Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje…

Aktorius Vladislovas Radvilavičius savo aktorystės kelio pradžioje.

Aktorius Vladislovas Radvilavičius savo aktorystės kelio pradžioje. Almanache „Nemunas“ publikuota nuotrauka.

Zubelių kaime savo vasaras ir šiltus rudenius leidžia 71-erių metų žemaitis iš Varnių, aktorius Vladislovas Radvilavičius su žmona Maryte. Pasak Vladislovo skiriamos trys žemaičių patarmės: Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“), Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“) ir Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“). „Aš esu „Dūnininkas“, – su pasididžiavimu sako Vladislovas Radvilavičius. Aktorius mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie aktorystės kelio pradžią, apie roles televizijos filmuose ir teatre.

– Kas paskatino studijuoti vaidybą, kitaip sakant, kodėl nusprendėte tapti aktoriumi?

– Nesu išsprendęs nė vieno matematikos uždavinio, ypač tamsus miškas buvo algebra. Mokykloje lankiau sporto būrelį, dalyvaudavau priešgaisrinio sporto varžybose, buvau pučiamųjų orkestro seniūnas vidurinėje mokykloje (gerai grojau triūba), dalyvavau šokių būrelyje, grojau gitara. Tada manęs buvo visur pilna. Kadangi dainavau, šokau, grojau, buvau gražiai nuaugęs 180 cm ūgio jaunuolis, todėl pajutau, kad galiu būti aktoriumi.

– Į aktorystę įstoti visais laikais buvo sunku. Norinčių buvo daug, o priimdavo tik pačius talentingiausius…

Aktorius Vladas Radvilavičius

Aktorius Vladas Radvilavičius

– Kada aš stojau, tada buvo dešimt kandidatų į vieną vietą. Reikėjo šokti, deklamuoti, pasakyti pasakėčią. Ir šiandien gerai prisimenu Simono Stanevičiaus pasakėčią „Arklys ir meška“: „Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą čystą vandenį savo ing Nemuną varo…“. Dar reikėjo suvaidinti mažą scenelę, – kada pareini namo, durys uždarytos, nerandi rakto. Kurso vadovui Henrikui Vansevičiui patiko, kad atėjau vienintelis su didele diržo sagtimi. Juokėsi kad vien dėl diržo reikia priimti. Be jo komisijoje buvo: Irena Vaišytė – Aktoriaus meistriškumo (dab. Vaidybos ir režisūros) katedros vedėja, pedagogė profesorė Algė Savickaitė, aktorius Juozas Rudzinskas, komedijinis aktorius Vladas Jurkūnas, vėliau geras mano draugas. Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė. Kitą dieną visi laukėme prie konservatorijos paradinių durų. Ant durų kabėjo sąrašas septyniolikos žmonių, kurie buvo priimti. Stojančiųjų buvo apie 170. Skaitau ir matau viduryje sąrašo savo pavardę. Džiaugsmas neišpasakytas.

– Kokias paskaitas reikėdavo lankyti jūsų studijų metais?

Vladas Radvilavičius vaidina filosofiniame filme kartu su varna Birute.

Vladas Radvilavičius vaidina filosofiniame filme kartu su varna Birute.

– Turėjome užsienio kalbą, Lietuvos teatro istoriją ir rusų teatro istorijas, buvo lavinama sceninė kalba, tada labai žemaičiavau, todėl man buvo sunkiau. Kiekvieną dieną būdavo specialybės paskaita, kurios metu darydavome įvairius etiudus, pavyzdžiui, mirė mama, ateini, tačiau nei vieno daikto nėra, tik kėdė. Reikia pavaizduoti kaip dedamos gėlės, kaip nusiimama kepurė, kaip lipi laiptais ir t.t. Reikėdavo parodyti menamus vaizdus, kada nėra dviračio, o tu važiuoji arba esi gandras, varna, tigras, varlė… Kurso draugai turi atspėti, ką nori pavaizduoti. Mokėmės keturis metus. Kai baigi mokslus, vyksta trys diplominiai spektakliai. Vaidinome Čechovo „Žuvėdrą“, „Žentą“ ir Goldonio komediją. Į šiuos spektaklius atvažiuoja visi režisieriai ir juos žiūri, o paskiau išsirenka patikusius aktorius.

