Mančiušėniškiai žuvo, kad laisvai plazdėtų trispalvės

Mančiušėniškiai žuvo, kad laisvai plazdėtų trispalvės
Nors gali susidaryti įspūdis, kad dabartinio Širvintų rajono teritorijoje pasipriešinimas sovietinei okupacijai daugiau ar mažiau jau atskleistas įvairių tyrinėtojų, pasirodo, dar yra ir mažiau rajono gyventojams žinomų rezistencijos faktų. 1999 metais buvo išleista pokario rezistencijai ir trėmimams Širvintų rajone skirta Viktoro Aleknos knyga „Ūžė žalia giria“. Deja, joje faktiškai liko nepaminėta II Pasaulinio karo pabaigos Mančiušėnų ir aplinkinių gyvenviečių vyrų tragedija, nors pagal savo mastus ji tikrai pranoko daugelį to meto įvykių – tik per vieną mūšį galvas padėjo keliolika kaimyninių Gelvonų valsčiaus gyvenviečių vyrų, tarp jų – net keturi broliai.  Galbūt mums šis faktas mažiau žinomas tik todėl, kad vyrai galvas padėjo kaimyniniame Jonavos rajone, beveik visi jie amžinojo poilsio atgulė Ukmergės rajone…
Vienas žuvusių pačiame jėgų žydėjime – 1919 metais gimęs Gelvonų valsčiaus Mančiušėnų kaimo gyventojas Alfonsas Autukevičius.
Brolio žūtis pakeitė šeimos gyvenimą
Širvintose gyvenantis Kazimieras Autukevičius buvo dar paauglys, kai Mančiušėnų vyrai su šautuvais ant peties patraukė į mišką. Daugelis jų buvo paprastų žemdirbių sūnūs, kai kurie net mažai susipažinę su ginklu. Ir beveik visi padėjo galvas per vieną vienintelį mūšį.
– Tai, kad brolis su ginklu išėjo į mišką, smarkiai pakeitė mūsų šeimos gyvenimą, – sako ponas Kazimieras. Tuomet dar buvęs paauglys tapo partizanų ryšininku. Net žuvus broliui jų sodybą rezistentai rinkosi kaip užuovėją, nes joje gyveno patikimi žmonės. Sovietiniai okupantai neturėjo kuo apkaltinti Mančiušėnuose gyvenusių Autukevičių, tad tremiant į Igarką pakako vien to, kad jų sūnus Alfonsas su ginklu kovojo prieš tarybų valdžią ir žuvo ginkluotame susirėmime su NKVD kariuomene.
Kazimieras suprato, kodėl brolis pasirinko mišką. Buvęs Povilo Plechavičiaus suburtos Vietinės rinktinės karys kitaip pasielgti ir negalėjo. Daugelio šių Lietuvos gynėjų kelias, likvidavus savigynos pajėgas, vedė į mišką. Nesutikę apkasuose lieti kraują už okupantą vokietį ir dėl to skaudžiai nukentėję, jie neketino to paties daryti ir sugrįžus rusams.
Mančiušėniškio kelias vedė į Ukmergės komendantūrą
„Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkite tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi, susibūrę į Lietuvos rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius. Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę, visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę. Tad, vyrai, už ginklų!“
Tokiais žodžiais 1944-ųjų vasario 16-ąją į Lietuvos jaunuomenę per radiją kreipėsi generolas Povilas Plechavičius.
Antrąsyk Lietuvos link atslenkanti raudonojo teroro banga, suaktyvėję sovietiniai diversantai ir atkutusi lenkiškoji Armija Krajova nepaliko Lietuvos gyventojų abejingais stebėtojais. Povilo Plechavičiaus kreipimasis pažadino patriotinius jausmus. Jauni vyrai, daugiausia – iš kaimų, ypač – mokęsi miestų mokyklose, būriais patraukė užsiregistruoti į jau įsteigtas lietuviškas karo komendantūras, įsteigtas Marijampolėje, Ukmergėje, Suvalkų Kalvarijoje, Seredžiuje, Plungėje ir Panevėžyje, kur 1944 metų vasario 21-ąją pradėta registracija. Ukmergės karo komendantu paskirtas buvęs vietos burmistras Vladas Rėklaitis, 1920-aisiais vadovavęs gynybai Skėterių-Šešuolėlių ruože, kai lietuviai pastojo kelią lenkams.
Kai kuriais šaltiniais, per savaitę buvo surinktas planuotas kontingentas, Vietinė rinktinė suformavo 13 batalionų po 750 žmonių (kiekviename batalione – po 4 kuopas) ir dalinius prie komendantūrų. Marijampolėje buvo įkurta Karo mokykla. Su Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę stojo maždaug 20 tūkstančių žmonių. Vietinės rinktinės kariai, „plechavičiukai“, vilkėjo vokiškas uniformas, jų skiriamieji ženklai buvo trispalvis antsiuvas ant rankovės su užrašu „Lietuva“.
Į Ukmergėje, Antano Smetonos gimnazijoje, dislokuotą 302-ąjį batalioną patraukė ir nemažai jaunuolių iš Širvintų, Gelvonų, Musninkų valsčių. Batalionui vadovavo kapitonas Juozas Ūselis, vienai kuopų – leitenantas Juozas Barzda.
Į 302-ąjį batalioną savanoriu užsirašė ir 1919 metais gimęs Alfonsas Autukevičius iš Mančiušėnų kaimo.
Tačiau „plechavičiukai“ Lietuvą gynė labai trumpai. Nuo pirmųjų dienų Povilas Plechavičius vokiečiams kategoriškai pareiškė, kad Vietinė rinktinė nevyks į frontą, o tik palaikys tvarką Lietuvoje. Kaip ypatinga užduotis buvo keliamas tvarkos įvedimas Vilniaus regione – ten aktyviausiai veikė raudonieji partizanai ir Armija Krajova, vokiečių remiama ginklais. Vokiečiai manė, kad, artėjant sovietams, jiems bus naudinga Lietuvoje turėti galingą ginkluotą jėgą. Deja, kaip parodė ateitis, vokiečiai apsiskaičiavo: „akovcai“ atsuko ginklus prieš vokiečius ir draugiškai sutiko Raudonąją armiją, pirmosiomis dienomis drauge valė Vilnių nuo užsilikusių Vermachto pajėgų.
Vietinė rinktinė įžvelgė Armijos Krajovos keliamą pavojų ir į Vilniaus kraštą pasiuntė septynis batalionus (tarp jų – ir 302-ąjį), kurie įsivėlė į nesėkmingus konfliktus su Armija Krajova. Jau anksčiau vokiečiams nepatiko griežta Povilo Plechavičiaus pozicija nesiųsti savo karių į frontą, o lietuviams nesėkmingai susiklostę susidūrimai su daug gausesne ir geriau ginkluota Armija Krajova prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos tapo priežastimi susidoroti su Vietine rinktine.
„Atostogų“ į Mančiušėnus išleido su šautuvu
Apskritai vokiečiai įtariai žvelgė į lietuvių norą perimti Vilniaus krašto kontrolę. Tokius tikslus paskatino Vilnijoje vokiečių ir lenkų vykdytos represijos. Kaip vėliau prisiminė Vietinės rinktinės štabo viršininkas pulkininkas Oskaras Urbonas, „vis apsilankydavo Rytų Lietuvos delegacijos, tai administracijos, tai visuomenės atstovų, kurie pasakojo apie nepakenčiamas Rytų Lietuvoje gyvenimo ir darbo sąlygas, apie mūsų administracijos išvaikymą, apie plėšimus ir žudymus.“
Į Vilnių siunčiamą 306-ąjį batalioną (Trakų) ketinta papildyti savanoriais iš kitų vietovių.  Didesnės jų grupės surinktos Ukmergėje ir Plungėje, kiekvienoje vietoje per 1000 žmonių, bet nei vokiečių pažadėtų ginklų, nei ekipuotės. „Sėdi mūsų savanoriai vieną dieną, sėdi antrą, maitinasi atsargomis, kuriomis juos išlydėdamos mamytės aprūpino ir kurias apylinkės ūkininkai suveždavo. Miega ant grindų, net ir be šiaudų. Padėtis nepakenčiama, o vokiečiai žada, vis žada… Keletui dienų praėjus, įsitikinęs, kad vokiečių pažadai lieka vien tik pažadais, generolas įsako visus sušauktus vyrus, iki atskiro parėdymo, paleisti atostogų,“ – 1951-aisiais už Atlanto „Karyje“ rašė Oskaras Urbonas.
Kazimieras Autukevičius pamena, kad „atostogų“ išleisto brolio į Ukmergę vežimu išvažiavo tėvas.
– Jį atostogų paleido su šautuvu, tad tėvas, bijodamas sujudusių vokiečių patrulių, Alfonsui išduotą karabiną pririšo po vežimo dugnu, taip ir parvažiavo, – sakė Kazimieras ir pridūrė: – Geras šautuvėlis buvo, trumpavamzdis, prancūziškas. Taikliai šaudė.
Pasak buvusio mančiušėniškio, sodyboje iš kažkur buvo ir rusiškas kulkosvaidis. Jį tėvas sutepė ir užkasė, berods, – klojime. Nerastas iki šiol.
Vokiečiai suėmė Vietinės rinktinės štabą su Povilu Plechavičiumi priešakyje ir išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, batalionus pradėjo nuginkluoti, Paneriuose 86 karius sušaudė. 1944 metų gegužės 16-ąją išleido įsakymą, kuriuo pareiškė, kad naujai pastatyti lietuvių policijos (Vietinės rinktinės) daliniai nereiškė noro kariauti ir be kovos metė ginklus. Jų vadas gen. Plechavičius ruošė sąmokslą, todėl tolesnėmis karo sąlygomis lietuvių policijos batalionai netinkami, bus suimti ir nuginkluoti, o kariai bus pervesti į aviacijos kovojimo batalionus. Tuose batalionuose lietuviai gaus aviacijos uniformas ir bus laikomi kaip vokiečiai kariai, maitinami ir atliks Vokietijos aerodromuose jiems skirtus uždavinius. Kas dezertyruos, tas pastatys pavojun savo ir namiškių gyvybę.
Anot Bostono „Lietuvių enciklopedijos“, iš 10 tūkst. Vietinės rinktinės karių 3,5 tūkst. buvo suimti ir išvežti tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje Vokietijoje. Generolo Povilo Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik 4 Rinktinės batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba sugrįžo namo.
Taigi 1944-ųjų gegužės viduryje vokiečiai Vietinę rinktinę likvidavo, o karius pasiuntė į Vokietiją, daugiausia – saugoti aerodromų. 2002 metais išleista monografija „Germany’s Eastern Front Allies (2): Baltic Forces“ nurodo, kad Luftwaffe pajėgoms buvo perduotas ir Ukmergėje dislokuotas 302 batalionas.
