„Mes buvome ten, kur grėsė mirtis“

Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje (dešinėje Kazimieras Autukevičius) su Vytautu Matijošiumi.

Tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje (dešinėje Kazimieras Autukevičius) su Vytautu Matijošiumi.

1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai į Sovietų Sąjungos platybes. Tremiama buvo nepaisant amžiaus, lyties, užimamų pareigų. Kai kurie iš nelaimingųjų mirė dar pakeliui į tremties vietą ir niekada nebesugrįžo į Tėvynę. Net kelerių metų vaikai sovietų valdžios buvo laikomi liaudies priešais. Daugelis iš jų matė savo tėvų mirtį. Žodžiais nenusakoma, kokias fizines ir dvasios kančias patyrė tremtinių šeimos. Tarp išvarytųjų iš savo tėviškės žmonių pateko ir Mančiušėnų kaime (Gelvonų seniūnija) gyvenusių Autukevičių šeima.

Iš tėviškės Mančiušėnuose išplėšė, kai viskas aplinkui žydėjo

– Mus išvežė 1948-ųjų gegužės 22-ąją, – pasakojo Širvintose gyvenantis Kazimieras Autukevičius. – Tremtyje su mama ir dviem seserimis išbuvome 8 metus. Baisu ir sunku buvo, kai grėsė mirtis, kamavo badas, slėgė pasikeitęs atšiaurus klimatas.

Aštuntą dešimtį metų skaičiuojantis pašnekovas pasakojo, jog į Sibirą su mama Veronika Autukevičiene buvo ištremtas būdamas keturiolikmetis paauglys, abi seserys Veronika ir Jadvyga buvo jaunesnės. Kazimieras Autukevičius sakė, jog šeima žinojusi, kad bus ištremta, nes brolis Alfonsas buvo partizanas, neseniai nušautas, tėvai apkaltinti bendradarbiavimu su miško broliais, nevykdantys valdžios nurodymų.

Su žmona Janina iš Vinkšnabrasčio kaimo ir vaikais.

Su žmona Janina iš Vinkšnabrasčio kaimo ir vaikais.

Pasak Kazimiero, visais laikais buvo gerų žmonių: kažkas iš pažįstamų pašnibždėjo, kad reikia slapstytis. Taip Autukevičiai ir darė. Kadangi buvo šiltas ir gražus 1948-ųjų pavasaris, tai naktį šeima miegodavo už puskilometrio nuo namų esančiuose vešliuose rugiuose. Tremties išvakarėse namas jau buvo apsuptas, stribai laukė, kada pasirodys šeimininkai, netgi piktai skalijantį šunį nudūrė, kad juodas darbas būtų padarytas tyliai, be jokio amtelėjimo.

Kazimieras Autukevičius - 22 metų jaunuolis - Angarske.

Kazimieras Autukevičius - 22 metų jaunuolis - Angarske.

– Mes, gulėdami rugiuose, viską girdėjome, kas darosi tėvų namuose, – mintis dėstė ponas Kazimieras. – Jautėme, kad mus suras. Tąnakt nepavyko. Rytojaus dieną su Mančiušėnų vaikais ėjome į Gelvonų mokyklą laikyti egzaminų. Pakeliui mane sustabdė skrebukai, grąžino namo, išlaužė namų duris, tardė, liepė pasakyti, kur slepiasi tėvai. Surado mamą ir dvi seseris, paėmė mane ir visus keturis išvežė į Jonavos geležinkelio stotį. Tądien drauge išvežė Motiejūnus iš Širvintų kaimo ir Plentus iš Širvintų miesto. Du broliai, dar viena sesuo ir tėvas liko Lietuvoje.

Kazimieras Autukevičius pasakojo, jog Jonavoje buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išvežti į Sibirą. Kelionė iš gimtųjų namų į nežinią buvo sunki ir varginanti. Po maždaug 17 parų Autukevičiai atsidūrė Krasnojarske, ten įsodinti į laivą „Stalin“ ir apie 2000 kilometrų plukdyti Jenisiejaus upe, kol atsidūrė Igarkoje.

