„Atėjau tarnauti Lietuvai“

Nuo seno kariškio profesija buvo laikoma labai garbinga. Žmogus, pasirinkęs šią profesiją, turi būti stiprios fizinės ir dvasinės valios, tvirtas, turi mokėti  adekvačiai spręsti iškilusias problemas. Kario misija – tarnauti tėvynei, dėl kurios jis turi būti pasiruošęs paaukoti net gyvybę. Galima būtų sakyti, kad karys tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Tokį gyvenimo būdą pasirinko širvintiškis Aurimas Pušklevičius, mielai sutikęs pasikalbėti apie būsimą Lietuvos karininko profesiją.

– Kaune studijuoju divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir siekiu leitenanto žvaigždės. Mokslas tęsiasi trejus metus, dabar esu trečiame kurse. Mokomės per dvi vietas, be būrio vado pareigybės, įgyjame ir specialybę. Šiais metais Vilniuje baigiau logistikos studijas ir ateityje būsiu karinės logistikos ekspertu. Šiuolaikinei kariuomenei reikia tam tikrų specialistų, juk negali paprastas pėstininkas dirbti inžinieriaus arba logisto darbo.

– Papasakok trumpai apie save ir apie savo norą tapti kariškiu, juk aplinkui tiek daug įdomių specialybių…

– Mano gimtinė – Širvintos. Prieš trejetą metų baigiau Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją. Nuo pat mažens patiko kariuomenės veikla, ginklai, mėgdavau žaisti karą. Atrodo, tai buvo žaidimas, tačiau toliau pradėjau galvoti rimčiau. Mokykloje buvau jaunasis šaulys, o kai sukako 18 metų, kartu su Širvintų šaulių 10-osios kuopos vadu Leonu Vaicekausku nuvykome į Vilnių, kur daviau šaulio priesaiką. Žodžiu, veikla, susijusi su kariuomene, mane traukė visą laiką ir jau 9 klasėje buvau visiškai apsisprendęs, kur po mokyklos toliau mokysiuosi ir ką darysiu. Esu savo šalies patriotas, vadovaujuosi posakiu: „Kada, jeigu ne šiandien, kas, jeigu ne mes.“ Jau spėjau pajusti ir suprasti, kad kario profesija yra nelengva, reikalaujanti ne tik fizinės, tačiau ir psichologinės ištvermės. Svarbiausia, kad jaučiu, jog tai – mano pašaukimas.

– Galbūt profesijos pasirinkimui turėjo mano močiutės brolis Juozas Darulis, buvęs kvalifikuotas karinio jūrų laivyno karininkas, baigęs net dvi aukštąsias karines mokyklas tarnavo Baltijos jūros povandeniniame laivyne, dirbo Klaipėdos uoste, parašė metraščius, kuriuose įamžino svarbiausius Lietuvos transporto, ypač Klaipėdos uosto, įvykius ir faktus, apdovanotas Lietuvos Respublikos jūrų transporto darbuotojo garbės ženklu ir Lietuvos garbės upeivio ženklu.

– Mokysiesi jau trečiame kurse, jau visai netoli pirmoji karininko žvaigždė. Pasakyk atvirai, ar lengvai ji pasiekiama?

– Jeigu nori pasiekti leitenanto laipsnį, reikia daug mokytis, dalyvauti daugybėje pratybų. Tikrai nelengva pasiekti tikslą, –  gauti karininko žvaigždę. Daug žmonių atkrinta. Mūsų pirmakursių buvo devyniasdešimt, dabar liko tik trisdešimt, o šiais metais žvaigždę gavo tik penkiolika žmonių. Kažkam buvo per sunku mokytis, kažkas neištveria psichologinio ar fizinio krūvių, kažkas laikui bėgant supranta, kad čia ne jo vieta. Toli gražu ne kiekvienas gali praleisti tris ar keturias paras miške, kur reikia išmokti išgyventi, mokėti sluoksniuoti drabužius (padaryti tam tikrus sluoksnius, tarpus tarp odos ir drabužių šilumos ir šalčio atvejais), mokėti susišildyti ir, nors ir kaip būtų sunku, – mąstyti blaiviai.