Tačiau Alfonsas Autukevičius su likimu nesusitaikė. Nors vokiečiai įspėjo, kad, dezertyravus bus suimti 2 šeimos nariai, o visas turtas – konfiskuotas, mančiušėniškis pasitraukė iš tarnybos ir netrukus grįžo į Lietuvą.
– Dviese pabėgo iš tos tarnybos ir kažkaip parsigavo iki Pageležių, o iš ten pėsčiomis parėjo į Mančiušėnus, – prisimena tremtinys ir sako, kad Vokietijoje broliui teko padirbėti net pas ūkininkus.
Sugrįžę rusai ėmė rinkti jaunus vyrus į savo kariuomenę ir siųsti į frontą. Nepaisant to, kad tarnavo pas vokiečius, į rusų šauktinių sąrašus pateko ir Alfonsas.
– Tai ne dabar – paspaudei kompiuterio mygtuką ir viską žinai apie žmogų. Anuomet pakako išvažiuoti į tolimesnį miestą, ir apie tave nieko nežinojo. Matyt, nenutuokė apie brolio praeitį. Liepė prisistatyti į Jonavą, tačiau ten kelioms dienoms paleido į namus. Pasitaręs su kitais, brolis nutarė nebeiti į rusų kariuomenę ir pradėjo slapstytis. Tokių buvo daugiau, o besislapstančių kelias vienas – į mišką, – sako Kazmieras Autukevičius.
Slapyvardžio taip ir nesužinojo…
Knygoje „Didžiosios apygardos partizanai“ skelbiama, kad Alfonsas būryje buvo nuo 1944-ųjų. Kazimierui atrodo, kad trumpiau.
– Namus aplankė tik kartą, gal kelios dienos iki to tragiško įvykio. Buvo be ginklo, civiliais drabužiais, tik ant kaklo buvo pasikabinęs žiūronus, – pamena Kazimieras.
Gerokai vėliau, atsivėrus archyvams ir apie tai pradėjus kalbėti atvirai, Autukevičiai sužinojo, kad Alfonsas įstojo į Eugenijaus Svilo-Slyvos būrį. Kokį slapyvardį jis turėjo – jie nežino. Apie tai nėra žinių ir šaltiniuose.
Iki sovietinės okupacijos Musninkų valsčiuje, Viršuliškių kaime, gyvenęs Eugenijus Svilas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvio Benedikto Svilo, ištremto 1941-aisiais, sūnus. 1942-1944 metais buvęs studentas Eugenijus tarnavo Musninkų policijoje, nuo 1944 metų rugpjūčio jis – Didžiosios kovos rinktinės partizanas, būrio vadas. Jo likimas irgi tragiškas – 1949 metų vasario 9-ąją žuvo su kovos draugais besiverždami iš apsuptos slėptuvės.
Apie 40 vyrų Slyvos būrys buvo sudarytas iš 1944 metų rudenį labai išsiplėtusio Genijaus būrio.
1945 metų kovo 2 dieną Slyvos būrys buvo apsistojęs nemažo Gudonių kaimo gyventojų Jono Morkūno ir ryšininko Karolio Stepšio-Pilėno sodybose (dabar tai jau Upninkų gyvenvietės teritorija).
– Jiems buvo pranešta, kad stribams tapo žinoma buvimo vieta, ruošiamasi pulti. Vienas partizanų vadų su savo vyrais pasitraukė, o Slyva pamanė, kad „liaudies gynėjų“ nėra ko bijoti, – sakė Kazimieras Autukevičius. – Ta vado drąsa dalį jų ir pražudė.
Slyva pasiuntė žvalgybon septynis partizanus, kurie už miško pamatė atvažiuojantį vežimą ir paskui einančius kareivius. Buvo nutarta neprileisti artyn kareivių, tačiau be vado leidimo nutarė nešaudyti. Vienas partizanų nuskubėjo į Stepšio sodyboje apsistojusį štabą, bet buvo vėlu – kariuomenė iš visų pusių jau supo sodybas. Jei žvalgai būtų atidengę ugnį, galimas dalykas, daugelis būtų sėkmingai pasitraukę.
Pasirodo, 1945 metų kovo 2-4 dienomis buvo vykdomos karinės-čekistinės operacijos, siekiant sunaikinti DKA Žaliojo velnio rinktinės partizanus pagal NKVD vidaus kariuomenės divizijos štabo viršininko Klimovo paruoštą detalųjį planą. Planui realizuoti buvo pasiųsti NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo, 137-ojo ir 298-ojo šaulių pulkų batalionai, taip pat Siesikų, Gelvonų, Širvintų ir Veprių valsčių poskyrių operatyvinės stribų grupės. Gudonių kaime kilusios kautynės buvo didžiausias tos operacijos mūšių – su 60-70 Slyvos būrio partizanų susikovė NKVD vidaus kariuomenės137-ojo šaulių pulko bataliono kariai ir Siesikų bei Veprių stribai.
Prasidėjus nelygiam mūšiui, kareiviai padegė Karolio Stepšio sodybą. Sudegė motina Marijona, žuvo žmona Veronika, o patį Karolį nušovė kartu su sužeista dukryte Onute. Tik vienai penkerių metukų dukrytei pasisekė pabėgti: šuniuką nušovė, o į ją nepataikė. Ji atbėgo pas savo tetą, kuri ją ir užaugino.
Žuvo nutarę pasitraukti per upelį
Per mūšį žuvo 19 partizanų – tie, kurie norėjo išeiti iš apsupties per Musytės upelį. Kitiems pasisekė pasitraukti į mišką. Tarp žuvusių dauguma – vietinio Mančiušėnų būrio kovotojų: keturi 2 km nuo Mančiušėnų esančios Šiliankos (tuomet – Šilelės) gyventojai broliai Aloyzas-Plienas (vadas), Alfonsas, Juozas ir Pranas Lukšos, mančiušėniškiai Alfonsas Autukevičius, Karolis Pociūnas, Augustinas Radzevičius, Stasys Ramanauskas, Vaclovas Tamošiūnas ir Ipolitas Valiukevičius.  Tada žuvęs Stasys Strazdas, nurodoma, kilęs iš Mančiušėnams gretimų Šarkaičių, o Viktoras Savarauskas – gyvenęs Gelvonų valsčiaus Šančiškių (abejotina, nes prieškario žemėlapyje tokia gyvenvietė nepažymėta) kaime.
Beje, dėl pavardžių,vardų ir vietovardžių gali būti netikslumų, kadangi įvairiuose šaltiniuose galima suskaičiuoti buvus net 6 Lukšas, kurie tariamai žuvę minėtą dieną. Be paminėtų, įvardytas Gelvonų valsčiaus policijos vachmistras Aleksas Lukša, taip pat ir Jurgis Lukša. Galimai taip nutiko sovietų tardytojams iškraipius ar neteisingai užrašius žuvusių partizanų vardus.
Kai kuriuose archyviniuose šaltiniuose nurodyta, kad iš viso buvo nukauti 36 partizanai ir 2 rėmėjai, tarp žuvusių – 6 vokiečiai, bet priimta laikyti, kad tada partizanai neteko 19 kovotojų. Dviejų žuvusių partizanų asmenybės liko nenustatytos. Sovietai neteko 3 NKVD kariuomenės kareivių.  Vykdant numatytą planą tą pačią dieną 298-ojo šaulių pulko kareivių buvo nukauti dar 4 partizanai, o kovo 4 dieną Būdos miške buvo aptikti du bunkeriai, viename jų rasti 4 vokiečiai (3 iš jų – nukauti). Žuvusiųjų pavardės nežinomos.
Žuvusių partizanų kūnai buvo nuvežti į Veprius ir suguldyti gatvėje atpažinti, paskui sumesti į greta kapinių buvusias senas bulvių duobes ir užkasti. Žuvusių ir per namo gaisrą sudegusių Juozo Lukšos iš Šiliankos ir dviejų vietinių partizanų palaikai slapta buvo palaidoti Upninkų kapinėse, o žuvusį Zenoną Cesiūną-Sakalą tėvas sugebėjo parsivežti namo ir palaidoti Čiobiškyje.
– Gal po kelių dienų iš vieno žmogaus išgirdome, kad Vepriuose guli nušautas Alfonsas. Važiavusi kažkuri moteris atpažinti žuvusio saviškio ir jį mačiusi. Nuvykusi motina ir dvi seserys atpažino, kad vienas žuvusių – tikrai Alfonsas, – prisimena Kazimieras.
Tai buvo ne pirmas likimo smūgis šiai šeimai ir kitiems mančiušėniškiams. 1936-aisiais, kilus gaisrui, sudegė Autukevičių trobesiai su visu turtu. Pučiant smarkiam vėjui užsidegė ir kaimynų pastatai. Iš viso gaisras sunaikino 10 trobesių. „Nuostolių padaryta daugiau kaip 30 000 Lt“, – tų metų spalį rašė savaitraštis „Šaltinis“.
Dažniausiai lanko kovo 11-ąją
Prasidėjus atgimimui, Vepriuose buvo surasta partizanų palaidojimo vieta. Iškastus palaikus artimieji perlaidojo kapinėse.
Prieš du dešimtmečius, 1996 metų liepos 20 dieną, Upninkuose, Karolio Stepšio sodybos vietoje, buvo pašventintas kryžius devyniolikai žuvusių Slyvos būrio partizanų ir keturiems Stepšių šeimos nariams atminti.
Kasmet kovo pradžioje, dažniausiai – kovo 11-ąją, Kazimieras Autukevičius apsilanko Upninkuose ir Vepriuose, padeda gėlių ir uždega žakutę sovietų sudeginto Stepšio namo vietoje, paskui užsuka į Veprius, kapinėse uždega žvakutę ir parymo prie čia palaidotų mančiušėniškių memorialo. Tai paprastai daro vienas, bet štai pernai vyko kartu su politiniu kaliniu, širvintiškiu sąjūdininku Vytautu Matijošiumi. Nors nuo to skaudaus 1945-ųjų kovo prabėgo daugiau nei septynios dešimtys metų, viena veltui tikrai nenuėjo – visą dieną Kazimierą Autukevičių lydėjo ant namų plazdančios trispalvės. Dėl šios dienos savo jaunystę ant aukuro padėjo ir jo brolis Alfonsas…
Parengė Gintaras Bielskis
Trys broliai mančiušėniškiai Autukevičiai – Vladas, Bronius ir Alfonsas.
Prie partizanų memorialo Veprių kapinėse. Viduryje – Kazimieras ir Bronius Autukevičiai.
Palaikų perlaidojimas 1989 metais. Karstą neša Kazimiero sūnus Mindaugas Autukevičius (dešinėje).
1944 m. gegužės 13 d. Vietinės rinktinės kariai Ukmergėje laukia atvežant mūšyje su Armija Krajova žuvusių uteniškių. Ties Graužiškiais žuvo net 21 iš 24 dalyvavusių Utenos pulko karių. Pastarieji iš Ašmenos per Ukmergę nuvežti ir palaidoti Utenoje (Foto: alkas.lt).
Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.
Veprių kapinėse prie partizanų memorialo.
Anapus tvoros anuomet buvo bulvių duobės, į kurias 1945-aisiais buvo sumesti žuvusių partizanų kūnai.
Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.

Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad dabartinio Širvintų rajono teritorijoje pasipriešinimas sovietinei okupacijai daugiau ar mažiau jau atskleistas įvairių tyrinėtojų, pasirodo, dar yra ir mažiau rajono gyventojams žinomų rezistencijos faktų. 1999 metais buvo išleista pokario rezistencijai ir trėmimams Širvintų rajone skirta Viktoro Aleknos knyga „Ūžė žalia giria“. Deja, joje faktiškai liko nepaminėta II Pasaulinio karo pabaigos Mančiušėnų ir aplinkinių gyvenviečių vyrų tragedija, nors pagal savo mastus ji tikrai pranoko daugelį to meto įvykių – tik per vieną mūšį galvas padėjo keliolika kaimyninių Gelvonų valsčiaus gyvenviečių vyrų, tarp jų – net keturi broliai.  Galbūt mums šis faktas mažiau žinomas tik todėl, kad vyrai galvas padėjo kaimyniniame Jonavos rajone, beveik visi jie amžinojo poilsio atgulė Ukmergės rajone…

Vienas žuvusių pačiame jėgų žydėjime – 1919 metais gimęs Gelvonų valsčiaus Mančiušėnų kaimo gyventojas Alfonsas Autukevičius.

Brolio žūtis pakeitė šeimos gyvenimą

Širvintose gyvenantis Kazimieras Autukevičius buvo dar paauglys, kai Mančiušėnų vyrai su šautuvais ant peties patraukė į mišką. Daugelis jų buvo paprastų žemdirbių sūnūs, kai kurie net mažai susipažinę su ginklu. Ir beveik visi padėjo galvas per vieną vienintelį mūšį.

– Tai, kad brolis su ginklu išėjo į mišką, smarkiai pakeitė mūsų šeimos gyvenimą, – sako ponas Kazimieras. Tuomet dar buvęs paauglys tapo partizanų ryšininku. Net žuvus broliui jų sodybą rezistentai rinkosi kaip užuovėją, nes joje gyveno patikimi žmonės. Sovietiniai okupantai neturėjo kuo apkaltinti Mančiušėnuose gyvenusių Autukevičių, tad tremiant į Igarką pakako vien to, kad jų sūnus Alfonsas su ginklu kovojo prieš tarybų valdžią ir žuvo ginkluotame susirėmime su NKVD kariuomene.

Trys broliai mančiušėniškiai Autukevičiai - Vladas, Bronius ir Alfonsas.

Trys broliai mančiušėniškiai Autukevičiai - Vladas, Bronius ir Alfonsas.

Kazimieras suprato, kodėl brolis pasirinko mišką. Buvęs Povilo Plechavičiaus suburtos Vietinės rinktinės karys kitaip pasielgti ir negalėjo. Daugelio šių Lietuvos gynėjų kelias, likvidavus savigynos pajėgas, vedė į mišką. Nesutikę apkasuose lieti kraują už okupantą vokietį ir dėl to skaudžiai nukentėję, jie neketino to paties daryti ir sugrįžus rusams.

Mančiušėniškio kelias vedė į Ukmergės komendantūrą

„Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkite tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi, susibūrę į Lietuvos rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius. Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę, visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę. Tad, vyrai, už ginklų!“

Tokiais žodžiais 1944-ųjų vasario 16-ąją į Lietuvos jaunuomenę per radiją kreipėsi generolas Povilas Plechavičius.

Antrąsyk Lietuvos link atslenkanti raudonojo teroro banga, suaktyvėję sovietiniai diversantai ir atkutusi lenkiškoji Armija Krajova nepaliko Lietuvos gyventojų abejingais stebėtojais. Povilo Plechavičiaus kreipimasis pažadino patriotinius jausmus. Jauni vyrai, daugiausia – iš kaimų, ypač – mokęsi miestų mokyklose, būriais patraukė užsiregistruoti į jau įsteigtas lietuviškas karo komendantūras, įsteigtas Marijampolėje, Ukmergėje, Suvalkų Kalvarijoje, Seredžiuje, Plungėje ir Panevėžyje, kur 1944 metų vasario 21-ąją pradėta registracija. Ukmergės karo komendantu paskirtas buvęs vietos burmistras Vladas Rėklaitis, 1920-aisiais vadovavęs gynybai Skėterių-Šešuolėlių ruože, kai lietuviai pastojo kelią lenkams.

Kai kuriais šaltiniais, per savaitę buvo surinktas planuotas kontingentas, Vietinė rinktinė suformavo 13 batalionų po 750 žmonių (kiekviename batalione – po 4 kuopas) ir dalinius prie komendantūrų. Marijampolėje buvo įkurta Karo mokykla. Su Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę stojo maždaug 20 tūkstančių žmonių. Vietinės rinktinės kariai, „plechavičiukai“, vilkėjo vokiškas uniformas, jų skiriamieji ženklai buvo trispalvis antsiuvas ant rankovės su užrašu „Lietuva“.

Į Ukmergėje, Antano Smetonos gimnazijoje, dislokuotą 302-ąjį batalioną patraukė ir nemažai jaunuolių iš Širvintų, Gelvonų, Musninkų valsčių. Batalionui vadovavo kapitonas Juozas Ūselis, vienai kuopų – leitenantas Juozas Barzda.

Į 302-ąjį batalioną savanoriu užsirašė ir 1919 metais gimęs Alfonsas Autukevičius iš Mančiušėnų kaimo.

Tačiau „plechavičiukai“ Lietuvą gynė labai trumpai. Nuo pirmųjų dienų Povilas Plechavičius vokiečiams kategoriškai pareiškė, kad Vietinė rinktinė nevyks į frontą, o tik palaikys tvarką Lietuvoje. Kaip ypatinga užduotis buvo keliamas tvarkos įvedimas Vilniaus regione – ten aktyviausiai veikė raudonieji partizanai ir Armija Krajova, vokiečių remiama ginklais. Vokiečiai manė, kad, artėjant sovietams, jiems bus naudinga Lietuvoje turėti galingą ginkluotą jėgą. Deja, kaip parodė ateitis, vokiečiai apsiskaičiavo: „akovcai“ atsuko ginklus prieš vokiečius ir draugiškai sutiko Raudonąją armiją, pirmosiomis dienomis drauge valė Vilnių nuo užsilikusių Vermachto pajėgų.

