Tie vakarai
Tie vakarai rudens
Žvaigždžių lietum nulyti.
Ryškiausia iš visų
Žvaigždė Vakarė švyti.
Lyg juosta sidabrinė
Žvaigždynas Paukščių tako.
Net vakarais vėlyvais
Paukščiai išskrisdami šneka.
Anksti tamsa pabeldžia
Į vakaro buveinę,
Prie židinio sušilti
Ruduo kasmet ateina.
Rudens vakarai
Kokie ilgi rudens vakarai,
Beldžias šakos į langą šarmotos.
Paslaptingi tie nakties kerai,
Laike supasi svajos miglotos.
Plaikstos židinio liepsnos tamsoj,
Šoka žiežirbom malkos sudėtos.
Lyg žvaigždelės čia degtų atklydę
Iš visatos – neradę sau vietos.
Žarijas žarsto laikas paklydęs,
Greit sudegs tamsios nakties kerai.
Liks šarmotam take metų brydė.
Paslaptingi rudens vakarai.
Gyvenimo pilnatvė
Ryto žaroj auksinėj
Nuaustą meilės giją
Aš vėjui dovanojau
Aukštybių karalijoj.
Iš žiedlapių gegužy
Nutiesiau laimės tiltą,
Kad žemiškam pasauly
Kelionė neprailgtų.
Supyniau minčių pynę
Iš džiaugsmo ir darnos,
Tik liūdesiui neliko
Kertelės nuošalios.
Kartais minties klajūnės
Pagauti nesuspėju,
Susipina rudens gaisuos
Rausvų klevų alėjoj.
Gyvenimo pilnatvė
Saulėlydžiuose supas.
Neša metus spalvotus
Likimo sraunios upės.
Dargana
Paslėpus saulę dargana atšliaužia
Medžių šakom, nuogais rudens laukais,
Kuprotu debesiu lyg skraiste prisidengus
Nukloja žemę nuometais baltais.
Svajonių vieškeliai į tolį eiti kviečia,
Nors dargana vis sniegą drebia, drebia.
Kai lieka pėdsakas kely trumpam,
Kaip gera eit per snaigėmis nuklotą žemę.
Šarma
Paglostyk, saule,
Savo spinduliais
Laukus šarmotus,
Voratinklius apsunkusius
Ant smilgų.
Paliesk medžių šakas.
Šilojai tavo žvilgsnio
Pasiilgo.
Kai rūko skraistė
Prasiskleis,
Riedės šarma
Rasos lašu
Nuo smilgų ir šakų,
Sugrįš vėl rudenio spalva
Ant pievų ir laukų.
