Kodėl Gelvonai turėtų sulaukti lenkų surašinėtojų antplūdžio

1919 metais atlikto „surašymo“ žemėlapio fragmentas. Raudona spalva pažymėta lenkų dalis, mėlynai – lietuviai, juodai – žydai. Anot pateikiamų „pyragėlių“, Musninkuose ir Gelvonuose žydų tuomet visiškai nebuvę, Širvintose jų – gal tris kartus mažiau nei lietuvių. Kadangi Širvintų valsčiuje tada buvo „surašyta“ apie 5,7 tūkst. gyventojų, galima drąsiai sakyti, kad lenkai čia tesurado mažiau nei tris šimtus žydų. O juk prieš kelerius metus esame rašę, kad I Pasaulinio karo metais Širvintose buvo apie 1,6 tūkst. gyventojų, o įvairiais duomenimis žydai sudarė apie 90 proc. miestelio bendruomenės. 1923-iaisiais atliktas Lietuvos gyventojų surašymas taip pat buvo iškalbingas: Širvintose gyveno apie 1,8 tūkst. žydų.

Praėjusią savaitę Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pranešė skyrusi įspėjimą Lietuvos lenkų sąjungai dėl jos paskelbtos tautinių mažumų gyventojų surašymo iniciatyvos. Vadovaudamasi Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR), Inspekcija ėmėsi stebėsenos veiksmų kaip asmens duomenų apsaugos priežiūros institucija ir kreipėsi į Lietuvos lenkų sąjungą, kad išsiaiškintų šio atvejo asmens duomenų tvarkymo teisėtumą.

„Specialių kategorijų asmens duomenys, pavyzdžiui, kaip Lietuvos lenkų sąjungos iniciatyvoje „Visuomeninis Vilniaus krašto gyventojų surašymas“, prašoma nurodyti tautybė (etninė kilmė), yra jautresni, todėl reikalauja dar daugiau apsaugos, nes jų tvarkymas gali sukelti didesnę riziką žmogaus pagrindinėms teisėms ir laisvėms“, – teigiama inspekcijos pranešime.

Prieš šimtmetį Gelvonuose buvo vos saujelė lietuvių?

Kažkaip keistai sutapo, kad apie tai, kiek Lietuvoje yra lenkų, prakalbome dabar. Vasario 20-ąją sukaks 99 metai nuo tos dienos, kai 1922-aisiais posėdžiavęs Vilniaus Seimas nutarė prisijungti prie Lenkijos.

Šiandien retai akcentuojama, kad po 1920 metų spalį sulaužytos Lietuvos ir Lenkijos Suvalkuose pasirašytos sutarties, pagal kurią Vilnius turėjo atitekti Lietuvai, ant generolo Liucijano Želigovskio durtuvų buvo įkurta marionetinė Vidurio Lietuvos valstybė, gyvavusi pusantrų metų ir net turėjusi kai kurių valstybėms būdingų požymių – pavyzdžiui, leido savo pašto ženklus.

1922-ųjų sausį Vidurio Lietuvoje buvo surengti rinkimai, kuriuos boikotavo kai kurios tautinės mažumos. Pavyzdžiui, dėl žydų paskelbto boikoto pačiame Vilniuje balsavo vos daugiau kaip pusė (54,8 proc.) gyventojų. Kalbant apie visą Vilniaus kraštą, balsavo 80,8 proc. lenkų, 41 proc. baltarusių, 15,3 proc. žydų, 8,2 proc. lietuvių.

Šis Seimas mums įdomus tuo, kad per jo rinkimus dvi apylinkės iš dvylikos buvo įkurtos už lenkų kontroliuoto Vilniaus krašto ribų – Širvintose ir Aukštadvaryje. Tačiau čia rinkimai taip ir nebuvo surengti.

Taigi per rinkimus buvo išrinktas Vilniaus seimas, kuriame rinkėjų vardu buvo paprašyta Vilnių ir jo kraštą prijungti prie Lenkijos.