1944 m. gegužės 10 d. Vietinės rinktinės kariai Ukmergėje laukia atvežant mūšyje su Armija Krajova žuvusių uteniškių. Ties Graužiškiais žuvo net 21 iš 24 dalyvavusių Utenos pulko karių. Pastarieji iš Ašmenos per Ukmergę nuvežti ir palaidoti Utenoje (Foto: alkas.lt).

1944 m. gegužės 10 d. Vietinės rinktinės kariai Ukmergėje laukia atvežant mūšyje su Armija Krajova žuvusių uteniškių. Ties Graužiškiais žuvo net 21 iš 24 dalyvavusių Utenos pulko karių. Pastarieji iš Ašmenos per Ukmergę nuvežti ir palaidoti Utenoje (Foto: alkas.lt).

Vietinė rinktinė įžvelgė Armijos Krajovos keliamą pavojų ir į Vilniaus kraštą pasiuntė septynis batalionus (tarp jų – ir 302-ąjį), kurie įsivėlė į nesėkmingus konfliktus su Armija Krajova. Jau anksčiau vokiečiams nepatiko griežta Povilo Plechavičiaus pozicija nesiųsti savo karių į frontą, o lietuviams nesėkmingai susiklostę susidūrimai su daug gausesne ir geriau ginkluota Armija Krajova prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos tapo priežastimi susidoroti su Vietine rinktine.

„Atostogų“ į Mančiušėnus išleido su šautuvu

Apskritai vokiečiai įtariai žvelgė į lietuvių norą perimti Vilniaus krašto kontrolę. Tokius tikslus paskatino Vilnijoje vokiečių ir lenkų vykdytos represijos. Kaip vėliau prisiminė Vietinės rinktinės štabo viršininkas pulkininkas Oskaras Urbonas, „vis apsilankydavo Rytų Lietuvos delegacijos, tai administracijos, tai visuomenės atstovų, kurie pasakojo apie nepakenčiamas Rytų Lietuvoje gyvenimo ir darbo sąlygas, apie mūsų administracijos išvaikymą, apie plėšimus ir žudymus.“

Į Vilnių siunčiamą 306-ąjį batalioną (Trakų) ketinta papildyti savanoriais iš kitų vietovių.  Didesnės jų grupės surinktos Ukmergėje ir Plungėje, kiekvienoje vietoje per 1000 žmonių, bet nei vokiečių pažadėtų ginklų, nei ekipuotės. „Sėdi mūsų savanoriai vieną dieną, sėdi antrą, maitinasi atsargomis, kuriomis juos išlydėdamos mamytės aprūpino ir kurias apylinkės ūkininkai suveždavo. Miega ant grindų, net ir be šiaudų. Padėtis nepakenčiama, o vokiečiai žada, vis žada… Keletui dienų praėjus, įsitikinęs, kad vokiečių pažadai lieka vien tik pažadais, generolas įsako visus sušauktus vyrus, iki atskiro parėdymo, paleisti atostogų,“ – 1951-aisiais už Atlanto „Karyje“ rašė Oskaras Urbonas.

Kazimieras Autukevičius pamena, kad „atostogų“ išleisto brolio į Ukmergę vežimu išvažiavo tėvas.

– Jį atostogų paleido su šautuvu, tad tėvas, bijodamas sujudusių vokiečių patrulių, Alfonsui išduotą karabiną pririšo po vežimo dugnu, taip ir parvažiavo, – sakė Kazimieras ir pridūrė: – Geras šautuvėlis buvo, trumpavamzdis, prancūziškas. Taikliai šaudė.

Pasak buvusio mančiušėniškio, sodyboje iš kažkur buvo ir rusiškas kulkosvaidis. Jį tėvas sutepė ir užkasė, berods, – klojime. Nerastas iki šiol.

Vokiečiai suėmė Vietinės rinktinės štabą su Povilu Plechavičiumi priešakyje ir išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, batalionus pradėjo nuginkluoti, Paneriuose 86 karius sušaudė. 1944 metų gegužės 16-ąją išleido įsakymą, kuriuo pareiškė, kad naujai pastatyti lietuvių policijos (Vietinės rinktinės) daliniai nereiškė noro kariauti ir be kovos metė ginklus. Jų vadas gen. Plechavičius ruošė sąmokslą, todėl tolesnėmis karo sąlygomis lietuvių policijos batalionai netinkami, bus suimti ir nuginkluoti, o kariai bus pervesti į aviacijos kovojimo batalionus. Tuose batalionuose lietuviai gaus aviacijos uniformas ir bus laikomi kaip vokiečiai kariai, maitinami ir atliks Vokietijos aerodromuose jiems skirtus uždavinius. Kas dezertyruos, tas pastatys pavojun savo ir namiškių gyvybę.

Anot Bostono „Lietuvių enciklopedijos“, iš 10 tūkst. Vietinės rinktinės karių 3,5 tūkst. buvo suimti ir išvežti tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje Vokietijoje. Generolo Povilo Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik 4 Rinktinės batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba sugrįžo namo.

Taigi 1944-ųjų gegužės viduryje vokiečiai Vietinę rinktinę likvidavo, o karius pasiuntė į Vokietiją, daugiausia – saugoti aerodromų. 2002 metais išleista monografija „Germany’s Eastern Front Allies (2): Baltic Forces“ nurodo, kad Luftwaffe pajėgoms buvo perduotas ir Ukmergėje dislokuotas 302 batalionas.

Tačiau Alfonsas Autukevičius su likimu nesusitaikė. Nors vokiečiai įspėjo, kad, dezertyravus bus suimti 2 šeimos nariai, o visas turtas – konfiskuotas, mančiušėniškis pasitraukė iš tarnybos ir netrukus grįžo į Lietuvą.

– Dviese pabėgo iš tos tarnybos ir kažkaip parsigavo iki Pageležių, o iš ten pėsčiomis parėjo į Mančiušėnus, – prisimena tremtinys ir sako, kad Vokietijoje broliui teko padirbėti net pas ūkininkus.