– Kas jus išsirinko ir kur nuvingiavo jūsų kelias po studijų?

– Pakliuvau į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Kartu buvo pakviesti: Regina Arbačiauskaitė, Jonas Braškys, Eimutis Braziulis, Genovaitė Ciplinskaitė, Vytautas Grigolis, Kristina Gudonytė, Vytautas Kernagis, Ingrida Kilšauskaitė, Sigitas Račkys, Vladas Radvilavičius, Vytautas Rumšas, Romanas Savickas, Adolfas Večerskis, Irena Žitkutė. Mus atrinko valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vansevičius.

– Gal prisimenate savo vaidmenis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?

Albero Kamiu dviejų dalių romantinė drama „Teisieji“. Dalia Michelevičiūtė (Dora Duboleva - didžioji kunigaikštienė) ir Vladislovas Radvilavičius (Stepanas Fokas).

Albero Kamiu dviejų dalių romantinė drama „Teisieji“. Dalia Michelevičiūtė (Dora Duboleva - didžioji kunigaikštienė) ir Vladislovas Radvilavičius (Stepanas Fokas).

– Jų buvo nemažai. Pavyzdžiui, Albero Kamiu „Teisieji“. Vaidinau Stepaną Foką. Šioje Režisieriaus Kęstučio Bražiūno dviejų dalių romantinėje dramoje kartu vaidino aktoriai: Vytautas Rumšas, Vytautas Kaniušonis, Perlis Vaisieta ir Dalia Michelevičiūtė.

Vargonininką Milkų Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“ (Režisierius Henrikas Vansevičius). Petro Vaičiūno „Patriotai“ vaidinau lietuvių kalbos mokytoją Leberceną, kuris sakydavo: „Dabar aš jus mokysiu lietuvių kalybos“… nes pats buvo vokietis. „Trys mylimos“ vaidinau su aktore Dalia Overaite iš Jaunimo teatro kaimo berną Liudviką. Kazimiera Kymantaitė apjungė Žemaitės „Marčią“ ir „Topylį“, kur vaidinau tokį pajodžargą, mėgstantį kartoti žodelį „psiakrew“ ir prie mergų linkusį veikėją. Man tokie komedijiniai vaidmenys visada lengvai ėjosi, nes man pačiam visos moterys patinka, kaip kad kiekvienoje melodijoje, taip ir kiekvinoje moteryje atrandų kažką gražaus.

– Kažkada minėjote, jog teko vaidinti spektaklyje, kur buvo tik du veikėjai, – jūs ir varna. Tikra gyva varna…

– Tai buvo Romo Kaminsko ir Gintarės Adomaitytės filosofinis filmas. Jie mėgo alegorinius, simbolinius, filosofinio pobūdžio vaizdelius apie gyvenimą. Viename tokiame iš tikro vaidinau vienas. Dar buvo statulėlė, gėlės, varna ant galvos. Pavyzdžiui, einu, ant peties atsitupia varna. Prisimenu, jog po kokių keturių dublių ji pradėjo kapoti man galvą. Gal praalko. Sakau: „Dink!“, – nulekia. „Ateik atgal!“, – vėl atlėkusi atsitupia. Buvo dresiruota varna, kurią filmavimui davė vienas vilnietis. Varnos vardas buvo Birutė.

– Kokie vaidmenys jums dažniau pakliūdavo, – „geriečio“ ar „blogiečio“?

– Šiaip man ko gero daugiau teko vaidinti blogiečius. Man patikdavo ir juose atskleisti ką nors gero. Labai patikdavo vaikiški spektakliai. Pavyzdžiui Piteris Penas. Adolfas Večerskis buvo bocmanas, o aš piratų vadas Kablys, būdavo daug improvizacijos, įdėdavome nemažai savo teksto. Pavyzdžiui, ateinu ant kablio pasismeigęs agurką ir sakau: „Kepsim šiandien tortą!“, Večerskis žiūri, kad pas mane agurkas ir sako: „Su agurku!“ Atsakau: „Su trim agurkais!“ ir pasmeigiu dar du.

Koliažas tema „Trys mylimos“. Su aktore Dalia Overaite.

