Valstybė stipri tvirtų savo dvasia žmonių dėka

1998 metų liepos mėnuo. Raimondas Miliukas ir Antanas Kanapienis trumpos poilsio valandėlės metu karinėje bazėje Vilniuje.

Nepriklausomybės atkūrimą lėmė lietuvių tautos troškimas gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Istoriniai šaltiniai byloja, kad tai buvo deklaruota ginkluotu (daugiau nei 10 metų trukusiu)  pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui – apie 20 tūkstančių Lietuvos partizanų žuvo pasipriešinimo kovose;  apie 130 tūkstančių prieškario Lietuvos valstybės veikėjų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, į nelaisvę patekusių partizanų ir jų rėmėjų, antisovietinio pogrindžio dalyvių buvo įkalinti sovietinėse koncentracijos stovyklose; apie 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų su šeimomis buvo ištremti į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves.  1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Tačiau tik 1992 m. rugsėjo 31 d. iš Lietuvos išriedėjo paskutinis sovietų karinis ešelonas. Paskelbus nepriklausomybės atstatymo aktą Lietuvai reikėjo sukurti savas karines struktūras. Apie pirmųjų Širvintų krašto apsaugos savanorių tarnybą sutiko papasakoti Lietuvos šaulių sąjungos kapitonas Antanas Kanapienis.

Antanas Kanapienis

– Pirmasis SKAT įsakymas išėjo 1991-aisias metais?

– Taip. 1991 m. sausio 17 d. – SKAT įkūrimo diena. Tai įvyko gan greitai po Sausio 13-osios įvykių. Tada Krašto apsaugos departamento generalinis direktoriumi buvo Audrius Butkevičius. Jau 1991 m. gegužės 28 dieną Krašto apsaugos departamento įsakymu buvau patvirtintas Širvintų SKAT kuopos vadu. Tada dar jokių karinių laipsnių nebuvo, iš pradžių net uniformų neturėjome, jos atsirado gal po dviejų mėnesių. Departamento buvo juodos, o mūsų žalsvos. Kepurės buvo tokios pat spalvos su snapeliu. Beveik lygiagrečiai atsirado ir beretės.

– Kaip jūs asmeniškai papuolėte į krašto gynėjų gretas?

– Galbūt kai kas mane ir teisingai vadina „trenktu“ patriotu… Nuo seno skaitydavau istorines knygeles apie Lietuvą. Sovietų laikais dirbau „Tėviškės“ kolūkyje (kontora buvo Motiejūnuose, o gamybinis centras Juodeliuose) statybos darbų meistru. Labai džiugiai sutikau žinią apie Sąjūdžio įkūrimą, buvau didelis lietuvybės ir Lietuvos nepriklausomybės agitatorius, aktyviai palaikiau Sąjūdžio kandidatus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Jau tada kiekviename rajone buvo paskirti Krašto apsaugos departamento atstovai. Širvintose tokiu atstovu buvo Alfonsas Gudašis. Išėjus įsakymui dėl SKAT įkūrimo, buvo ieškoma kandidatūros padėti kurti vietinį rajono SKAT-ą. Tuo metu aktyviai dalyvaudavau „Sąjūdžio“ veikloje, matyt, dėl to ir buvau rekomenduotas į Širvintų savanoriškos krašto apsaugos tarnybos kuopos vado pareigas.

– Dar gerokai prieš SKAT įkūrimą įvairiuose mitinguose galima buvo pamatyti žmones su žaliais raiščiai ant rankų. Jie dar buvo vadinami „žaliaraiščiais“.

– 1990 m. sausio 11-13 dienomis Lietuvoje lankėsi  Sovietų Sąjungos prezidentas ir komunistų partijos vadovas Michailas Gorbačiovas. Į Lietuvą atvykęs M. Gorbačiovas tris dienas mėgino tuometę Lietuvos valdžią ir visuomenę įtikinti nesiekti nepriklausomybės, bet, kaip žinome, išvyko nieko nepešęs. Vis dėlto įtampa tada tvyrojo net ore. Tokie dalykai kaip mūsų nepriklausomybės nepripažinimas, ekonominė blokada, „Jedinstvos“ mitingai, sovietų kariuomenės judėjimas, Burokevičiaus komunistų varoma demagogija paveikė kai kuriuos žmones, vyko tam tikras žmonių supriešinimas, todėl prie Krašto apsaugos departamento ir atsirado „žaliaraiščiai“, kurie palaikydavo tvarką įvairiuose žmonių susibūrimuose.

– Dėl kokių priežasčių buvo įkurtas SKAT-as?

– 1991 m. sausio mėnesį TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą, ir mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai. Šie tragiški įvykiai ir paskatino krašto apsaugos formavimą. Jau po keturių dienų buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). 1991 – 1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos užduotys saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus. SKAT-as tuo metu buvo vienintelė gynybinė struktūra, rimtai pasiruošusi partizaniniam karui ir karui apskritai. Savanorių buvo labai daug, daugelis gerai motyvuoti patriotai. SKAT-as buvo milžiniška jėga ir stipri organizacija.

1994 metų vasara, Raudondvario mokymo centras. Trečias iš kairės Antanas Kanapienis, ketvirtas - Raimondas Miliukas, penktas - Alfonsas Gudašis, šeštas - Gintaras Meškutavičius, septintas - Jonas Micka.

– Kokiais ginklais naudojosi savanoriai, kaip vykdavo jų karinis parengimas?

– Ginti Aukščiausiosios Tarybos per Sausio įvykius važiuodavome su armatūros strypais, šaunamųjų ginklų beveik nebuvo. Turėjau tokį seną pistoletą su vienu šoviniu, vėliau paaiškėjo, kad ir tas buvo sugedęs, neiššovė. Jau kiek vėliau įsigijau medžioklinį šautuvą ir apie 50 šovinių. SKAT-as iš pradžių taip pat buvo silpnai apginkluotas. Pradžioje gavome šešis automatus AK.  Iš Žemės ūkio skyriaus gavome seną UAZ-ą. Gaila, kad po savaitės iš mūsų jį perėmė Vilnius, o mums perleido apynaujį „zaporožietį“. Turėjome motociklą „Dnepr“, vėliau įsigijome  nešiojamąsias radijo stoteles R-158. Pratybas rengdavome reguliariai, šaudydavome Šaulių karjere – dalyvaudavo visa kuopa su savanoriams priskirtais ginklais. Pavyzdžiui, 1993 metais vienu metu pratybose dalyvavo apie šimtą automatais ginkluotų savanorių. Iš pradžių žmonių buvo nedaug. Apie SKAT-o įkūrimą buvo įdėtas skelbimas bei atspausdintas straipsnis laikraštyje apie savanorių tikslus ir uždavinius. Pradžioje teko, pasiskolinus kito tokio paties patrioto Juozo Meškutavičiaus „žiguliuką“, asmeniškai važinėti po Širvintų rajono kaimus ir kalbėtis su žmonėmis.

– Paminėkite tuos pirmuosius ir aktyviausius Širvintų rajono savanorius.

– Antanas  ir Konstancija Urbonai, Rimantas Miniauskas, Juozas Meškutavičius, Gintaras Meškutavičius, Brunonas Andriuškevičius, Raimondas Miliukas, Alfonsas Gudašis, Povilas Bučinskas, Jonas Micka, Arvydas Janavičius, seni partizanai Motiejus Bulaukas, Albinas Bagdonavičius iš Čiobiškio ir kt. Vieni ateidavo, kiti išeidavo, trečius pašalindavome, tačiau nuolat tokių rimtų savanorių būdavo apie 80. Reikalui esant galima buvo sukviesti ir apie 120. Ne visus priimdavome, kandidatams buvo keliami tam tikri reikalavimai.

– Visi prisimena Pakaunės įvykius. Įdomu, ar Širvintų SKAT-as tada jiems pritarė, o gal net juose dalyvavo?

– 1993-iųjų liepos 31 dieną ginkluotas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris Jonas Maskvytis kartu su keliais bičiuliais savavališkai išėjo į Altoniškių mišką. Maištas išsiplėtė SKAT vadovybei pareikalavus iš savanorių surinkti ginklus – tuomet prie J. Maskvyčio prisijungė apie 140 vyrų. Beveik du mėnesius trukęs Pakaunės savanorių maištas iki šių dienų lieka iki galo neišaiškintu  įvykiu. Skaitant spaudą galima susidaryti nuomonę, kad kairieji politikai nuo pat pirmų dienų aiškino, jog maištininkais manipuliavo dešinieji, o konservatorių viršūnės čia įžvelgė Rusijos ranką. Pats Maskvytis tuometei Seimo komisijai aiškino, kad į mišką išvažiavo po susidūrimo su nusikaltėliais ir korumpuotais policininkais. Širvintų SKAT-as Pakaunės maišto nepalaikė ir jame nedalyvavo.

1995 metų vasara. Antanas Kanapienis kuopų vadų mokymuose Raudondvario mokymo centre - sprogdiklio sujungimas su trotilo gabalu vamzdyje.

– Dabar buvusio SKAT-o ne tik Širvintose, tačiau ir visoje Lietuvoje nebeliko?

– Buvusi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) dabar vadinasi Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP). Tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų dalis, kurią sudaro kariai savanoriai ir profesinės karo tarnybos kariai. SKAT-as buvo sėkmingai „sudorotas“. Socialdemokratai (krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius) savanorių gretas sumažino nuo 15 tūkstančių iki 5 tūkstančių žmonių. Kaip? Per finansavimą, per ginkluotės mažinimą. Pasikeitė ir savanorių tikslai bei užduotys. Anksčiau ruošdavomės partizaniniam karui ir šalies teritorinei gynybai, o dabar savanoriai ruošiami misijoms – „sėdėjimui už maišų“ konfliktuojančiose šalyse arba vykdo policijos funkcijas. Tokiu būdu daugelyje rajonų, tarp jų ir Širvintose, savanorių nebeliko… Dabar yra tik viena kuopa Ukmergėje.

– Kaip suprantu, jūs šiuo metu nebepriklausote savanoriams?

– Šiuo metu esu Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šių metų vasario 16 dieną ant Gedimino kalno priesaiką davė 80 naujų narių. Esu jau du kartus prisiekęs ginti Lietuvą, tačiau Šaulių organizacija reikalavo atskiros priesaikos. Priklausau Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės „Vilniaus“ kuopos „Žalio Velnio“ skyriui. Šį skyrių sudaro Vilniaus apskrities skyriaus kariuomenės kūrėjai, nusprendę nuosekliai atnaujinti karinius įgūdžius bei esant reikalui paremti Lietuvos kariuomenę. Vyrai į Šaulių sąjungos gretas įsiliejo praėjusiais metais ir iš karto ėmėsi aktyvios veiklos. Skyriui suteiktas „Žalio Velnio“ vardas, pagerbiant partizanų vadą Joną Misiūną, įkūrusį Didžiosios Kovos apygardą ir naudojusį unikalią kovos taktiką. Skyriaus veikloje dalyvauja atsargos karininkai, du kartus per mėnesį vyksta mokymai ir treniruotės šaudyklose, miškuose. Šaudome iš savigynai priskirtų asmeninių pistoletų, be to, Šaulių sąjunga gavo 500 Ak 4, kurie yra vokiško automato Heckler & Koch  švediška versija. Šiandien į šaulius pradedama žiūrėti rimčiau, nes anksčiau šaulių misija apsiribodavo žvakučių uždegimu, gėlių padėjimu ant žuvusių partizanų ir savanorių kapų ar pastovėjimu garbės sargyboje įvairių renginių metu.

-Negi jums per tiek metų dar nenusibodo visi tie kariniai dalykėliai?

– Nenusibodo ir, manau, kad nenusibos niekada. Tai toli gražu ne žaidimas, nes turbūt visi suprantame, kad mūsų  pašonėje yra agresyvių kėslų turinti valstybė. Reikia ruoštis apsiginti ir suprasti vieną dalyką – ne raumenų didumu stipri valstybė, o nusiteikimu ir pasiruošimu ją ginti bei tvirtų savo dvasia žmonių dėka. Jeigu mes būsime visada pasiruošę ir atitinkamai nusiteikę, mus bet koks priešas bijos užpulti.

Kalbėjosi buvęs Širvintų SKAT būrio vadas Remigijus Bonikatas