Iki praėjusio savaitgalio orai Lietuvoje buvo šilti ir sausi. Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai turėjo pakankamai laiko pasigaminti pašarų. Netoli Bagaslaviškio pievoje šieno „tabletes“ štampuojantis ūkininkas Jonas Sapitavičius sutiko, kad šiais metais orai tikrai leido pakankamai pasigaminti šieno, tačiau čia pat pratarė: „O kas iš to?… Su tokiomis pieno supirkimo kainomis neįmanoma išgyventi, – teks karves parduoti…“ Įvedus į paieškos sistemą žodžius „pieno ūkis“ galima rasti ne vieną skelbimą apie parduodamus gyvulius, žemę, pieno melžimo techniką. Skelbimų apie karvių pardavimą nemažai ir „Širvintų krašte“. Norintys ūkininkauti gali įvairiuose Lietuvos kampeliuose nusipirkti tokį ūkį ir užsiimti pienininkyste. Deja, ūkininkai savo ūkius parduoda tikrai ne iš gero gyvenimo. Praėjusių metų pradžioje pieno supirkėjai sumažino ir taip nedideles pieno supirkimo kainas, kurios ir toliau mažėja. Ūkininkai nežinioje. Išsiparceliuoti ruošiasi ne tik smulkesni pieno ūkiai. Tą žada daryti ir stambūs. Ką belieka sakyti, jeigu pienininkystės žada atsisakyti ne tik mūsų rajone, tačiau ir visoje Lietuvoje pavyzdžiu kitiems ūkiams laikomas Juozo Beinoro ūkis… Ponas Juozas mielai sutiko pasikalbėti apie savo pieno ūkio problemas ir ne tik apie jas…
– Girdėjau, kad naikinate savo pieno ūkį. Ar tai tiesa, ar tai tik gandai, o gal juokai?
– Kokie čia juokai… Viskas, jau „naikinuosi“ ir aš. Neįmanoma išgyventi. Nusprendžiau pereiti prie mėsinių galvijų auginimo. Ką tik išvažiavo vadybininkas, kuriam užsakiau keturias girdyklas su transformatoriais mėsiniams galvijams. Kas darosi Lietuvoje? Tokie pienininkystės ūkiai žlunga… Pieną superka po 10 centų už litrą. Ūkininkas, pridavęs dešimt litrų pieno, gauna vieną eurą, – taigi, neišeina nė „bambalys“ alaus, kuris dabar kainuoja 1,10 euro. Specialiai domėjausi.
– Taigi, iš tikro, kas darosi Lietuvoje?
– Tas ir darosi… Žiūrėkite – supirkimo kainos sumažėja, tačiau pienas parduotuvėje lieka toks pat brangus, o jei ūkininkams pradeda mokėti keliais centais brangiau, parduotuvių lentynose pieno kainos iškart išauga. Prie lito dar galima buvo išgyventi, o dabar… – rugpjūčio mėnesį bus jau dveji metai, kai sumažino supirkimo kainas. Nesenai gavau raštą, kad nuo liepos 1 dienos kainos bus vėl sumažintos. „Svieto“ pabaiga… Buvo atvažiavęs lenkas, norėjo pirkti karves. Šiandien Lenkijoje ūkininkai už litrą pieno gauna 28 euro centus. Jie karves perka, pieno gamyba didėja, o parduotuvėse pieno kainos mažesnės. Atstumas nuo to lenko gyvenamosios vietos iki mūsų – 200 kilometrų. Taigi, klimatas toks pats, karvės tokios pačios, matyt, tik politikų galvos skiriasi… Lenkai puikiai naudojasi susidariusiomis sąlygomis. Atsižvelgdami į Lietuvos rinką, už karves daug nemoka, – už veršingą telyčią duoda 650 eurų. Europoje pieno supirkimo kainos apie 34-35 euro centus, o Lietuvoje vos 10… Kažkas iš mūsų labai smarkiai pelnosi.
– Tai kur dingsta tas kainų skirtumas nuo 10 iki 80 centų parduotuvėje? Kas pasiima tuos 70 centų?
– Sunku pasakyti, manau, kad čia išsidirbinėja perdirbėjai bei prekybininkai, dar priedo prisideda valstybė su 21 procentu PVM. Toks įtarimas, kad Lietuvoje pienininkystės ūkiai žlugdomi specialiai. Lietuvoje nebeliko linų, kiaulių, nebeliks ir karvių. Gal dar išliks didelės bendrovės, kurios kartu užsiima ne tik pienininkyste, tačiau augina galvijus, javus arba užsiima daržininkyste.
– Jūsų ūkyje 60 karvių, kur jas žadate dėti? Ar negaila įdėto darbo ir pastangų?
– Žinote, man jau prapuolė noras galvoti apie bandos gerinimą, apie kergimą, – man pačiam šie darbai jau neberūpi. Kai toks valstybės požiūris, prapuola ir „akvata“. Ir taip jau iš tų nervų jau turėjau du infarktus. Nuo rudens žadu auginti Šarolė galvijus – tai mėsinių galvijų veislė, gyvuliai stambūs, ramaus temperamento, išvesti Prancūzijoje. Žadu pirkti vienoje Ukmergės bendrovėje. Jau esu susitaręs ir rugpjūčio mėnesį pasirašysiu sutartį, planuoju iš karto įsigyti 20 telyčaičių. Apsiveršiuos – bus 40. Dabartinės mano karvės stambios, atšersiu ir priduosiu „maistan“. Visų parduoti iš karto negaliu, galiu priduoti tik tiek, kiek nusiperku, nes turiu pasirašęs su mokėjimo agentūra penkerių metų sutartį, pagal kurią iki 2018 metų turiu laikyti 56 sąlyginius vienetus. Ne pieninių karvių, o sąlyginių vienetų, todėl sutarties nepažeisiu, nes visos daugiau kaip 2 metų telyčios jau laikomos sąlyginiais vienetais. Taigi iš vienos pusės bandą mažinsiu, iš kitos – didinsiu…
– Juk jūsų pieno ūkis buvo laikomas labai perspektyviu ūkiu…
– Sutinku… taip ir buvo. Pasak žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, pats geriausias ūkis – 50-60 melžiamų karvių, tokius ūkius reikia remti… Panašaus dydžio ūkiai, dar vadinami šeimos ūkiais, laikomi geriausiais ne tik pas mus, tačiau ir daugumoje Europos šalių. Yra tik vienas toks „nedidelis“ skirtumas, slypintis pieno supirkimo kainose.
– Ką ruošiatės daryti su visa melžimo įranga, kuri laikoma taip pat pavyzdine?
– Mano ūkyje vykdavo pienininkystės seminarai, atvažiuodavo užsieniečių delegacijos pasižiūrėti. Stengėmės, vijomės Europą, tada besilankantiems europiečiams sakiau: praeis 10-15 metų, ir mes jus pavysim ir pralenksim… Dabar darosi skaudu – tai kam mus valstybė rėmė, kam pirkome techniką, jeigu dabar pieno ūkiai priversti žlugti. Įrangos yra nemažai, turiu įrengtą pieno melžimo aikštelę, kur galima vienu metu pamelžti šešias karves, pienas čia net nesusiliečia su aplinka, tiesiai bėga į šaldytuvą, yra kriauklė su šaltu ir šiltu vandeniu, visur automatika, o pačią aikštelę galima transportuoti kad ir į Širvintas. Tada už ją sumokėjau 100 tūkstančiai litų. Nusipirkau tris cisternas – girdyklas karvėms, kiekvienos kaina – 24 tūkstančiai litų. Įrengiau papildomas šėryklas, kad karvės galėtų pasirinktinai ėsti šieną arba šienainį. Tokios šėryklos geros pereinant karvėms iš ganyklos į tvartą. Daugelis ūkininkų apleidžia pienininkystę, todėl vilčių parduoti turimą įrangą neturiu, matyt, stovės ir rūdys…
– Šieno reikia ir pieninėms karvėms, ir mėsiniams galvijams. Kaip sekasi šių metų šienapjūtėje?
– Turiu 150 hektarų pievų. Šienui išdžiovinti sąlygos tikrai buvo geros, kas netingėjo, tas šieno prisidžiovino. Tiesa, kur žemė prie smėlio, ten žolė prastoka, išdegusi. Vidutiniškai šiemet žolės priaugimas apie 60 procentų. Vietomis 40, vietomis 80 procentų. Šienapjūtę pradėjau tik dabar, bet jau 30 hektarų spėjome nupjauti ir jeigu orai leis – šienapjūtę žadu baigti iki Joninių. Šiaip sakoma, kad šienapjūtė prasideda tik po Antaninių, birželio 13 dienos, nors mūsų senoliai mena, kad anksčiau lietuviai šienauti pradėdavo po Joninių.
– Melžiamos karvės reikalauja daug darbo, laiko, pastangų… Įstrigo vieno ūkininko žodžiai: „Turėjau 50 melžiamų karvių, bet tik metus laikiau – darbo daug, o pajamų nulis, greitai išvežiau savo pieno davėjas parduoti. Auginsiu tik javus…“ Jūs išsilaikėte toli gražu ne vienerius metus. Esate darbštus žmogus?
– Visai nesigirdamas sakau: taip, esu darbštus žmogus, mėgstu tvarką ir švarą, todėl ir kiti tokie patys žmonės patinka. Va, žiūriu mūsų rajono merė Živilė Pinskuvienė – šaunuolė, šiandien buvau Širvintose, kur tik važiuosi – ar Kalnalaukio gatvės, ar bažnyčios, ar Nepriklausomybės aikštės link, – visur vyksta darbai, gatvėse ir aikštėse žydi gėlės. Ko gero, jei ta pati merė bus išrinkta kitai kadencijai, tapsime antraisiais Druskininkais…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Pieno ūkių laivai – seklumoje…
Iki praėjusio savaitgalio orai Lietuvoje buvo šilti ir sausi. Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai turėjo pakankamai laiko pasigaminti pašarų. Netoli Bagaslaviškio pievoje šieno „tabletes“ štampuojantis ūkininkas Jonas Sapitavičius sutiko, kad šiais metais orai tikrai leido pakankamai pasigaminti šieno, tačiau čia pat pratarė: „O kas iš to?… Su tokiomis pieno supirkimo kainomis neįmanoma išgyventi, – teks karves parduoti…“ Įvedus į paieškos sistemą žodžius „pieno ūkis“ galima rasti ne vieną skelbimą apie parduodamus gyvulius, žemę, pieno melžimo techniką. Skelbimų apie karvių pardavimą nemažai ir „Širvintų krašte“. Norintys ūkininkauti gali įvairiuose Lietuvos kampeliuose nusipirkti tokį ūkį ir užsiimti pienininkyste. Deja, ūkininkai savo ūkius parduoda tikrai ne iš gero gyvenimo. Praėjusių metų pradžioje pieno supirkėjai sumažino ir taip nedideles pieno supirkimo kainas, kurios ir toliau mažėja. Ūkininkai nežinioje. Išsiparceliuoti ruošiasi ne tik smulkesni pieno ūkiai. Tą žada daryti ir stambūs. Ką belieka sakyti, jeigu pienininkystės žada atsisakyti ne tik mūsų rajone, tačiau ir visoje Lietuvoje pavyzdžiu kitiems ūkiams laikomas Juozo Beinoro ūkis… Ponas Juozas mielai sutiko pasikalbėti apie savo pieno ūkio problemas ir ne tik apie jas…
– Girdėjau, kad naikinate savo pieno ūkį. Ar tai tiesa, ar tai tik gandai, o gal juokai?
