniuoja prispjaudytose, dulkinose laiptinėse? Kyla klausimas: o kokia švara ir tvarka peržengus jų buto slenkstį?
Dažnas atvejis, kai keletas laiptinės gyventojų ignoruoja laiptinės valymą, nors iškabintas valymo grafikas.
Žinoma, gyventojams pirmiausia reikėtų tarpusavyje tartis dėl laiptinių valymo, o tiems, kurie nenori patys tvarkytis, nustatyti tam tikrą mokestį. Tokiu atveju žmogui suteikiama pasirinkimo laisvė. Kaip rodo praktika, žmonės nelinkę skirtis net ir su menkais pinigais, tad mieliau prisideda darbu. O jei taip neįmanoma susitarti, gal reikėtų samdyti valytoją.
Tačiau aš siūlau kitą variantą. Kadangi nemažai žmonių gauna socialines išmokas ir kompensacijas, už kurias jie privalo atidirbti visuomenei naudingą darbą, tai būtų visai logiška pasiųsti juos valyti laiptines ir daugiabučių namų aplinką. Dabar juk matome, kad rimto darbo jie neatlieka, nebet pasivaikščiodami pakelia kokią šiukšlytę arba vos ne su pincetu pešioja žolytę iš grindinio plytelių tarpų. Be to, manau, kad tiems tinginiams, kurie nevalo savo laiptinių, būtų gėda prieš savo kaimynus priverstinai valyti laiptinę ir nejausti sąžinės graužimo, kad socialines išmokas ir kompensacijas jiems uždirba sąžiningai dirbantys žmonės.
Ir dar vienas darbas, kurį neatidėliojant reikia atlikti – tai Širvintų tvenkinio pakrančių valymas. Pažiūrėkite, kiek prie upės krantų priplukdyta lentgalių, popiergalių, butelių, žolių ir kitokių šiukšlių. Išvalyti pakrantes irgi galėtų tie visi dirbančių žmonių išlaikytiniai.
B. J. (pavardė redakcijai žinoma)
Širvintos
Neseniai Vilniuje higienos specialistai atliko tyrimus vieno daugiabučio namo laiptinėje ir apstulbo. Kaip ir reikėjo tikėtis, visai nevalomoje ir tik retkarčiais šluotražiu pertrauktoje laiptinėje aptiko labai pavojingą žmogaus sveikatai bakteriją – auksinį stafilokoką, daugybę bakterijų ant laiptinės turėklų. Šios bakterijos gali sukelti nuo lengvų odos iki sudėtingų ir gyvybei pavojingų infekcijų. Jų neįveikia net kai kurie antibiotikai. Skaityti daugiau »
Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos