Siunčiamas į Širvintas, eilinis paprašė duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų…

Viktoras Pilkionis

Viktoras Pilkionis

Mūšiuose dėl Lietuvos nepriklausomybės pasižymėjo tūkstančiai paprastų Lietuvos karių, puskarininkių ir karininkų. Vienus jų, kaip Teodorą Balną, žino visi, besidomintys praeities kovų istorija, kitų vardus iš tautos atminties ištrynė jei ne sovietinės okupacijos dešimtmečiai, tai visagalis laikas. Vienas iš tokių – eilinis Viktoras Pilkionis, per 1920-ųjų lapkričio 21-osios karinę operaciją prie Širvintų pelnęs Vyčio kryžiaus apdovanojimą. 1929 metų rugpjūčio 31 dieną jis buvo apdovanotas Savanorio medaliu (Nr. 3610).

Prisimindamas tas kovas, 1938-aisiais „Karys“ išspausdintame straipsnyje „Savanoriui neleido pasilikti nerikiuotėje“ papasakojo apie neeilines eilinio Lietuvos kario, savanorio gyvenimo akimirkas.

Savo straipsnyje Juozas Prėskienis rašo, kad eilinis Viktoras Pilkionis gimė 1892 metų rugsėjo 9 dieną tuometinės Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Galintėnų kaime. Sukakęs šaukiamojo į karinę tarnybą amžiaus, Viktoras Pilkionis 1913 metais buvo pašauktas į carinę rusų kariuomenę ir pasiųstas į III pėstininkų pulką, kuris buvo dislokuotas Turkestane, dabartinėje Vidurinėje Azijoje. Anuomet Turkestanas buvo skirstomas į dvi dalis – Rusų Turkestanas, kuriame gyveno turkmėnai, uzbekai, kazachai ir kirgizai, buvo valdomas Rusijos imperijos, o Rytų Turkestanas, dar žinomas kaip Uigurstanas ir apgyvendintas uigurų, buvo ir tebėra Kinijos dalis.

Tarnaudamas 5-ojoje kuopoje, Viktoras sulaukė Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvis dalyvavo keliuose frontuose prieš vokiečius, visur pasižymėdamas drąsa. Už narsumą Rusijos karinės vadovybės jis buvo apdovanotas 4 laipsnio Šv. Georgijaus sidabro medaliu ir šv. Georgijaus kryžiumi.

Per vieną mūšių Viktoras Pilkionis buvo vokiečių sužeistas. Negalėdamas pasitraukti, jis pateko į nelaisvę, kurioje išbuvo 4 metus. Paleistas iš vokiečių nelaisvės, 1918 metų lapkričio 13 dieną jis grįžo į Lietuvą. Grįžęs, karys dalyvavo kuriant valsčių tarybas, buvo Nemunaičio valsčiaus tarybos sekretoriumi. 1919 metų lapkričio 7 dieną buvęs karys pasiprašė priimamas į kuriamą Lietuvos kariuomenę.

„Besikuriančiai Tėvynei buvo reikalingi pasiryžę vyrai, kurie ginklu galėtų apginti jos laisvę. Pilkionis irgi manė į tas garbingas eiles įstoti, nes sveikata jau buvo pagerėjusi. Bet giminės ir draugai įkalbėdavo pasilikti namie. Jis visiems sakydavo: „Jeigu rusų carui metus tarnavau, 4 metus vokiečių nelaisvėje buvau, tai kodėl nepatarnauti savo Tėvynei?“ Pilkionis į visus įkalbinėjimus nekreipė dėmesio. Pasikvietęs dar vieną savo draugą Roką Vasarį, 1919 m. lapkričio 7 d. stojo savanoriais Alytaus komendantūron. Pilkionis su draugu Vasariu gavo rusiškus šautuvus, šovinių, po 2 vokiškas rankines granatas ir pirmą kartą buvo išsiųstas žvalgybon į Alovę, nes dažnai Alovėje tekdavo susišaudyti su lenkų kareiviais ir partizanais. Kadangi Pilkionis pasižymėjo kaip geras ir sumanus žvalgas, todėl visą savo tarnybą praleido kaip žvalgas,“ – apie jį prieš 80 metų pasakojo „Karys“ (kalba netaisyta).

1920 metų vasario 19 dieną Viktoras Pilkionis buvo perkeltas į 7 Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulką, paskirtas į 7-ąją kuopą. Jį, kaip buvusį rusų karį, paskyrė tos kuopos 3 būrio būrininku. Pulkas tuo metu buvo apsistojęs Ukmergėje. 1920 metų liepą buvo gautas įsakymas vykti į Vilnių. Viktoras Pilkionis buvo paskirtas skyriaus vadu.

Kuopai atvykus į Paberžę, liepos 14 diną Pilkionis buvo pasiųstas žvalgybon į vieną dvarą, nutolusį apie 8 km nuo miestelio. Užduotis – išžvalgyti, ar dvare nėra lenkų. Nors dvare priešo nebuvo, žvalgai tuščiomis negrįžo: keliaujant atgal į kuopą, buvo paimti į nelaisvę trys ginkluoti lenkai, kurie slapstėsi nuo bolševikų.

Kadangi dvare lenkų nerasta, kuopa ten ir apsistojo. Popiet kuopos vadas vėl paskyrė Viktorą Pilkionį žvalgybos viršininku ir su 12 karių pasiuntė į Didžiąją Riešę. Paėjus apie 4 kilometrus, lietuvių raitininkas žvalgas pranešė, kad lenkai mūsiškius puola iš užnugario. Kai kurie žvalgai, pastebėję lenkų raitininkus, pradėjo šaudyti, kiti išsilakstė, liko tik Pilkionis su Juknevičiumi. Nuo kalnelio apsižvalgę pastebėjo daug raitų karių, tačiau neatskyrė, lenkai tai, ar rusai. Sutemus, kariai raistais ir miškais bandė sugrįžti į kuopos dislokacijos vietą.

„Grįždami atgal, vienam vienkiemy nudavė esą lenkai ir prisikėlę vieną ūkininką paklausė, kuris kelias eina į Vievį ir kaip pabėgti nuo lietuvių ir bolševikų kareivių. Lenkuojantis gyventojas iš širdies patarė, kuriuo keliu pabėgti. Pilkionis paklausė ar čia seniai buvo lietuviai ir į kurią pusę jie nuėjo. Lenkuojantis atsakė, jog čia iš vakaro buvo lietuviai ir nuėjo į Did. Riešą. Sužinoję, jog čia arti lenkų nėra, nutarė pasilsėti, nes buvo labai pavargę. Pernakvoję anksti rytą grįžo atgal, kur buvo mūsiškių kuopa,“ – karių klaidžiojimus pasakoja žurnalas (kalba netaisyta).

Kuopa pasiekė Didžiąją Riešę, kur lenkų nerado. Iš Didžiosios Riešės pasiekė Vilnių. Ten kurį laiką pabuvę, išvyko į frontą ties Gardinu. Čia vėl teko susikauti su lenkais. Grįžtant atgal į Vilnių, lietuvių žvalgams vėl kelią pastojo lenkų žvalgai. Per tą mūšį į nelaisvę buvo paimtas 1 lenkų raitininkas, užgrobtas jo arklys.

Po šių žygių Viktoras Pilkionis buvo paskirtas į nerikiuotės tarnybą. Kartą su prašymu užsukęs pas kuopos vadą leitenantą Baltrūną, Viktoras Pilkionis sužinojo, kad batalionui įsakyta pulti lenkus ties Širvintomis. „Tamstai, kaip savanoriui, siūlau vykti į frontą,“ – pridūrė karininkas. Eilinis mielai sutiko, tik, kaip rašė žurnalas, „pareikalavo duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų“.

Štai kaip „Karys“ rašė apie tas kovas prie Širvintų (kalba netaisyta):

„Batalionui teko žygiuoti visą naktį miškais ir siaurais takeliais. Lapkričio 21 d. tik ką švintant, bataliono vadas ltn. Balnas įsako mūsiškiams pulti Širvintus iš kairiojo šono. 7 ir 8 kuopoms įsakyta vykti prie Širvintų, o mūsų 9 kuopai saugoti, kad lenkai nepultų iš užpakalio. Kuopa buvo visai maža, rodos, ar 23 vyrai. Kai kurie bijojo stovėti sargyboje, nes čia didesnis pavojus buvo, negu puolant Širvintus. Pilkionis su kuopos vadu drąsino vyrus.

Pasaugojus apie pusvalandį, kuopa žygiavo į Širvintus. Čia teko gerokai su lenkais pasišaudyti. Mūsiškiai lenkus išvijo ir paėmė Širvintus ir Paširvintės dvarą, kur buvo lenkų bataliono štabas. Kuopos vadas Pilkionį ir vieną puskarininkį paskyrė žvalgybon už Paširvintės dvaro į kaimus išžvalgyti ar nėra lenkų. Išėję žvalgybon pastebėjo, jog prieš juos atjoja lenkų raitininkas. Jie tuojau pribėgo prie kalniuko ir už ten esančio medžio atsigulė. Lenkas jų nepastebėjo. Prijojus prie tos vietos, mūsiškiai, atstatę šautuvus, riktelėjo: „Rankas aukštyn!“. Lenkas pasidavė nelaisvėn ir prašė, kad tik gyvą paliktų. Tai buvo lenkų viršila, nešė pranešimą į Paširvintės dvarą. Lenkas buvo perduotas kuopos vadui, o žvalgybą mūsiškiai tęsė toliau. Mūsiškiams nepriėjus kaimo, per 300 metrų lenkai paleido iš miško smarkią ugnį. Tuo momentu kuopos vadas įsakė kuopai visu smarkumu šaudyti į lenkus. Lenkai pabėgo.

Už gerai atliktą žvalgybą ir už drąsumą kautynėse Pilkionis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.“

Pasibaigus kovoms, Viktoras Pilkionis 1920 metų gruodžio 23 dieną buvo demobilizuotas. Iškeistas į atsargą, buvęs eilinis apsigyveno gimtajame kaime, kur dirbo 10 ha žemės. Buvęs kovų ties Širvintomis dalyvis išgyveno sovietų ir vokiečių okupacijas. Mirė 1981 metų rugsėjo 19-ąją, sulaukęs 89 metų amžiaus.

Parengė Gintaras Bielskis

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar pasikeitus meniu mokykloje Jūsų vaikai pietums išleidžia daugiau?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Farming simulator 19 mods
Apskaitos paslaugos
Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 14 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.