– Kokie čia juokai… Viskas, jau „naikinuosi“ ir aš. Neįmanoma išgyventi. Nusprendžiau pereiti prie mėsinių galvijų auginimo. Ką tik išvažiavo vadybininkas, kuriam užsakiau keturias girdyklas su transformatoriais mėsiniams galvijams. Kas darosi Lietuvoje? Tokie pienininkystės ūkiai žlunga… Pieną superka po 10 centų už litrą. Ūkininkas, pridavęs dešimt litrų pieno, gauna vieną eurą, – taigi, neišeina nė „bambalys“ alaus, kuris dabar kainuoja 1,10 euro. Specialiai domėjausi.
– Taigi, iš tikro, kas darosi Lietuvoje?
– Tas ir darosi… Žiūrėkite – supirkimo kainos sumažėja, tačiau pienas parduotuvėje lieka toks pat brangus, o jei ūkininkams pradeda mokėti keliais centais brangiau, parduotuvių lentynose pieno kainos iškart išauga. Prie lito dar galima buvo išgyventi, o dabar… – rugpjūčio mėnesį bus jau dveji metai, kai sumažino supirkimo kainas. Nesenai gavau raštą, kad nuo liepos 1 dienos kainos bus vėl sumažintos. „Svieto“ pabaiga… Buvo atvažiavęs lenkas, norėjo pirkti karves. Šiandien Lenkijoje ūkininkai už litrą pieno gauna 28 euro centus. Jie karves perka, pieno gamyba didėja, o parduotuvėse pieno kainos mažesnės. Atstumas nuo to lenko gyvenamosios vietos iki mūsų – 200 kilometrų. Taigi, klimatas toks pats, karvės tokios pačios, matyt, tik politikų galvos skiriasi… Lenkai puikiai naudojasi susidariusiomis sąlygomis. Atsižvelgdami į Lietuvos rinką, už karves daug nemoka, – už veršingą telyčią duoda 650 eurų. Europoje pieno supirkimo kainos apie 34-35 euro centus, o Lietuvoje vos 10… Kažkas iš mūsų labai smarkiai pelnosi.
– Tai kur dingsta tas kainų skirtumas nuo 10 iki 80 centų parduotuvėje? Kas pasiima tuos 70 centų?
– Sunku pasakyti, manau, kad čia išsidirbinėja perdirbėjai bei prekybininkai, dar priedo prisideda valstybė su 21 procentu PVM. Toks įtarimas, kad Lietuvoje pienininkystės ūkiai žlugdomi specialiai. Lietuvoje nebeliko linų, kiaulių, nebeliks ir karvių. Gal dar išliks didelės bendrovės, kurios kartu užsiima ne tik pienininkyste, tačiau augina galvijus, javus arba užsiima daržininkyste.
– Jūsų ūkyje 60 karvių, kur jas žadate dėti? Ar negaila įdėto darbo ir pastangų?
– Žinote, man jau prapuolė noras galvoti apie bandos gerinimą, apie kergimą, – man pačiam šie darbai jau neberūpi. Kai toks valstybės požiūris, prapuola ir „akvata“. Ir taip jau iš tų nervų jau turėjau du infarktus. Nuo rudens žadu auginti Šarolė galvijus – tai mėsinių galvijų veislė, gyvuliai stambūs, ramaus temperamento, išvesti Prancūzijoje. Žadu pirkti vienoje Ukmergės bendrovėje. Jau esu susitaręs ir rugpjūčio mėnesį pasirašysiu sutartį, planuoju iš karto įsigyti 20 telyčaičių. Apsiveršiuos – bus 40. Dabartinės mano karvės stambios, atšersiu ir priduosiu „maistan“. Visų parduoti iš karto negaliu, galiu priduoti tik tiek, kiek nusiperku, nes turiu pasirašęs su mokėjimo agentūra penkerių metų sutartį, pagal kurią iki 2018 metų turiu laikyti 56 sąlyginius vienetus. Ne pieninių karvių, o sąlyginių vienetų, todėl sutarties nepažeisiu, nes visos daugiau kaip 2 metų telyčios jau laikomos sąlyginiais vienetais. Taigi iš vienos pusės bandą mažinsiu, iš kitos – didinsiu…
– Juk jūsų pieno ūkis buvo laikomas labai perspektyviu ūkiu…
– Sutinku… taip ir buvo. Pasak žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, pats geriausias ūkis – 50-60 melžiamų karvių, tokius ūkius reikia remti… Panašaus dydžio ūkiai, dar vadinami šeimos ūkiais, laikomi geriausiais ne tik pas mus, tačiau ir daugumoje Europos šalių. Yra tik vienas toks „nedidelis“ skirtumas, slypintis pieno supirkimo kainose.
