Močiutės gyvenimas tremtyje

Antosė Didžiokienė ir Stepas Didžiokas (stovi pirmi iš kairės) Karagandos parke prieš išvykstant iš tremties 1967 metais

Antosė Didžiokienė ir Stepas Didžiokas (stovi pirmi iš kairės) Karagandos parke prieš išvykstant iš tremties 1967 metais

Laiko uždangą praskleidus

Vasario 16-oji. Prieš 93 metus Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo… Štai jau du dešimtmečius vasario 16-ąją vėl galime švęsti laisvai. Radijas mūsų namuose įjungtas nuo ankstaus ryto. Aš išskubu į mokyklą, o močiutė ir vėl lieka namuose. Radijas – jos langas į pasaulį – nenutyla nuo ryto iki vakaro. Žinau, kad močiutė klausysis radijo, tyliai, pusbalsiu melsis už artimuosius, už tėvynę, už tuos, kurie paaukojo savo gyvybę už tėvynę Lietuvą. Po pietų, kai sugrįšime namo, ant stalo garuos močiutės išvirta sriuba. Vakare močiutė ką nors papasakos.

Mano močiutė Antosė Ubartaitė gimė 1924 metų birželio 12 dieną Nemakščiuose, Raseinių rajone. Į politinę veiklą įsitraukė 1945 metais balandžio mėnesį. Tais pačiais metais ištekėjo už Juozo Pikčiūno. Laimė truko labai trumpai, nes 1945 metais rugsėjo 4 dieną vyras mirė. Antosę Didžiokienę (tuo metu Antosę Pikčiūnienę) areštavo 1947 metais sausio 17 dieną ir išvežė į Tauragę. Prasidėjo KGB tardymai. Pirmasis tardymas įvyko Tauragės sulaikymo namuose – Šiubartinėje, o baigėsi Šilutės kalėjime. Tardytojas buvo kariškis, pavarde Lapinas. Vertėjai nuolat keisdavosi, buvo labai žiaurūs, mušdavo negailėdami. Dar ir dabar jų smurto pasekmes močiutė jaučia. Stiprūs smūgiai į galvą pažeidė akies tinklainę, ir viena akimi močiutė visai nemato.

Antosė Didžiokienė (sėdi pirmoje eilėje antra iš kairės) Čimbainūros lageryje 1953 metais. Nuotrauką padarė viena gera prižiūrėtoja.

Antosė Didžiokienė (sėdi pirmoje eilėje antra iš kairės) Čimbainūros lageryje 1953 metais. Nuotrauką padarė viena gera prižiūrėtoja.

Antosę Didžiokienę teisė Šilutėje kartu su dar 42 asmenimis. Močiutė gavo 10 metų lagerio ir 5 metus gyventi neturint jokių teisių. Ji buvo nuteista pagal 58.1-A ir 58.11 straipsnius. Močiutę po teismo iš Šilutės išvežė į Klaipėdos kalėjimą, ten ji praleido 2 mėnesius. Kalėjimuose močiutė išbuvo 9 mėnesius. 1947 metais rugsėjo 27 dieną ją išvežė į Vilnių, kur jau buvo ruošiamasi žmones išgabenti į Rusiją. Kai jau buvo surinkta daugiau nuteistųjų, tų pačių metų spalio 24 dieną traukinių ešelonas pajudėjo į Rusiją. Vagone buvo platūs dviejų aukštų gultai, ant kurių įsikūrę keliavo nuteistieji. Vagonuose kaliniai miegojo ir ilsėjosi pamainomis, nes visiems neužteko vietos. Tame pačiame vagone, šalia „narų“, stovėjo didžiulis „bakas“ – tai buvo tualetas, kuriuo naudojosi visi. Močiutės kelionė tęsėsi 2 mėnesius. Kai kuriose stotyse atkabindavo kalinių vagonus, ir jie stovėdavo kelias dienas, kol atsirasdavo traukinys, važiuojantis įkalinimo vietų link. Tada prikabindavo kalinius gabenančius vagonus ir ešelonas vėl pajudėdavo. Tokie kelių dienų sustojimai buvo ne kartą.

1947 metų gruodžio 2 dieną ešelonas pasiekė Krasnojarsko persiuntimo punktą. 21 parą ešelonas prastovėjo Krasnojarske, nes buvo paskelbtas karantinas, kuriam pasibaigus į persiuntimo punktą atvažiuodavo pirkliai išsirinkti darbininkų. Močiutė pateko į Tugač apylinkės lagerį – Samsonovką. Buvo šalta žiema, apavas ir drabužiai menki: „burkės“ ir „vatinkos“. Tugač apylinkė buvo Sajano kalnų papėdėje, ten buvo įkurti kalinių lageriai. Visą lagerį juosė aukšta spygliuota tvora, kuria tekėjo elektra. Vyrai ir moterys gyveno atskiruose lageriuose. Kaliniai buvo įvairių tautybių: lietuviai, latviai, estai, rusai, vokiečiai, japonai.

Kaliniai turėjo dirbti miškuose. Gili žiema – darbo sąlygos nepakeliamos. Iki darbo vietos reikėdavo nueiti 4 kilometrus. Kelio nebuvo, konvojai jodavo raiti, o kolona vargdavo pėsčiomis. Darbo normos buvo didelės, kaliniai negalėjo jų įvykdyti. Kai dabar močiutė prisimena, ką valgydavo, jai darosi baisu. Jei kaliniai neišdirbdavo nustatytos darbo normos, gaudavo tik 300 gramų duonos, kurioje būdavo daugiau pjuvenų, negu miltų, ir po 0,5 litro sriubos, išvirtos iš visokių atliekų. Kaliniai grįždavo namo sušlapę, pavargę, norėdavo atsigulti, o poilsio vietų viename barake neužtekdavo.

Iš darbo vietos, miško, kaliniai parsinešdavo po vieną malką, kad užsikurtų „pečiuką“, kuris stovėjo barako vidury. Šalia stovėjo medinė statinė, prie jos buvo prikaltas metalinis puodukas su grandine („lenciūgu“). Iš to puodelio  gerdavo visi: ir sveiki, ir ligoti. Žmonių mirdavo labai daug. Mirusius surinkdavo ir, kai kaliniai eidavo į darbą, jų akivaizdoje išveždavo pro vartus, kad šie matytų, kas bus, jeigu ir jie nepaklus. Žmonės mirdavo nuo dizenterijos, drugio ligos (pakildavo temperatūra, kratydavo šaltis), vitaminų trūkumo. Ligų būdavo daug, niekas nežinojo, nuo ko susirgo, niekas negydė. Samsonovkos lageryje močiutė pragyveno ketverius metus.

1952 metų kovo mėnesį Antosę Didžiokienę išvežė į Kazachstano sritį, Čimbainūros lagerį. Ten močiutė dirbo akmens karjere. Nakties metu akmenis sprogdindavo, o dieną kaliniai eidavo ir kraudavo akmenis į vagonus. Darbas buvo sunkus, bet gyvenimo sąlygos geresnės. Duona irgi šiek tiek skanesnė. Čimbainūros lageryje močiutė pragyveno beveik 5 metus. Paskui pusę metų lageryje „Belauso kliuč“ dirbo fermoje, girdė gyvulius. Ten baigėsi Antosės Didžiokienės bausmė. Paskui močiutę nuvežė į Karagandos kalėjimą, ten ji išbuvo beveik mėnesį. Tada buvo tokia tvarka: per kalėjimą įėjai, per kalėjimą ir išeisi.

Vėliau močiutė apsigyveno Karagandos srityje, Aktaso kaimelyje. 1965 metais ištekėjo už Stepo Didžioko. Jų gyvenimą palaimino kunigas Pranas Adomaitis. Močiutei tremtyje dar reikėjo išgyventi 5 metus, neturint jokių teisių, bet ji pateko į asmenų, kuriems buvo pritaikyta amnestija, sąrašą ir 1967 metais grįžo į Lietuvą.

Senolė ne kartą pasakojo mums, anūkams, apie sunkų žmonių gyvenimą. Graudi močiutės gyvenimo istorija. Klausydamasis jos pasakojimų ne kartą mačiau, kaip akyse sublizgėdavo ašaros, girdėjau, kaip sudrebėdavo balsas. Kartais močiutė nutildavo nebaigusi sakinio, matyt, mintimis atsidurdavo ten, tremtyje. Girdėdama dabar gyvenančių žmonių skundus, senolė tik galva palinguoja ir sako: „Dabar žmonės yra išpuikę nuo gero gyvenimo, ir niekada negalės suprasti kalinio dalios.“

Grįžęs iš mokyklos močiutei pasakojau apie Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Išklausiusi mano pasakojimo, močiutė pacitavo V.Kudirkos žodžius: „Skambink, varpe, per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Močiutės gyvenimo istorija – gyva istorijos pamoka. Būčiau laimingas, jei tokios pamokos nepasikartotų.

Gražvydas Kinderevičius

Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Močiutės gyvenimas tremtyje”

  1. Gražvydas Kinderevičius parašė:

    Žmones trėmė į sibirą, nes norėjo kad Lietuva prarastų viltį, jog bus laisva. Rusai norėjo ištremti visą inteligentiją, sunaikinti tautą, bet gėris visada laimi, ir jei ne mūsų tautos patriotai ir kiti Lietuvą branginantys žmonės, mūsų Lietuva nebūtų laisva.

  2. jo parašė:

    gaila tokio mokinio,gal jis zino kodel veze i sibira,ogi todel kad turejo samdiniu-vergu arba lisdavo i politika ir dabar jei iskelsi rusu veliava gausi du metus

Comments are closed.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+