Koliažas tema „Trys mylimos“. Su aktore Dalia Overaite.

– Dažna nuomonė, jog aktoriai nepastovūs žmonės, greit įsimyli, tačiau neilgam…

– Režisierius Algis Lapėnas pastatė pagal Branislavo Nušičiaus kūrinį „Du vagys“ – kur mano buvo vienas iš sėkmingiausių vaidmenų. Buvau vienas iš vagių, kuris atėjo pinigų vogti. o kitas irgi vagis, – pavogė (nuviliojo) moterį nuo savo draugo. Aktorius Romualdas Ramanauskas buvo tas vagis, kuris pavogė tą moterį (aktorė Mainelytė). Gyvenime niekada negalėčiau būti tuo vagimi, kuris pavogė moterį iš draugo. Ir teatre niekada neturėjau jokių meilės ryšių. Spektaklyje – taip. Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje…

Vladislovas Radvilavičius savo sodyboje Zubelių kaime. 2018 m. spalis.

Vladislovas Radvilavičius savo sodyboje Zubelių kaime. 2018 m. spalis.

– Ar teko vaidinti televizijos filmuose?

– Nemažai vaidmenų turėjau ir televizijos filmuose. Aštuntame dešimtmetyje buvau vienas iš vedančiųjų aktorių. Pavyzdžiui, Filme „Paskutinis barjeras“, kur Večerskis vaidina nusikaltėlį Vabalą, buvau daktaras. Binkio „Atžalyne“ vaidinau fizinio lavinimo mokytoją (kūno kultūros) ir t.t.

TV spektaklis „Atžalynas“. Mokytojų kolektyvas. Aktoriai (iš kairės): J. Jaruševičius, V. Radvilavičius, J. Rygertas, A. Rosenas, O. Laniauskas.

TV spektaklis „Atžalynas“. Mokytojų kolektyvas. Aktoriai (iš kairės): J. Jaruševičius, V. Radvilavičius, J. Rygertas, A. Rosenas, O. Laniauskas.

Gydytojas (antrame plane) TV filme „Paskutinis barjeras“.

Gydytojas (antrame plane) TV filme „Paskutinis barjeras“.

– XV a. iškilo labai įtakinga LDK didikų giminė – Radvilos. Lenkiškai vadinosi Radziwillowie. Jūsų pavardė Radvilavičius. Gal ir jūs esate iš tos giminės?

– Paauglystės metais vasarą tekdavo uždarbiauti. Šeštą klasę baigęs jau dirbau statybose, melioracijoje. Buvau fiziškai stiprus, kilnojau štangą, lankiau boksą. Ypač gerai sekėsi tinklinis, žaisdavau už Vilniaus aukštąsias mokyklas ir stalo tenisas. Kartą nuvažiuojame dirbti į vieną kolūkį tarp Varnių ir Telšių, į Žarėnus. Šalia Žarėnų tada buvo Baltijos kolūkis, kuriame statėme vidurinę mokyklą. Vienas iš tų darbininkų, mėgėjęs išgerti, – jo pietūs būdavo degtinėje trupinta duona. Niekada niekur tokio dalyko daugiau nemačiau. Jis, srėbdamas tą sriubą ir sako: „Vladeli, ar žinai, kad tu dirbi Radvilavičių dvare?“ Pasirodo mokykla buvo statoma ant dvaro rūmų pamatų ir buvo rasti dokumentai, jog dvarą valdė Radvilavičiai, o mano prosenelių tėviškė – kaip tik netoli Žarėnų. Tikėtina, kad mes su šiais dvarininkais galėjome turėti giminystės ryšių.

Remigijus Bonikatas

Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje…”

  1. paskutiniam parašė:

    O Jūs esate draugai ar artimi bičiuliai, jeigu viešai tujinate? Vienokios ar kitokios pavardės žinojimas kultūros neprideda! Žinojote tai, Tamsta!

  2. autoriau, parašė:

    tu autoriau…
    bent pavardes pasitikslinti reiktų, jei mintinai nežinai tokių asmenybių. Henrikas Vancevičius, tavo žiniai…

  3. klementina parašė:

    Prisimenu, kaip jis Žemaitės Topylį vaidino.

Comments are closed.

scroll to top