Trumpas, bet garbingas gyvenimas

Narvydiškių kaimo partizanai Vytautas Naidzinavičus-Barzdyla (1920–1945) ir Stasys Šatas (1923–1945).

Musninkų krašto partizanui Vytautui Naidzinavičiui-Barzdylai šiemet būtų sukakę šimtas metų. Deja, likimas lėmė jam pragyventi tik dvidešimt penkerius ir padėti galvą už Lietuvos laisvę. Jis gimė Naravų kaime, Žaslių valsčiuje, Trakų apskrityje, tik vėliau šeima nusipirko žemės ir apsigyveno Narvydiškyje. 1944 metų vasarą, sugrįžus okupantams, kartu su Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus Narvydiškio kaimo vyrais išėjo į miškus.

Narvydiškio kaimas įsikūręs keli kilometrai nuo Musninkų. Tuo metu ten buvo nedaug sodybų, tačiau jis buvo žinomas dėl dvaro, kurio ansamblis dabar restauruotas.

1945 metų gruodžio 8 dieną Ukmergės apskrities Musninkų, Prienų kaimo pakraštyje prie ežero, buvo užklupti Didžiosios Kovos apygardos partizanų Keršto ir Šerno būrių kovotojai. Tą dieną apylinkėse siautėjo sovietų kareiviai, jų buvo net apie 200. Susišaudymo su jais metu tada žuvo septyni partizanai, Narvydiškio kaimo gyventojai, partizanavę nuo 1944 metų pabaigos. Tarp žuvusiųjų – Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla (g. 1920 m.), Vytautas Rinkevičius (g. 1919 m.), Stasys Šatas (g. 1923 m.). Jų kūnai Krapiliškių kaimo gyventojo J. Garbatavičius slapta buvo palaidoti Pigašių kapinėse. Jau Atgimimo metais partizanų atminimui antkapinį paminklą kapinėse pastatė žuvusių partizanų seserys Karolina Naidzinavičiūtė-Kupčiūnienė ir Zosė Rinkevičiūtė-Vaitulevičienė. Dar dviejų partizanų ir dviejų kartu žuvusių vokiečių kareivių palaikai buvo užkasti bendrame kape Stavarygalos kaimo kapinaitėse. Deja, žuvusieji nebuvo atpažinti. Teigiama, kad vieno žuvusio vokiečio vardas buvo Hansas.

Partizanų rėmėjos Aldona Kareckaitė, Karolina Naidzinavičiūtė ir Albina Zdanauskaitė Čiobiškyje. 1955 metai.
Karolina Naidzinavičiūtė-Kupčiūnienė savo tėviškės laukuose… 2015 metai.

Manoma, kad jaunuoliams sėkmingai priešintis okupantams sutrukdė tai, kad tuo metu jau buvo žuvę būrių vadai. Tai Juozas Norkus-Kerštas ir Juozas Naraškevičius-Šernas.

1905 metais gimęs Juozas Norkus-Kerštas gyveno Pigonių kaime, buvo Musninkų pradžios mokyklos vedėjas. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, jis aktyviai įsitraukė į partizaninį judėjimą, tapo būrio vadu. 1945 metų kovo 10 dieną su partizanais Feliksu Jakiūnu ir Justinu Vilkevičiumi užėjo į Sakalauskų sodybą Kaimynėlių kaime. Deja, juos apsupo stribų būrys. Užvirė kautynės. Partizanai buvo gerai ginkluoti. Negalėdami jų pasiekti, stribai padegė namą. Partizanai atsišaudydami bandė išsigelbėti nuo ugnies. Mūšyje buvo nušautas J. Norkus, o F. Jakiūnas sužeistas, bet paskui mirė nuo žaizdų. J. Vilkevičiui pasisekė pabėgti. Žuvusiojo J. Norkaus-Keršto palaikai buvo niekinimai Musninkuose, paskui užkasti kapinėse.

Juozas Norkus-Kerštas

1894 metais Vindeikiuose gimęs Juozas Naraškevičius-Šernas ir jo brolis Vladas buvo Lietuvos savanoriai, dalyvavo kautynėse dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vėliau Juozas buvo šaulių būrio vadas. 1944 metų rugsėjį tapo Žalio Velnio rinktinės partizanu, vėliau paskirtas būrio, veikusio Musninkų apylinkėse, vadu. Žuvo 1945 metų vasario 5 dieną Vindeikių kaime su dar keturiais partizanais.