– Papasakok apie pirmuosius savo žingsnius kariuomenėje. Ar niekada negalvojai iš ten pabėgti?

– Stojant į mokyklą būna atranka. Svarbūs 12 klasės pažymiai, be to, reikia įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus. Sėkmingai įstojęs gauni ekipiruotę, išlaikai ginklo valdymo testus ir po instruktažo išvyksti į miškus, į pratybas. Mokymuose naudojame automatinius šautuvus AK-4 ir G-36. Į mokyklą atėjome paprasti civiliai, todėl po lauko pratybų ir po pusės metų mokslo jau pavasarį davėme priesaiką Tėvynei.

Nė karto net nesuabejojau savo pasirinkimu. Būdavo tokių minučių, kada miegi miške kokią antrą parą, fiziškai išsekęs, visas permirkęs iki apatinių, neturi drabužių pasikeisti, šlapia, šalta ir pagalvoji: „Na, kam man to reikia?“ Bet kartu viduje ir triumfuoju, ateina supratimas, kad tai, kas su manimi vyksta, tai – mano, ir tampa nebesvarbus nei šaltis, nei lietus.

– Vasarą vyksta pratybos. Šiais metais taip pat?

– Prieš kelias savaites vyko baigiamosios pratybos, kurios truko dvi savaites. Turėjome parodyti, ką per tuos metus išmokome. Pirmais metais esi pėstininkas, antrais metais – skyriaus vadas, trečiais – būrio vadas, vadovauji pirmakursiams ir antrakursiams. Atvykę į vasaros stovyklą, gauname legendą, pavyzdžiui, kad už pusantro kilometro yra fronto linija, iš tam tikros pusės tikimasi priešo atakos, tada nuolatos patruliuojama, išmėtomi slapukai, rengi atakas, priešas ginasi, atsitraukia – panašiai praeina naktis. Miegame apkasuose. Pratybų metu instruktoriai stebi karių psichologiją ir gebėjimus. Būna, kad per kelias paras tenka pamiegoti tris-keturias valandas, nes reikia būtinai įvykdyti užduotį. Kalbant apie pratybas, jos būna įvairios ir kaskart vis sunkesnės. Mokomės, kaip greitai ir teisingai „išvalyti“ pastatus nuo priešų, rengti atakas iš apkasų ir pan. Tikslui pasiekti naudojame įvairią taktiką bei judėjimo būdus, žinoma, mūsų arsenale tik imitacinės granatos bei šoviniai. „Mūšis“ gali trukti ir kelias valandas, ir keliasdešimt minučių. Pratybose mus stebi ne tik instruktoriai, bet ir paramedikai. Vyksta ir koviniai šaudymai į taikinius iš pistoleto, automatinių šautuvų bei kulkosvaidžio.

– Vis dėlto, paaiškink plačiau, ką reiškia logistikos specialistas? Kur žadi tarnauti baigęs kariuomenės mokyklą?

– Jau trečiame kurse važinėja atstovai iš bataliono ir ieško jiems reikiamų specialistų: inžinierių, logistų, informatikų. Logistika – labai plati sąvoka. Tai ginklų ir amunicijos gabenimas iš taško A į tašką B, maršruto parengimas, žmonių pervežimas, pratybų organizavimas. Logistai į vietą atvažiuoja patys pirmi, o išvažiuoja patys paskutiniai. Jie viską kuruoja – nuo žemėlapių iki aprūpinimo vandeniu ir panašiai. Besimokydamas logistikos Vilniuje, atlikau praktiką Radviliškio arsenale, Zokniuose, kuriame įsikūrusi Lietuvos karinių oro pajėgų bazė bei įsikūrę NATO karinių oro pajėgų kariai, ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmės!

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas