Mokiniai ir mokytojai prie Smailių kaimo pradžios mokyklos 1930 m.
1918 metais nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tautos švietimo poreikis buvo akivaizdus – po carinės okupacijos trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik 34 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Taigi pagrindiniu valstybės rūpesčiu švietimo erdvėje tapo nacionalinės švietimo sistemos sukūrimas ir neraštingumo likvidavimas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“
Kuriant švietimo koncepciją svarbiausi uždaviniai tuomet buvo mažinti neraštingumą ir kelti bendrąjį išsilavinimą. Šią nelengvą misiją vykdė pradinių klasių mokytojai, įvairios jaunimo organizacijos, švietimo draugijos.
1919 m. pradžioje, apytikriais duomenimis, veikė apie 900 pradžios mokyklų su 1000 mokytojų ir 45 000 mokinių. Dauguma tų pirmųjų mokyklų neturėjo nei tinkamų patalpų, nei inventoriaus, nei mokymo priemonių, dauguma jų buvo įsikūrusios privačiuose namuose.
Smailių pradinės mokyklos pastatas apie 1929-1934 metus.
Antrojoje švietimo darbuotojų konferencijoje 1919 m. balandžio pabaigoje Kaune buvo nuspręsta steigti dviejų koncentrų pradžios mokyklas: 4 metų žemesnio laipsnio ir 6 metų – aukštesnio. Baigti žemesnio laipsnio pradžios mokyklą buvo privaloma. Moksleivis, baigęs 6 skyrius, be egzaminų galėjo tęsti mokslus aukštesnėje mokykloje: gimnazijoje, progimnazijoje, realinėje mokykloje.
Lietuvos Respublikos vyriausybė, nors ir nepalankiomis sąlygomis, pradėjo pertvarkyti švietimo darbą: orientuojantis į kraštų patyrimą pradėta kurti tautinės mokyklos sistema. Helsinkio profesorius A. Niemis parengė „Medžiagą Lietuvos mokyklos reformai“, kurioje daug dėmesio skyrė pradinei mokyklai. Jis siūlė įvesti 6 metų privalomą pradinį mokslą 7-13 metų vaikams. Pirmuosius dvejus metus jie turėtų mokytis arčiau namų ir trumpiau (18 savaičių), o kitus ketverius metus galėtų lankyti jau tolimesnę mokyklą – 36 savaites. Pirmojo laipsnio pradžios mokyklos galėtų kilnotis iš vietos į vietą – pagal vaikų skaičių, taip esą reikėtų ir mažiau mokytojų. O jų labai trūko, todėl šalia atkuriamų ir steigiamų mokytojų seminarijų buvo organizuojami trumpalaikiai mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai. 1925 metų įsakymu reikalauta, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baigę mokytojų seminarijas.
1931 m. Smailių pradinės mokyklos tėvų komitetas (pirmoje eilėje pirmas iš kairės Kairionių kaimo valstietis Juozas Smailys, kurio sūnūs Marijonas ir Bolis tuo metu lankė šią pradinę mokyklą).
Jei ne su klaidomis parašytas diktantas, mokinys būtų baigęs pradinę mokyklą vien penketais... (dokumentai iš šeimos archyvo)
Jei ne su klaidomis parašytas diktantas, mokinys būtų baigęs pradinę mokyklą vien penketais... (dokumentai iš šeimos archyvo)
Steigiamasis Seimas 1922 m. išleido Pradžios mokyklų įstatymą, kuris reglamentavo ketverių metų privalomą pradinę mokyklą (po trejų metų šis įstatymas buvo pakeistas). Jame buvo nurodama, kad pradinių mokyklų gali būti ir su aukštesniais skyriais. Šešių skyrių pradinės mokyklos pradėtos kurti nuo 1933 m. Pradžios mokyklų įstatymas 1936 metais buvo pakeistas ir galiojo iki 1940 m. 1922 m. Pradžios mokyklų įstatyme mokyklų steigimo teisė buvo pripažinta ne tik Švietimo ministerijai ir savivaldybėms, bet ir visuomeninėms bei tikybinėms organizacijoms ar net pavieniams piliečiams.
Pradžios mokyklos savo dydžiu buvo vienkomplektės, dvikomplektės ir daugiakomplektės (komplektas – tai vienos klasės mokykla, kurioje dirbo vienas mokytojas). Vienkomplekčių mokyklų tuomet buvo daugiausia, nes trūko ir patalpų, ir mokytojų. Vienam mokytojui tekdavo 30-60 mokinių.
Smailių kaimo vaikai su mokytoju A. Ambrazaičiu.
Tarpukario Lietuvoje mokslo metų pradžią ir pabaigą kasmet nustatydavo Švietimo ministerija. Įvedus 1927 m. privalomąjį pradinį mokymą, mokslo metų pradžia ir pabaiga buvo nevienoda: valsčiuose ir valsčių miesteliuose mažieji eidavo į mokslus nuo gegužės 1 d. iki liepos 1d. ir nuo rugsėjo 1d. iki lapkričio 1d., vyresnieji nuo lapkričio 1d. iki gegužės 1d. Visuose miestuose mokslo metų pradžia buvo nustatyta rugsėjo 1d., o pabaiga birželio 16 d.
Mokytojai St. Ivaškevičius ir A. Ambrazaitis. 1930 m.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje mokyklų skaičius, palyginti su 1919 metais, buvo padidėjęs du kartus, mokytojų – tris kartus, mokinių – beveik keturis. Didžiausias mokinių antplūdis buvo 1929-1930 metais, nes tuomet buvo pradėti registruoti visi mokyklinio amžiaus vaikai. Tuomet atsirado nemažai pradžios mokyklą lankančių ir baigiančių vyresnio amžiaus vaikų.
1930-1931 metais pradinių mokyklų sumažėjo, tačiau mokytojų padaugėjo. Tuo metu jau buvo statomos naujos mokyklos ir jungiami komplektai.
Iš išlikusių labai kuklių duomenų galima spręsti, kad Musninkų valsčiaus Smailių pradinė mokykla buvo vienkomplektė ir gyvavo gana neilgai – trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir kelerius ketvirtojo dešimtmečio metus. Panašu, kad šios mokyklos nebeliko apie 1934 metus, kai buvo pastatyta Vileikiškių pradinė mokykla, kurią ir pradėjo lankyti aplinkinių kaimų vaikai, be to, dar veikė Užušilių komplektas.
Musninkų valsčiaus Smailių kaimo mokykla buvo įsikūrusi Paulavičių name, ant Širvintos upės kranto. Yra duomenų, kad čia mokytojavo Stasė Truchlickaitė (vėliau – Ambrazaitienė), Antanas Ambrazaitis (abu jie vėliau dirbo Vileikiškių pradinėje mokykloje), Aldona Paulavičiūtė (vėliau žinoma kaip „Žalio Velnio“ partizanų būrio ryšininkė Indyra, kaip teigiama, užverbuota KGB agente „Nemezide“, tačiau grįžusi pas partizanus ir su šių žinia sovietų saugumui teikusi tam tikras žinias). Dauguma mokyklą lankiusių vaikų buvo iš aplinkinių Kairionių, Liūnų, Sakalninkų, Kančiūnų ir kt. kaimų.
„Mokyklos apylinkė stipriai nutautinta. Daug laiko sugaištama, kol vaikai pradeda suprasti mokytoją ir kiek pramoksta lietuviškai…“ – rašoma lankymo apyskaitoje apie ketvirtojo dešimtmečio Vileikiškių pradinę mokyklą, tačiau, galima spręsti, kad ir Smailių pradinėje buvo panaši, o gal ir dar blogesnė padėtis, nes mokykla veikė keletą metų anksčiau. Buvo renkamas tėvų komitetas – raštingesni ir lojalesni Lietuvos valstybei tėvų atstovai. Mokytojai stengdavosi kuo glaudesnius ryšius palaikyti su tėvais per užklasines ir užmokyklines priemones, pritraukti paveiktuosius prolenkiškos agitacijos.
Pabaigęs 4 pradinės mokyklos skyrius, dažnas vaikas toliau negalėdavo mokytis dėl sunkios tėvų materialinės padėties, ypač jei šeimoje augdavo po kelis ar keletą vaikų. Tik kiek ūgtelėję kai kurie pramokdavo amato, o dauguma taip ir likdavo tėvų ūkeliuose.
Parengė Aldona Bareckienė
Nuotraukos iš Ukmergės muziejaus fondo
Remtasi „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ame tome pateiktais duomenimis ir straipsniu „Musninkų valsčiaus mokyklos 1939-1944 metais“
