Dailininko iš Skauradų kaimo kūryboje – senojo Vilniaus vizijos

Nuo birželio 30 dienos Vilniaus paveikslų galerijoje veikia paroda „Senojo Vilniaus vizijos Juozapo Kamarausko akvarelėse“. Parodoje – panoramos, šventovės, pilys, vartai, nebeegzistuojantys senosios architektūros paminklai ir jų kompleksai. Pasak parodos kuratorės muziejininkės Rimos Rutkauskienės, J. Kamarausko kūrybinis palikimas lietuvių kultūroje paliko savitą pėdsaką.
Tačiau retas Širvintų krašto gyventojas turbūt žino, kad gana garsus Lietuvos architektas, dailininkas, inžinierius Juozapas Kamarauskas – mūsų kraštietis. Būsimasis dailininkas gimė 1874 m. balandžio 29 d. Širvintų valsčiaus Skauradų kaime (Alionių sen.), ūkininkų Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje (mirė 1946 metų spalio 9 dieną, palaidotas Antakalnio kapinėse).
Kaip rašo „Vikipedija“, be Juozapo, šeimoje augo dar šeši vaikai. Juozapas mokėsi keliose vietos bažnytinėse mokyklose. Būdamas 10 metų pradėjo savarankiškai mokytis piešti.
Nežine (Černigovo gubernija) baigė gimnaziją. Vėliau J. Kamarauskas, kaip ir kiti šios kartos lietuvių tapytojai, nuo 1892 m. rugpjūčio 1 d. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje pas tapytoją Ivaną Trutnevą.
Kadangi XIX amžiuje Lietuvoje caro valdžia stengėsi užgniaužti menkiausias tautines kultūros apraiškas, po 1863-1864 m sukilimo uždare universitetą, vykdė nuožmias represijas ir persekiojimus, buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, akylai sekami visų spaudinių tekstai, tad, neturėdamas galimybių siekti aukštojo mokslo tėvynėje, 1893 m. rugpjūtį J. Kamarauskas išvyko studijuoti į A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge. Ten baigė architektūros skyrių, kaip laisvas klausytojas įgūdžius tobulino Imperatoriškoje Dailės akademijoje. A. Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Dailės akademijoje mokėsi 1893-1897 m.
1897-1910 m. dirbo Šiaurės vakarų krašto geležinkelio statybos vyr. inžinieriaus biure (1897-1899 m. tiesiant Varėnos-Suvalkų-Gardino geležinkelį, 1899-1905 m. klojant bėgių kelius atkarpose Maskva-Vindava ir Sankt Peterburgas-Vitebskas, Peterburgas-Carskoje Selo, 1906-1910 m. dalyvavo perstatant Mikalojaus geležinkelio stotį). 1910-1914 m. buvo Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas, po 1917 m. – Petrogrado miesto ir gubernijos inžinierius architektas.
Besimokydamas ir bedirbdamas Rusijoje J. Kamarauskas nuolatos lankėsi Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. J. Kamarauskas buvo mobilizuotas ir iki 1917 m. tarnavo Pirmajame Geležinkelio batalione. Po 1917 m. spalio perversmo J. Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo miesto ir gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariu statybos viršininku ir komandiruotas dirbti į karinį laivyną, kur dirbo iki 1922 m., iki grįžimo į Vilnių. Kaip rašo Rūta Statulevičiūtė straipsnyje „Meniškoji dokumento prigimtis: Juozapo Kamarausko kūryba“, per šį trumpą penkerių metų darbo laikotarpį buvo nepagrįstai įkalintas ir vos nesušaudytas.
Nuo 1922 m. gyveno Vilniuje, iki 1939 m. neturėjo nuolatinio darbo. Pragyvenimui užsidirbdavo atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijos bažnyčioms ir dvarams, darė įvairių statybų projektus, piešė plakatus (dažniausiai opozicinėms partijoms), buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, pinigų banknotus, dirbo įvairiose įstaigose. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus vyr. inžinieriaus ir architekto valdyboje, 1940-1945 m. – įvairiose švietimo ir kultūros įstaigose Vilniuje.
Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai, atlikti 1944-1945 m. Kiekvieną pastatą dailininkas nusipiešdavo iš natūros ir tuomet, pagal subraižytas posesijas, atitinkamu masteliu perkeldavo į gatvių išklotines.
Piešė Vilniaus, Kauno, Gardino, Trakų ir kitų pilių, miestų ir miestelių panoramas, senovės architektūros paminklus, taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, restauravo paveikslus. Piešinių žanras svyruoja tarp neoromantinio istorinio peizažo ir tikslios dokumentikos.
Juozapo Kamarausko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (daugiau kaip 500), Lietuvos nacionalinis muziejus, Trakų istorijos, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejai, privačios kolekcijos. Dailininkas savo gyvenimo aprašyme 1945 metais pažymėjo, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie penkis tūkstančius.
Straipsnyje „Meniškoji dokumento prigimtis: Juozapo Kamarausko kūryba“ (etalpykla.lituanistikadb.lt) Rūta Statulevičiūtė pažymi: „Vertinant J. Kamarausko sukurtus darbus meniškumo aspektu, pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad dailininkas turėjo techninį, o ne meninį išsilavinimą. Kūrybą derėtų nagrinėti kaip inžinieriaus architekto, savarankiškai suformuotus meninius įgūdžius… (…) Pagal vaizduojamus objektus ir pamėgtus siužetus bei jų pateikimo pobūdį J. Kamarausko kūryba yra skirstoma į tris periodus: ankstyvąjį – romantinį, pereinamąjį ir vėlyvąjį – inventorizacinį. Tačiau meninės raiškos ir piešimo technikų įvaldymo aspektu yra skiriami du kūrybos periodai: 1. 1884-1893 m. (iš dalies sutampantis su ankstyvuoju – romantiniu periodu). 2. 1893-1945 m. (kūrybiniu požiūriu brandesnis laikotarpis, vidurinysis ir brandusis periodas). Esminius šių laikotarpių skirtumus lemia technikų įvaldymo lygis ir patyrimas. Kai kuriuose iš ankstyvųjų J. Kamarausko darbų į akis krinta stambi ir ryški kontūrinė linija, intensyvesnis ir tamsesnis koloritas nei vėlesniuose piešiniuose, raiškesnė ekspresija. Kita vertus, reikia pripažinti, kad jau pirmieji kūriniai pasižymi nepriekaištinga kompozicija, išmoningai naudojamu šviesos ir tamsos žaismu. Siekdamas maksimalaus ikonografinio tikslumo, dailininkas vengė kontrastingų, ryškių spalvų sąskambių, šviesos-tamsos kontrastų, galejusių sumenkinti pažintinę darbų vertę. Vėlesniuose darbuose atsiskleidžia J. Kamarauskui būdinga tapymo maniera, kuri yra labai objektyvizuota, tikroviška, pasižyminti matematišku tikslumu. Šiuo laikotarpiu J. Kamarauskas stengėsi daugiau meniškai fiksuoti išlikusius architektūros paminklus, negu rekonstruoti neišlikusius. Piešiniuose pradedamas akcentuoti pastato ir jo gamtines aplinkos ryšys, linkstama į vaizdo poetizavimą. Šiuo laikotarpiu dailininkas ypač dažnai eksploatavo savo pamėgtą romantišką kylančios paukščių voros motyvą. Aktyvus emocinis darbų elementas yra dangus, kuris padeda sukurti nuotaiką (sunkūs debesys ar skaidri, saulėta padange). Visiems J. Kamarausko kūriniams būdinga darni, nepriekaištinga kompozicija, spalvų ir tūrių harmonija. (…) Didžiausią kūrybinio palikimo dalį sudaro akvarele tapyti ir lieti darbai. Juose dominuoja šviesios melsvos, gelsvos ir rusvos spalvos. Viename piešinyje J. Kamarauskas dažnai naudojo kelias technikas: akvarelę, guašą, temperą, tušą, rašalą, paprastą grafitinį ir cheminį pieštukus. Tai suteikė kūriniams spalvinio raiškumo, tačiau dėl to labai sunku dirbti restauratoriams. (…) Dailininkas nesižavėjo įvairiomis grafikos technikomis ir jų teikiamais meniniais efektais. Grafikos darbai, vertinant technikos pasirinkimo aspektu, yra lakoniški, optimizuojantys atlikimo laiko sąnaudas, nereiklūs.“
Gaila, kad šio žymaus žmogaus asmenybei kažkodėl neatsirado vietos „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Širvintos“. Įžymių šio krašto žmonių biografijų sąvade dailininko Juozapo Kamarausko pavardė nė nepaminėta.
Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje paroda „Senojo Vilniaus vizijos Juozapo Kamarausko akvarelėse“ veiks iki rugsėjo 27 dienos. Tad visi, kuriuos sudomins šio mūsų kraštiečio kūryba, gali aplankyti ekspoziciją ir įvertinti jo talentą.
Parengė Aldona Bareckienė
Juozapas Kamarauskas (lt.wikipedia.org)

Juozapas Kamarauskas (lt.wikipedia.org)

Nuo birželio 30 dienos Vilniaus paveikslų galerijoje veikia paroda „Senojo Vilniaus vizijos Juozapo Kamarausko akvarelėse“. Parodoje – panoramos, šventovės, pilys, vartai, nebeegzistuojantys senosios architektūros paminklai ir jų kompleksai. Pasak parodos kuratorės muziejininkės Rimos Rutkauskienės, J. Kamarausko kūrybinis palikimas lietuvių kultūroje paliko savitą pėdsaką.

Tačiau retas Širvintų krašto gyventojas turbūt žino, kad gana garsus Lietuvos architektas, dailininkas, inžinierius Juozapas Kamarauskas – mūsų kraštietis. Būsimasis dailininkas gimė 1874 m. balandžio 29 d. Širvintų valsčiaus Skauradų kaime (Alionių sen.), ūkininkų Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje (mirė 1946 metų spalio 9 dieną, palaidotas Antakalnio kapinėse).

Kaip rašo „Vikipedija“, be Juozapo, šeimoje augo dar šeši vaikai. Juozapas mokėsi keliose vietos bažnytinėse mokyklose. Būdamas 10 metų pradėjo savarankiškai mokytis piešti.

Nežine (Černigovo gubernija) baigė gimnaziją. Vėliau J. Kamarauskas, kaip ir kiti šios kartos lietuvių tapytojai, nuo 1892 m. rugpjūčio 1 d. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje pas tapytoją Ivaną Trutnevą.

Kadangi XIX amžiuje Lietuvoje caro valdžia stengėsi užgniaužti menkiausias tautines kultūros apraiškas, po 1863-1864 m sukilimo uždare universitetą, vykdė nuožmias represijas ir persekiojimus, buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, akylai sekami visų spaudinių tekstai, tad, neturėdamas galimybių siekti aukštojo mokslo tėvynėje, 1893 m. rugpjūtį J. Kamarauskas išvyko studijuoti į A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge. Ten baigė architektūros skyrių, kaip laisvas klausytojas įgūdžius tobulino Imperatoriškoje Dailės akademijoje. A. Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Dailės akademijoje mokėsi 1893-1897 m.

Juozapas Kamarauskas. Vilniaus Gedimino pilis XVI amžiuje. Fotografas Antanas Lukšėnas (ldm.lt)

Juozapas Kamarauskas. Vilniaus Gedimino pilis XVI amžiuje. Fotografas Antanas Lukšėnas (ldm.lt)

1897-1910 m. dirbo Šiaurės vakarų krašto geležinkelio statybos vyr. inžinieriaus biure (1897-1899 m. tiesiant Varėnos-Suvalkų-Gardino geležinkelį, 1899-1905 m. klojant bėgių kelius atkarpose Maskva-Vindava ir Sankt Peterburgas-Vitebskas, Peterburgas-Carskoje Selo, 1906-1910 m. dalyvavo perstatant Mikalojaus geležinkelio stotį). 1910-1914 m. buvo Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas, po 1917 m. – Petrogrado miesto ir gubernijos inžinierius architektas.

Besimokydamas ir bedirbdamas Rusijoje J. Kamarauskas nuolatos lankėsi Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. J. Kamarauskas buvo mobilizuotas ir iki 1917 m. tarnavo Pirmajame Geležinkelio batalione. Po 1917 m. spalio perversmo J. Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo miesto ir gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariu statybos viršininku ir komandiruotas dirbti į karinį laivyną, kur dirbo iki 1922 m., iki grįžimo į Vilnių. Kaip rašo Rūta Statulevičiūtė straipsnyje „Meniškoji dokumento prigimtis: Juozapo Kamarausko kūryba“, per šį trumpą penkerių metų darbo laikotarpį buvo nepagrįstai įkalintas ir vos nesušaudytas.

Nuo 1922 m. gyveno Vilniuje, iki 1939 m. neturėjo nuolatinio darbo. Pragyvenimui užsidirbdavo atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijos bažnyčioms ir dvarams, darė įvairių statybų projektus, piešė plakatus (dažniausiai opozicinėms partijoms), buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, pinigų banknotus, dirbo įvairiose įstaigose. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus vyr. inžinieriaus ir architekto valdyboje, 1940-1945 m. – įvairiose švietimo ir kultūros įstaigose Vilniuje.

Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai, atlikti 1944-1945 m. Kiekvieną pastatą dailininkas nusipiešdavo iš natūros ir tuomet, pagal subraižytas posesijas, atitinkamu masteliu perkeldavo į gatvių išklotines.

Pranciškonų (Švč. Mergelės Marijos) bažnyčia ir varpinė žiemą XV a. 1895, pop., guašas, skenavo Vaidotas Aukštaitis (ldm.lt)

Pranciškonų (Švč. Mergelės Marijos) bažnyčia ir varpinė žiemą XV a. 1895, pop., guašas, skenavo Vaidotas Aukštaitis (ldm.lt)

Piešė Vilniaus, Kauno, Gardino, Trakų ir kitų pilių, miestų ir miestelių panoramas, senovės architektūros paminklus, taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, restauravo paveikslus. Piešinių žanras svyruoja tarp neoromantinio istorinio peizažo ir tikslios dokumentikos.

