Ir skaudu, ir nesuprantama…

Tą baisią, gniuždančią diagnozę, kad mūsų tėtis serga nepagydoma liga, išgirdome prieš trejus metus. Per tą laiką jo sveikata vis blogėja. Pastaruoju metu būklė itin sunki, tad kartkartėmis savo jėgomis neišsiverčiame, pagalbos kreipiamės į „greitosios“ medikus.  

Sausio 16-osios naktį buvau šokiruota, kai, norėdama išsikviesti Greitąją pagalbą, telefonu išgirdau, kad „greitoji“ pas ligonį atvažiuos paskutinį kartą. Tai buvo pasakyta gana piktai ir motyvuojama tuo, kad tokiems ligoniams esą yra palaikomojo gydymo skyrius, kur visą pagalbą ir suteiks. Dar pridūrė: jeigu yra vietų…

Tačiau aš, dukra, ir ligonio žmona, mano mama, bent jau kol kas, nesirengiam mums artimo ir brangaus žmogaus guldyti į ligoninę, mes norime jį pačios prižiūrėti. Esame įsitikinusios, kad savuose namuose, įprastoje aplinkoje, su pačiais artimiausiais žmonėmis jam tikrai geriau nei ligoninėje. Ne kartą esu lankiusi panašiuose ligoninių skyriuose gulinčius giminaičius, tad apie tai turiu susidariusi savo nuomonę.

Skaudu ir apmaudu dar ir dėl to, kad nepagydomos ligos akivaizdoje niekas nesuteikia net labai reikalingos informacijos, kokios galimybės palengvinti tokių žmonių kančias, bent šiek tiek pagerinti jų būklę. Tik visiškai atsitiktinai sužinojau, kad onkologine plaučių liga sergančio ligonio būklę gali palengvinti deguonies aparatas, kurį, pasirodo, galima išsinuomoti. Taip ir padariau. Kas mėnesį už jo nuomą patys mokam po 165 litus. Teko girdėti, kad gydymas deguonimi valstybės kompensuojamas, bet Onkologijos ligoninėje, kurioje paskutinį kartą lankėmės vidurvasarį, niekas apie tai nė žodžiu neužsiminė.

Mes net neprašom iš valstybės pinigėlių sunkiai sergančio tėčio slaugai. Juk, kiek žinome, tokiam ligoniui (nuo rudens jau nebesikeliančiam iš patalo) ji tikrai priklausytų. Tiek jau to, gražų amželį nugyvenęs žmogus tikrai užsitarnavo, kad jį slaugytų mylinčių žmonių rankos, neskaičiuodamos išlaidų.

Mums dabar svarbiausias dalykas ir vienintelis išsigelbėjimas – Greitosios medicinos pagalbos medikų pagalba, kurios kreipiamės kartais vieną kartą per savaitę, o kartais du – kai ligonio būklė labai smarkiai pablogėja. Pasirodo, mes jau „nusibodome“! Matyt, mus priskyrė kažkokiai piktnaudžiautojų kategorijai? Tai negi valstybei 4 mėnesius slaugyti ligonį palaikomojo gydymo skyriuje arba kas mėnesį mokėti kelis šimtus litų slaugos pašalpos plius dar kompensaciją už deguonies aparato nuomą atsieitų pigiau, nei kartą per savaitę atvažiuoti Greitajai medicinos pagalbai?

Žinau, kad Širvintų greitosios pagalbos medikai čia tikrai niekuo dėti, jie – labai geranoriški ir jautrūs, mes jiems labai labai dėkingi, bet stebina „iš aukščiau“ sveikatos apsaugos sistemos reformatorių primetama tvarka. Kodėl sunkiam ligoniui, kad ir dažniau, „greitoji“ neturi teisės pagelbėti, o iš visokių pakampių rankioti girtus, asocialius asmenis, teikti jiems pagalbą privalo?
Kodėl žmogus būtinai turi būti „tremiamas“ į ligoninę, atiduodamas į svetimų žmonių rankas, nors artimieji pasiruošę patys jį slaugyti, tereikia tik šiek tiek jiems padėti? Kodėl norėdamas gauti tai, kas, mano manymu, priklauso pagal Konstituciją ir kitus įstatymus, žmogus turi būti įžūlus akiplėša, o jei tik kantriai, nedraskydamas akių, bando nešti likimo naštą, niekas jo negirdi?..

Esu nuoširdžiai dėkinga Gelvonų seniūnui, kuris, žinodamas, koks sunkus ligonis gyvena vienkiemyje, nė neprašomas pasirūpina, kad būtų nuvalytas kelias iki pat durų, kad galėtų privažiuoti Greitoji pagalba. Deja, dabar, panašu, jos pas mus jau nebeleis važiuoti…

Šeimos vardu – dukra Ramutė