– Ką ruošiatės daryti su visa melžimo įranga, kuri laikoma taip pat pavyzdine?
– Mano ūkyje vykdavo pienininkystės seminarai, atvažiuodavo užsieniečių delegacijos pasižiūrėti. Stengėmės, vijomės Europą, tada besilankantiems europiečiams sakiau: praeis 10-15 metų, ir mes jus pavysim ir pralenksim… Dabar darosi skaudu – tai kam mus valstybė rėmė, kam pirkome techniką, jeigu dabar pieno ūkiai priversti žlugti. Įrangos yra nemažai, turiu įrengtą pieno melžimo aikštelę, kur galima vienu metu pamelžti šešias karves, pienas čia net nesusiliečia su aplinka, tiesiai bėga į šaldytuvą, yra kriauklė su šaltu ir šiltu vandeniu, visur automatika, o pačią aikštelę galima transportuoti kad ir į Širvintas. Tada už ją sumokėjau 100 tūkstančiai litų. Nusipirkau tris cisternas – girdyklas karvėms, kiekvienos kaina – 24 tūkstančiai litų. Įrengiau papildomas šėryklas, kad karvės galėtų pasirinktinai ėsti šieną arba šienainį. Tokios šėryklos geros pereinant karvėms iš ganyklos į tvartą. Daugelis ūkininkų apleidžia pienininkystę, todėl vilčių parduoti turimą įrangą neturiu, matyt, stovės ir rūdys…
– Šieno reikia ir pieninėms karvėms, ir mėsiniams galvijams. Kaip sekasi šių metų šienapjūtėje?
– Turiu 150 hektarų pievų. Šienui išdžiovinti sąlygos tikrai buvo geros, kas netingėjo, tas šieno prisidžiovino. Tiesa, kur žemė prie smėlio, ten žolė prastoka, išdegusi. Vidutiniškai šiemet žolės priaugimas apie 60 procentų. Vietomis 40, vietomis 80 procentų. Šienapjūtę pradėjau tik dabar, bet jau 30 hektarų spėjome nupjauti ir jeigu orai leis – šienapjūtę žadu baigti iki Joninių. Šiaip sakoma, kad šienapjūtė prasideda tik po Antaninių, birželio 13 dienos, nors mūsų senoliai mena, kad anksčiau lietuviai šienauti pradėdavo po Joninių.
– Melžiamos karvės reikalauja daug darbo, laiko, pastangų… Įstrigo vieno ūkininko žodžiai: „Turėjau 50 melžiamų karvių, bet tik metus laikiau – darbo daug, o pajamų nulis, greitai išvežiau savo pieno davėjas parduoti. Auginsiu tik javus…“ Jūs išsilaikėte toli gražu ne vienerius metus. Esate darbštus žmogus?
– Visai nesigirdamas sakau: taip, esu darbštus žmogus, mėgstu tvarką ir švarą, todėl ir kiti tokie patys žmonės patinka. Va, žiūriu mūsų rajono merė Živilė Pinskuvienė – šaunuolė, šiandien buvau Širvintose, kur tik važiuosi – ar Kalnalaukio gatvės, ar bažnyčios, ar Nepriklausomybės aikštės link, – visur vyksta darbai, gatvėse ir aikštėse žydi gėlės. Ko gero, jei ta pati merė bus išrinkta kitai kadencijai, tapsime antraisiais Druskininkais…