Sugrįžę rusai ėmė rinkti jaunus vyrus į savo kariuomenę ir siųsti į frontą. Nepaisant to, kad tarnavo pas vokiečius, į rusų šauktinių sąrašus pateko ir Alfonsas.

– Tai ne dabar – paspaudei kompiuterio mygtuką ir viską žinai apie žmogų. Anuomet pakako išvažiuoti į tolimesnį miestą, ir apie tave nieko nežinojo. Matyt, nenutuokė apie brolio praeitį. Liepė prisistatyti į Jonavą, tačiau ten kelioms dienoms paleido į namus. Pasitaręs su kitais, brolis nutarė nebeiti į rusų kariuomenę ir pradėjo slapstytis. Tokių buvo daugiau, o besislapstančių kelias vienas – į mišką, – sako Kazmieras Autukevičius.

Slapyvardžio taip ir nesužinojo…

Knygoje „Didžiosios apygardos partizanai“ skelbiama, kad Alfonsas būryje buvo nuo 1944-ųjų. Kazimierui atrodo, kad trumpiau.

– Namus aplankė tik kartą, gal kelios dienos iki to tragiško įvykio. Buvo be ginklo, civiliais drabužiais, tik ant kaklo buvo pasikabinęs žiūronus, – pamena Kazimieras.

Gerokai vėliau, atsivėrus archyvams ir apie tai pradėjus kalbėti atvirai, Autukevičiai sužinojo, kad Alfonsas įstojo į Eugenijaus Svilo-Slyvos būrį. Kokį slapyvardį jis turėjo – jie nežino. Apie tai nėra žinių ir šaltiniuose.

Iki sovietinės okupacijos Musninkų valsčiuje, Viršuliškių kaime, gyvenęs Eugenijus Svilas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvio Benedikto Svilo, ištremto 1941-aisiais, sūnus. 1942-1944 metais buvęs studentas Eugenijus tarnavo Musninkų policijoje, nuo 1944 metų rugpjūčio jis – Didžiosios kovos rinktinės partizanas, būrio vadas. Jo likimas irgi tragiškas – 1949 metų vasario 9-ąją žuvo su kovos draugais besiverždami iš apsuptos slėptuvės.

Apie 40 vyrų Slyvos būrys buvo sudarytas iš 1944 metų rudenį labai išsiplėtusio Genijaus būrio.

1945 metų kovo 2 dieną Slyvos būrys buvo apsistojęs nemažo Gudonių kaimo gyventojų Jono Morkūno ir ryšininko Karolio Stepšio-Pilėno sodybose (dabar tai jau Upninkų gyvenvietės teritorija).

– Jiems buvo pranešta, kad stribams tapo žinoma buvimo vieta, ruošiamasi pulti. Vienas partizanų vadų su savo vyrais pasitraukė, o Slyva pamanė, kad „liaudies gynėjų“ nėra ko bijoti, – sakė Kazimieras Autukevičius. – Ta vado drąsa dalį jų ir pražudė.

Slyva pasiuntė žvalgybon septynis partizanus, kurie už miško pamatė atvažiuojantį vežimą ir paskui einančius kareivius. Buvo nutarta neprileisti artyn kareivių, tačiau be vado leidimo nutarė nešaudyti. Vienas partizanų nuskubėjo į Stepšio sodyboje apsistojusį štabą, bet buvo vėlu – kariuomenė iš visų pusių jau supo sodybas. Jei žvalgai būtų atidengę ugnį, galimas dalykas, daugelis būtų sėkmingai pasitraukę.

Pasirodo, 1945 metų kovo 2-4 dienomis buvo vykdomos karinės-čekistinės operacijos, siekiant sunaikinti DKA Žaliojo velnio rinktinės partizanus pagal NKVD vidaus kariuomenės divizijos štabo viršininko Klimovo paruoštą detalųjį planą. Planui realizuoti buvo pasiųsti NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo, 137-ojo ir 298-ojo šaulių pulkų batalionai, taip pat Siesikų, Gelvonų, Širvintų ir Veprių valsčių poskyrių operatyvinės stribų grupės. Gudonių kaime kilusios kautynės buvo didžiausias tos operacijos mūšių – su 60-70 Slyvos būrio partizanų susikovė NKVD vidaus kariuomenės137-ojo šaulių pulko bataliono kariai ir Siesikų bei Veprių stribai.

Prasidėjus nelygiam mūšiui, kareiviai padegė Karolio Stepšio sodybą. Sudegė motina Marijona, žuvo žmona Veronika, o patį Karolį nušovė kartu su sužeista dukryte Onute. Tik vienai penkerių metukų dukrytei pasisekė pabėgti: šuniuką nušovė, o į ją nepataikė. Ji atbėgo pas savo tetą, kuri ją ir užaugino.

Žuvo nutarę pasitraukti per upelį

Per mūšį žuvo 19 partizanų – tie, kurie norėjo išeiti iš apsupties per Musytės upelį. Kitiems pasisekė pasitraukti į mišką. Tarp žuvusių dauguma – vietinio Mančiušėnų būrio kovotojų: keturi 2 km nuo Mančiušėnų esančios Šiliankos (tuomet – Šilelės) gyventojai broliai Aloyzas-Plienas (vadas), Alfonsas, Juozas ir Pranas Lukšos, mančiušėniškiai Alfonsas Autukevičius, Karolis Pociūnas, Augustinas Radzevičius, Stasys Ramanauskas, Vaclovas Tamošiūnas ir Ipolitas Valiukevičius.  Tada žuvęs Stasys Strazdas, nurodoma, kilęs iš Mančiušėnams gretimų Šarkaičių, o Viktoras Savarauskas – gyvenęs Gelvonų valsčiaus Šančiškių (abejotina, nes prieškario žemėlapyje tokia gyvenvietė nepažymėta) kaime.

Beje, dėl pavardžių,vardų ir vietovardžių gali būti netikslumų, kadangi įvairiuose šaltiniuose galima suskaičiuoti buvus net 6 Lukšas, kurie tariamai žuvę minėtą dieną. Be paminėtų, įvardytas Gelvonų valsčiaus policijos vachmistras Aleksas Lukša, taip pat ir Jurgis Lukša. Galimai taip nutiko sovietų tardytojams iškraipius ar neteisingai užrašius žuvusių partizanų vardus.

Kai kuriuose archyviniuose šaltiniuose nurodyta, kad iš viso buvo nukauti 36 partizanai ir 2 rėmėjai, tarp žuvusių – 6 vokiečiai, bet priimta laikyti, kad tada partizanai neteko 19 kovotojų. Dviejų žuvusių partizanų asmenybės liko nenustatytos. Sovietai neteko 3 NKVD kariuomenės kareivių.  Vykdant numatytą planą tą pačią dieną 298-ojo šaulių pulko kareivių buvo nukauti dar 4 partizanai, o kovo 4 dieną Būdos miške buvo aptikti du bunkeriai, viename jų rasti 4 vokiečiai (3 iš jų – nukauti). Žuvusiųjų pavardės nežinomos.

Žuvusių partizanų kūnai buvo nuvežti į Veprius ir suguldyti gatvėje atpažinti, paskui sumesti į greta kapinių buvusias senas bulvių duobes ir užkasti. Žuvusių ir per namo gaisrą sudegusių Juozo Lukšos iš Šiliankos ir dviejų vietinių partizanų palaikai slapta buvo palaidoti Upninkų kapinėse, o žuvusį Zenoną Cesiūną-Sakalą tėvas sugebėjo parsivežti namo ir palaidoti Čiobiškyje.

Anapus tvoros anuomet buvo bulvių duobės, į kurias 1945-aisiais buvo sumesti žuvusių partizanų kūnai.

Anapus tvoros anuomet buvo bulvių duobės, į kurias 1945-aisiais buvo sumesti žuvusių partizanų kūnai.

– Gal po kelių dienų iš vieno žmogaus išgirdome, kad Vepriuose guli nušautas Alfonsas. Važiavusi kažkuri moteris atpažinti žuvusio saviškio ir jį mačiusi. Nuvykusi motina ir dvi seserys atpažino, kad vienas žuvusių – tikrai Alfonsas, – prisimena Kazimieras.

Tai buvo ne pirmas likimo smūgis šiai šeimai ir kitiems mančiušėniškiams. 1936-aisiais, kilus gaisrui, sudegė Autukevičių trobesiai su visu turtu. Pučiant smarkiam vėjui užsidegė ir kaimynų pastatai. Iš viso gaisras sunaikino 10 trobesių. „Nuostolių padaryta daugiau kaip 30 000 Lt“, – tų metų spalį rašė savaitraštis „Šaltinis“.

Dažniausiai lanko kovo 11-ąją

Prasidėjus atgimimui, Vepriuose buvo surasta partizanų palaidojimo vieta. Iškastus palaikus artimieji perlaidojo kapinėse.

Prieš du dešimtmečius, 1996 metų liepos 20 dieną, Upninkuose, Karolio Stepšio sodybos vietoje, buvo pašventintas kryžius devyniolikai žuvusių Slyvos būrio partizanų ir keturiems Stepšių šeimos nariams atminti.

Palaikų perlaidojimas 1989 metais. Karstą neša Kazimiero sūnus Mindaugas Autukevičius (dešinėje).

Palaikų perlaidojimas 1989 metais. Karstą neša Kazimiero sūnus Mindaugas Autukevičius (dešinėje).

Prie partizanų memorialo Veprių kapinėse. Viduryje - Kazimieras ir Bronius Autukevičiai.

Prie partizanų memorialo Veprių kapinėse. Viduryje - Kazimieras ir Bronius Autukevičiai.

Veprių kapinėse prie partizanų memorialo.

Veprių kapinėse prie partizanų memorialo.

Kasmet kovo pradžioje, dažniausiai – kovo 11-ąją, Kazimieras Autukevičius apsilanko Upninkuose ir Vepriuose, padeda gėlių ir uždega žakutę sovietų sudeginto Stepšio namo vietoje, paskui užsuka į Veprius, kapinėse uždega žvakutę ir parymo prie čia palaidotų mančiušėniškių memorialo. Tai paprastai daro vienas, bet štai pernai vyko kartu su politiniu kaliniu, širvintiškiu sąjūdininku Vytautu Matijošiumi. Nors nuo to skaudaus 1945-ųjų kovo prabėgo daugiau nei septynios dešimtys metų, viena veltui tikrai nenuėjo – visą dieną Kazimierą Autukevičių lydėjo ant namų plazdančios trispalvės. Dėl šios dienos savo jaunystę ant aukuro padėjo ir jo brolis Alfonsas…

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)

2 Atsakymai į “Mančiušėniškiai žuvo, kad laisvai plazdėtų trispalvės”

  1. Petras parašė:

    Ne pirmas toks geras, labai reikalingas Gintaro Bielskio straipsnis. Jo darbai apie pokario kovas, o taip pat mūšius už Lietuvos žemę su okupantais lenkais reikalingi ir garbaus amžiaus sulaukusiems skaitytojams, ir Širvintų krašto jaunimui. Pastariesiems tai geras šviesos ir tiesos spindulys. Linkiu autoriui nesenkančios energijos ir naujų sumanymų.

  2. x parašė:

    Puikus straipsnis.

Comments are closed.

scroll to top
+