Juozapo Kamarausko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (daugiau kaip 500), Lietuvos nacionalinis muziejus, Trakų istorijos, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejai, privačios kolekcijos. Dailininkas savo gyvenimo aprašyme 1945 metais pažymėjo, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie penkis tūkstančius.

Straipsnyje „Meniškoji dokumento prigimtis: Juozapo Kamarausko kūryba“ (etalpykla.lituanistikadb.lt) Rūta Statulevičiūtė pažymi: „Vertinant J. Kamarausko sukurtus darbus meniškumo aspektu, pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad dailininkas turėjo techninį, o ne meninį išsilavinimą. Kūrybą derėtų nagrinėti kaip inžinieriaus architekto, savarankiškai suformuotus meninius įgūdžius… (…) Pagal vaizduojamus objektus ir pamėgtus siužetus bei jų pateikimo pobūdį J. Kamarausko kūryba yra skirstoma į tris periodus: ankstyvąjį – romantinį, pereinamąjį ir vėlyvąjį – inventorizacinį. Tačiau meninės raiškos ir piešimo technikų įvaldymo aspektu yra skiriami du kūrybos periodai: 1. 1884-1893 m. (iš dalies sutampantis su ankstyvuoju – romantiniu periodu). 2. 1893-1945 m. (kūrybiniu požiūriu brandesnis laikotarpis, vidurinysis ir brandusis periodas). Esminius šių laikotarpių skirtumus lemia technikų įvaldymo lygis ir patyrimas. Kai kuriuose iš ankstyvųjų J. Kamarausko darbų į akis krinta stambi ir ryški kontūrinė linija, intensyvesnis ir tamsesnis koloritas nei vėlesniuose piešiniuose, raiškesnė ekspresija. Kita vertus, reikia pripažinti, kad jau pirmieji kūriniai pasižymi nepriekaištinga kompozicija, išmoningai naudojamu šviesos ir tamsos žaismu. Siekdamas maksimalaus ikonografinio tikslumo, dailininkas vengė kontrastingų, ryškių spalvų sąskambių, šviesos-tamsos kontrastų, galejusių sumenkinti pažintinę darbų vertę. Vėlesniuose darbuose atsiskleidžia J. Kamarauskui būdinga tapymo maniera, kuri yra labai objektyvizuota, tikroviška, pasižyminti matematišku tikslumu. Šiuo laikotarpiu J. Kamarauskas stengėsi daugiau meniškai fiksuoti išlikusius architektūros paminklus, negu rekonstruoti neišlikusius. Piešiniuose pradedamas akcentuoti pastato ir jo gamtines aplinkos ryšys, linkstama į vaizdo poetizavimą. Šiuo laikotarpiu dailininkas ypač dažnai eksploatavo savo pamėgtą romantišką kylančios paukščių voros motyvą. Aktyvus emocinis darbų elementas yra dangus, kuris padeda sukurti nuotaiką (sunkūs debesys ar skaidri, saulėta padange). Visiems J. Kamarausko kūriniams būdinga darni, nepriekaištinga kompozicija, spalvų ir tūrių harmonija. (…) Didžiausią kūrybinio palikimo dalį sudaro akvarele tapyti ir lieti darbai. Juose dominuoja šviesios melsvos, gelsvos ir rusvos spalvos. Viename piešinyje J. Kamarauskas dažnai naudojo kelias technikas: akvarelę, guašą, temperą, tušą, rašalą, paprastą grafitinį ir cheminį pieštukus. Tai suteikė kūriniams spalvinio raiškumo, tačiau dėl to labai sunku dirbti restauratoriams. (…) Dailininkas nesižavėjo įvairiomis grafikos technikomis ir jų teikiamais meniniais efektais. Grafikos darbai, vertinant technikos pasirinkimo aspektu, yra lakoniški, optimizuojantys atlikimo laiko sąnaudas, nereiklūs.“

Gaila, kad šio žymaus žmogaus asmenybei kažkodėl neatsirado vietos „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Širvintos“. Įžymių šio krašto žmonių biografijų sąvade dailininko Juozapo Kamarausko pavardė nė nepaminėta.

Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje paroda „Senojo Vilniaus vizijos Juozapo Kamarausko akvarelėse“ veiks iki rugsėjo 27 dienos. Tad visi, kuriuos sudomins šio mūsų kraštiečio kūryba, gali aplankyti ekspoziciją ir įvertinti jo talentą.

Parengė Aldona Bareckienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top