Širvintų rajone esantys Prienų kaimas įsikūręs prie Stavarygalos ežero, dar vadinamo Prienų vardu. Netoliese yra Vinkšnabrasčio ir Trako miškai. Pasakojama, kad anksčiau jis vadintas Šventežeriu. Neva kadaise per tose vietose esantį raistą vežė kunigą pas ligonį. Kelionė buvo tragiška, kunigas su Švenčiausiuoju paskendo. Nuo tada atsirado ežeras, vadinamas Šventežeriu.

Į partizaninę kovą buvo įsitraukę ir prie Prienų ežero žuvusių partizanų artimieji. Štai Vytauto Naidzinavičiaus-Barzdylos sesuo Karolina Naidzinavičiūtė-Kupčiūnienė (g. 1928 m.) nuo 1944-ųjų pabaigos buvo Keršto būrio partizanų ryšininkė. Po brolio žūties ji slapstėsi, ištekėjo už Jaroslavo Kupčiūno iš Janionių kaimo. Paskui buvo suimta, nuteista, kalėjo lageriuose. Sugrįžusi į Lietuvą, gyveno Širvintose ir Rokuose, Kauno rajone. Stasio Šato sesuo Sofija Rinkevičiūtė-Vaitulevičienė 1944-1945 metais irgi buvo Keršto būrio ryšininkė. Suimta tuoj po brolio žūties, 1945 metų gruodžio 14 dieną. Nuteista, aštuonerius metus kalėjo Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo ir domėjosi pokario partizanų žūčių aplinkybėmis.

1926 metais gimęs Stasio Šato brolis Bronius buvo Keršto būrio žvalgas-slapukas. 1946 metų pavasarį jis prie Kernavės dirbo laukuose, sėjo vasarojų. Pro šalį važiavę stribai sustojo ir vaikiną nušovė.

Karolina Naidzinavičiūtė-Kupčiūnienė yra pasakojusi, kad jų giminė turi garbingą istoriją. Jų tėvelis Vincas Naidzinavičius iš Neravų kaimo, Žaslių valsčiaus, dar iki Pirmojo pasaulinio karo su broliu buvo išvykę užsidirbti į Ameriką, tačiau greitai sugrįžo, bet tik vienas, be brolio. Tuoj pat buvo paimtas į caro kariuomenę, pafrontėje vadovavo būriui. Išlikusi nuotraukoje matome jį su uniforma, papacha. Antpečius puošia viena juostelė ir žvaigždutė. Tai reiškia, kad jis buvo carinės kariuomenės praporščikas, puskarininkis. Nors ir turėjo savo žemės, sugrįžęs iš karo Vincas Naidzinavičius dirbo senojo dvaro malūno meistru Paparčiuose, prie Žiežmaros upelio, vėliau – Musninkuose, malūne ant Musės. 1918 metais Vincas vedė Eleną Kareckaitę iš Pamusės kaimo, tada Narvydiškio kaime nusipirko ūkį. Vincas ir Elena užaugino tris vaikus: be Vytauto ir Karolinos, šeimoje dar augo Bronė, gimus 1921 metais. Ji vėliau ištekėjo už Kanevičiaus.

Vincas Naidzinavičius – carinės kariuomenės būrio vadas (pirmoje eilėje trečias iš dešinės). Apie 1915 metus.
Vincas Naidzinavičius – carinės kariuomenės puskarininkis.

Trečias Vinco Naidzinavičiaus brolis Benediktas tapo farmacininku, išvyko gyventi į Odesą, ten turėjo nuosavą vaistinę. Vedė lenkaitę, tačiau vaikų neturėjo, tad mirusiojo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Trakuose.

Nuo pat pirmųjų partizanavimo dienų Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla su draugais namo sugrįždavo jei ne marškinių pasikeisti, tai bent pavalgyti. Sako, brolis turėjo labai gražų balsą, buvo svajoklis. Visi gailėjo jo, kad neturi galimybių savo gabumams atskleisti. Vaikinas suprato, kad priešintis tokiai Lietuvą užplūdusiai galybei bus sunku…

Vėliau saugumas suėmė Karoliną su vyru Jaroslavu, nuvežė į Ukmergę, ten tardė, mušė. Sukurpė politinę bylą apie tariamą „nusikaltėlių gaują“, o karinis tribunolas abiems skyrė po 25 metus nelaisvės. Vežiojo moterį po Sibiro lagerius, kol ji pateko į Irkutsko sritį. Jaroslavas Kupčiūnas buvo nugabentas į Magadano lagerius…