1922 metais išleistoje Vilniaus Seimo stenogramoje galima rasti ir pareiškimų apie „Lietuvos okupuotas“ Širvintų, Musninkų, Gelvonų ir kitas „gminas“ (valsčius), o tuose pareiškimuose nuskambėjo „faktai“, kuriais šiandien sunku patikėti. Pavyzdžiui, Lenkijos liaudies partijos atstovas Witold Staniewicz iš tribūnos aiškino, kad Širvintų valsčiuje gyvena net 68,7 proc. lenkų ir tik 21,5 proc. lietuvių. Jei pasiuntinio teiginys, kad du iš trijų Širvintų valsčiaus gyventojų tuomet save laikė lenkais, kam nors atrodo arti tiesos, lai taip ir būna. Bet kaip jums to paties pasiuntinio pateiktas „faktas“, kad lenkai sudarė … 91,5 proc. Gelvonų valsčiaus gyventojų? Anot pono Staniewicz, Gelvonų valsčiuje 1922 metais tebuvę vos 1,6 proc. lietuvių (!). Staniewicz duomenimis, nuo neatmenamų laikų lietuviškuose Gelvonuose lenkų bendruomenė buvo tokia pat gausi, kaip ir Maišiagaloje, kur lietuvių, kaip teigė pasiuntinys, apskritai nebuvę nė kvapo.

Dabartiniams Lietuvos lenkų sąjungos surašinėtojams reikėtų į šiuos skaičius atkreipti dėmesį ir tiesiu taikymu patraukti į Gelvonus. Kas žino, gal jų laukia nesulaukia prieš šimtmetį ten gyvenusių lenkų ainiai.

Mūsų gyventojai „deklaravo“ norintys prisijungti prie Lenkijos

Kažkodėl dingtelėja, kad lenkų veikėjas Vilniaus krašte, o nuo 1929-ųjų – Stepono Batoro universiteto profesorius, tada nelabai nutuokė, kur tie Gelvonai yra, todėl jiems priskyrė pirmus ant seilės pasitaikiusius skaičius. Tokius įtarimus sustiprina kiti jo „argumentai“. Lenkijos liaudies partijos narys iš tribūnos tikino, kad lenkiški yra ir kiti Lietuvos okupuoti valsčiai. Jo žodžiais, Molėtų valsčiuje gyveno 42,5 proc. lenkų ir 44,9 proc. lietuvių, Giedraičių valsčiuje – 76,8 proc. lenkų ir 17,3 proc. lietuvių, Alantos valsčiuje – 97,8 proc. lenkų ir 1,9 proc. lietuvių, Joniškio valsčiuje – 93,7 proc. lenkų ir 1,1 proc. lietuvių.

Minėdamas šias vietoves, ponas Staniewicz pabrėžė, kaip jų gyventojai yra nepatenkinti likę „neutralioje juostoje“ ar „po Lietuva“ ir norintys tik vieno – lenkų valdymo.

Ponui Staniewicz antrino Liaudies tarybos pasiuntinys Ludwik Sperski, kuris pareiškė turįs 5 valsčių – Musninkų, Gelvonų, Širvintų, Giedraičių ir Molėtų – gyventojų „deklaracijas“ kalbėti jų vardu dėl prijungimo prie Lenkijos. Jis pateikė panašius skaičius, tik išreikštus kitais vienetais: Lietuvos okupuotose Joniškio, Giedraičių, Musninkų, Širvintų, Gelvonų ir Alantos žemėse, anot Sperskio „aritmetikos“, tuo metu gyveno 29 358 lenkai ir tik 12 560 lietuvių. Iš kur toks tikslumas, po paraliais! Ir kodėl tuomet gausių žydų bendruomenių ponas Sperskis nepaminėjo. Negi žydus priskyrė prie lenkų?

Nėra abejonių, kad tada lenkus „skaičiavo“ Varšuvoje

Neskubėkime teisti ponų Staniewicz ar Sperski. Panašu, kad jie tapo politizuotos statistikos įkaitais ir Pilsudskio aplinkos suorganizuoto politinio spektaklio artistais. Gal ne savo valia, o gal atvirkščiai – to labai norėjo.