– Kai Igarką pasiekėme birželio antroje pusėje, – prisiminė buvęs tremtinys, – tai dar upe plaukė paskutiniai ledai. Ten pavasaris vėlyvas, iš karto pasidarė neramu dėl klimato. Apgyvendino mus barakuose, viename kambariuke gyvenome 35 žmonės, 7 šeimos. Jautėmės kaip kokioje ligoninėje, nes gulėjome vienas šalia kito. Iš karto prispaudė badas, nes iš namų pasiimti nelabai ką spėjome. Mes, vaikai, ėjome į tundrą rinkti pumpurų ir juos visi keturi su mama valgydavome. Labai trūko duonos, ji buvo normuota, gaudavome apie 200 gramų sveriantį gabalėlį. Valgyk iš karto, taupyk – kaip nori, taip elkis, daugiau nebus. Taip vargome, badavome apie metus. Paskui buvo lengviau.

Gimtuosiuose Mančiušėnuose (pirmas iš kairės Kazimieras Autukevičius). 1964 metai.

Gimtuosiuose Mančiušėnuose (pirmas iš kairės Kazimieras Autukevičius). 1964 metai.

Angarske tremtis jau nebuvo tokia žiauri

Pašnekovas pasakojo, kaip bandė gudrauti. Norėdamas gauti darbo vietą ir užsidirbti pinigų, kreipėsi į komendantą, kad išduotų pažymą. Kazimieras tikėjosi, kad pažymoje bus sufalsifikuoti gimimo metai ir, būdamas vyresnis, gaus darbą. Nepavyko susitarti. Kazimieras Autukevičius pradėjo dirbti lentpjūvėje sulaukęs 15 metų.

Kazimieras Autukevičius Gelvonuose. 1957 metai.

Kazimieras Autukevičius Gelvonuose. 1957 metai.

– Labai džiaugiausi, kad priėmė dirbti, – sakė tiek negandų patyręs vyras. – Šešerius metus nepaprastai vargome Igarkoje. Tik paskui sužinojau, kad didžioji dalis tremtinių, pakliuvusių į Igarką, prie Laptevų jūros ir į Kazachstaną, neišgyveno. Tai baisiausios tremties vietos. Ir mes buvome ten, kur grėsė mirtis. Per šešerius metus neragavau jokios daržovės, jokio vaisiaus, jokios mėsos. Tiesa, buvo išimtis: pavyko gauti 300 gramų česnakų, kilogramą svogūnų ir 50 kilogramų bulvių. Tai buvo baisus badmetis. Mes matėme, kad viršininkams buvo atplukdoma maisto, bet mūsų jis nepasiekdavo.

Buvęs tremtinys pasakojo, jog gyventi pasidarė lengviau nuo 1954-ųjų. Tuomet visa šeima persikėlė į Irkutsko sritį, apsigyveno Angarsko mieste. Ten klimatas švelnesnis, augo bulvės, atsirado ne tik darbo, bet ir tinkamas uždarbis.

Paklaustas, kaip grįžo į Lietuvą, Kazimieras Autukevičius sakė:

Su draugu Vaclovu Čiukšiu (dešinėje) tremtyje Angarske. 1955 metai.

Su draugu Vaclovu Čiukšiu (dešinėje) tremtyje Angarske. 1955 metai.

– Labai laukėme tos dienos, kada grįšime į Mančiušėnus. Sulaukėme, bet mūsų namuose buvo įkurta kolūkio kontora, gyveno pirmininkas, o dar viename kambariuke veikė Mančiušėnų kaimo skaitykla. Mums leido gyventi tik virtuvėlėje. Vėliau, kai gavome reabilitavimo raštą, kai pastatė naują kolūkio kontorą, apsigyvenome savo name. Iš pradžių sunku buvo, neregistravo, neleido dirbti norimo darbo, todėl vėl grįžau į Angarską. Ten dirbau gerą darbą, daug ko išmokau, mus, lietuvius, ten labai vertino. Paskui vėl grįžau į Lietuvą.

Pašnekovas pasakojo, jog net tris kartus buvo nuvykęs į Angarską. Mielai važiuotų ir dabar, bet tik pasižiūrėti, ten gyventi jokiu būdu nenorįs.

– Paskutinį kartą ten buvau 1988 metais, – pasakojo vyras. – Ten gyvena mano sesuo Jadvyga. Ji baigė ten inžinerijos mokslus, sukūrė šeimą ir pasiliko. Labai norėtų sugrįžti, aplankyti, pasižiūrėti, kaip mes čia gyvename, bet vyro sveikata neleidžia. Labai dažnai kalbamės telefonu, nors minutė pokalbio kainuoja 4 litus, bet visada malonu išgirsti artimo žmogaus balsą.

Darbščiam žmogui Lietuvoje gyventi gera

Prie namų.

Prie namų.

Pabendravus su Kazimieru Autukevičiumi, neatrodo, kad metų našta slėgtų jo pečius. Nors žmogus kitąmet švęs 80 metų jubiliejų, bet atrodo labai energingas, gyvybingas ir žvalus. Jis yra Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Širvintų skyriaus pirmininko pavaduotojas, daugkartinis šaškių sporto čempionas, įvairių varžybų, sporto renginių dalyvis, muzikantas, grojantis akordeonu, armonika, klarnetu, daug metų dirbęs kalviu, autokranininku, vairuotoju, mechaniku. Vienu žodžiu, auksinių rankų meistras, nevengiantis medžio ir metalo darbų.

Kazimiero Autukevičiaus nukaldinti šviestuvai puošia namo Ramybės gatvėje sienas.

Kazimiero Autukevičiaus nukaldinti šviestuvai puošia namo Ramybės gatvėje sienas.

Vyras vedžiojo apie savo namuką, rodė dailius, paties pagamintus šviestuvus, nukaldintus metalo dirbinius. Ponas Kazimieras sakėsi, jog jo nukaldintas kryžius papuošė paminklinį akmenį, pastatytą kunigo Kazimiero Lajausko žūties vietoje, dailiai atrodo Širvintų bažnyčios durų apkaustai, daug pagamintų metalinių saulučių išsiųsta į Vilnių. Pasak pašnekovo, dabar daugiausia dejuoja tie, kurie tinginiauja ir girtauja. Darbščiam žmogui Lietuvoje gyventi gera. Jeigu visi daug ir nuoširdžiai dirbtų, Lietuva būtų antra Vokietija.

Nė vieno žmogaus gyvenimas nėra lengvas. Kazimiero Autukevičiaus taip pat. Pats gyvenime patyręs daug vargo, skausmo, netekčių, jis supranta ir kitą žmogų. Aplinkui gyvenantys žmonės poną Kazimierą pažįsta kaip rūpestingą ir jausmingą žmogų, su žmona Janina išauginusius dukrą Nijolę ir sūnų Mindaugą. Ir dabar Kazimieras moka džiaugtis gyvenimu, vertina kiekvieną akimirką, vis ką nors kala, meistrauja, jaučia atsakomybę ir savo gyvenimišką patirtį perduoda 3 anūkams bei 2 proanūkiams.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Kazimiero Autukevičiaus albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "„Mes buvome ten, kur grėsė mirtis“"

  1. keista parašė:

    taip buvo blogai,o eme ir sugrizo vel i sibira!!!zinau viena tremtine tai gavo cia buta sirvintose,pabuvo nepatiko ir vel isvaziavo i sibira tik dabar jau savo noru,biednu ten neveze,o veze buozes…

Comments are closed.

scroll to top