Jaroslavo motina liko viena Janionių kaime. 1950 metais jos keturiolikmetę dukrą Onutę nušovė stribai, kai ji ėjo melžti karvių. Tada vyko stribų pasalos, juos netikėtai pamačiusi mergaitė išsigando, metė kibirus ir ėmė bėgti. Stribo ranka nesudrebėjo… Po šios nelaimės be pajamų likusi motina sumanė pragyvenimui parduoti savo karvutę, tačiau moteris buvo apkaltinta „konfiskuotino liaudies priešo turto pasisavinimu“. Ją suėmė ir nuteisė dvejus metus kalėti.

Tą nelemtą 1945 metų gruodžio 8 dieną sovietų kareiviai su stribais, pasiskirstę į tris grupes, nuo Vileikiškių, Taučiulių ir Širvintos upės ėmė supti Pigašių kaimą. Pirmoji grupė priėjo Gatelių daržinę, tačiau iš jos pasipylė šūviai. Žuvo vyresnysis sovietų seržantas, kitas kareivis buvo sužeistas ir tos pačios dienos vakare jis mirė. Tarp daržinėje besislepiančių partizanų buvęs Julius Garbatavičius-Šaltis šūviais privertė kareivius sugulti, o pats iššoko iš daržinės ir pradėjo bėgti Širvintos link. Tačiau visi matė, kad partizanas sužeistas. Vienoje dauboje jis susidūrė su trečia kareivių grupe. Paleido dar kelias automato serijas. Nuo jų sukniubo dar vienas kareivis, tačiau kulkos kliudė ir Julių. Bėgti nebuvo kur. Po kurio laiko pasigirdo kurtinantis granatos sprogimas, nusinešęs Juliaus Garbatavičiaus-Šalčio gyvybę. Partizanas gyvas nepasidavė…

Sovietiniai agitatoriai vėliau gyrėsi, kad Julius Garbatavičius-Šaltis susisprogdinti nesuspėjo – jį suvarpė kareivių ir stribų kulkos. Kaip ten bebūtų, sako, rusų karininkas, vadovavęs kautynėms, liepė su nušautuoju elgtis pagarbiai už jo drąsą ir gerą kovinį pasiruošimą. „Eto soldat, a ne bandit“ („Čia karys, o ne banditas“), – rusiškai pasakė ir atidavė pagarbą. Kovotojas iš Pigašių kaimo buvo trisdešimties metų, iki okupacijos jis buvo šaulys, ūkininkas. Juliaus gailėjo visas kaimas. Ant jo kapo dažnai buvo padedamos lauko ar darželio gėlės. Po jo žūties į Sibirą buvo išvežta žmona Janina bei mažematės dukrelės Onutė ir Aldutė…

Kai iš lagerių Kupčiūnai sugrįžo į Lietuvą, Jaroslavo motina glaudėsi mažame savo namo kambarėlyje, nes visas jų turtas ir namas buvo konfiskuotas. Karolina įsidarbino Čiobiškio vaikų prieglaudoje. Bėgo sunkūs okupacijos metai. Atgimimo metu Karolina kartu su kitomis buvusiomis tremtinėmis dainavo chore, bendravo su Viktoru Alekna, kuris rinko medžiagą apie šio krašto partizanus. Jos dėka sužinomoje ir apie Naudzinavičių giminės likimus.

Skaudūs pokario įvykiai nuvilnijo per Musninkų kraštą. Siekiant atkurti istorinį teisingumą ir įamžinti istorinę atmintį, Čiobiškio, Lapelių, Musninkų bendruomenių iniciatyva įsteigtas Paramos fondas „Čiobiškio ąžuolas“, kurio tikslas – pastatyti monumentą „Čiobiškio ąžuolas“, skirtą rezistencijos kovoms mūsų krašte atminti (skulptorius Algimantas Kuzma, architektai Ričardas Krištapavičiaus ir Ričardas Krištapavičius jaunesnysis). Tai bus ir mūsų aprašytų žuvusių Narvydiškio kaimo gyventojų Vytauto Naidzinavičiaus, Vytauto Rinkevičiaus, Stasio Šato ir kitų keturių žuvusiųjų tame mūšyje atminimo įamžinimas.

Stanislovas Abromavičius

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3 (2 įvert.)
scroll to top
+