Pirmiausia, reikėtų pasiaiškinti, iš kokių gyventojų surašymų buvo paimti Vilniaus seimo pasiuntinių paskleisti skaičiai? Anuomet naujausi oficialūs duomenys, kuriuos buvo galima kažkaip interpretuoti, buvo gauti dar 1897 metais surašius Rusijos gyventojus. Pirmojo ir vienintelio Rusijos imperijos gyventojų surašymo organizatoriai ir vykdytojai į tai žiūrėjo pro pirštus, daugelis duomenų buvo netikslūs ir iškreipti, neatitiko tikrovės. Pasklidus įvairiems gandams, surašinėjami žmonės baiminosi pateikti tikruosius duomenis. Sklido kalbos, jog surašymas vykdomas, kad būtų galima atimti žemę, iškeldinti į svetimus kraštus, paimti į kariuomenę… Vėliau praūžę keli karai ir suirutės net tokią statistiką pavertė niekais, tad tikėti skaičiais, kuriuos 1922 metais iš tribūnos pateikė neaišku kam atstovavę ir kieno deleguoti pasiuntiniai, nebūtų jokio pagrindo. Ponas Staniewicz savo kalboje minėjo, kad 1920 metų pavasarį Civilių gyventojų taryba atliko Rytų teritorijos gyventojų surašymą, o jo rezultatas kaip tik ir guli priešais jį. Matyt, Staniewicz turi omenyje 1919 metais atliktą „surašymą“ (ar jo imitaciją), kurio duomenys buvo paskelbti 1920-aisiais. Galima sakyti, kad jo tikslas buvo būtent tas, ko siekiama ir dabar – parodyti, jog žemės rytuose yra lenkiškos. Ir pateisinti pretenzijas į jas.

Dar prieš kelis dešimtmečius ar dešimtmetį, 2001-aisiais ar 2011-aisiais, norint surašyti gyventojus, tam buvo ruošiamasi ištisus metus, skiriami didžiuliai resursai ir surašinėtojų pajėgos. Ką tada kalbėti apie 1919-uosius be išvažiuojamų kelių, be išsilavinusių žmonių, be komunikacijų, be autoritetingos administracijos, dar vykstant kovoms su bolševikais, bermontininkais, pradėjus rūkti karo tarp Lenkijos ir Lietuvos dūmams… Bet kažkaip kažkas ėmė ir suskaičiavo, kiek gyvenama lenkų. Ne mažame užkampyje, o didžiuliuose plotuose, tūkstančiuose kvadratinių kilometrų nuo Brest Litovsko (dabartinio Bresto) iki Daugpilio, nuo Gardino iki Mozyriaus, įskaičiuojant Minską ar Bobruiską. Stebuklai, ne kitaip!

Niekam ne paslaptis, kad pagrindiniai skaičiuotojai tada sėdėjo Varšuvoje ir tik žemėlapyje „matė“, kur esama tų tariamai lenkiškų „gminų“. Tad Witold Staniewicz taip ir pasakė – turiu skaičius prieš akis. Jau šiam surašymui skirtame žemėlapyje galima pamatyti labai lenkiškas Širvintas, Gelvonus ar Musninkus. Pastarieji, beje, pagal nuspalvinto „tautybių pyrago“ spalvą buvo įtartinai buvo panašus į Paberžės, Maišiagalos ar Nemenčinės „pyragėlius“. Vienų akis tai glostė, kitiems kėlė nuostabą. Ir štai, po šimtmečio vėl bandoma padaryti kažką panašaus. Ar nepasikartos istorija, kai ponai iš naujai sukurtos „civilių gyventojų tarybos“ vėl suskaičiuos ir raudonai nuspalvins kai kuriuos Lietuvos miestus bei miestelius, kad parodytų, kiek gausiai jie apgyvendinti lenkais ir kaip šie duomenys skiriasi nuo oficialių? Tikrai bus smalsu sužinoti, kiek nepasitikintys oficialia statistika jų aptiks, pavyzdžiui, „lenkiškuose“ Gelvonuose.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite vasario 19 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4 (1 įvert.)
scroll to top