Prieš kelerius metus žlugus daugiabučių namų renovacijai, kurios reklamai buvo skirta 35 mln. litų, vyriausybė dar įnirtingiau pradėjo tą pačią renovaciją nauju pavadinimu – „Daugiabučių namų atnaujinimas (modernizavimas) “ . Tik dabar viešai neskelbiama, kiek milijonų skirta naujos programos agitacijai. Už tokias sumas galima būtų atnaujinti daug daugiabučių Lietuvoje. Jeigu namų modernizavimas būtų toks geras dalykas, valdžiai nereikėtų skirti tiek daug lėšų agitacijai ir reklamai.
Dėl kieno interesų dar kartą bandoma „užsukti“ tą daugiabučių namų modernizaciją? Akivaizdu, tikslas yra papildyti valstybės biudžetą, duoti uždirbti bankams, bei dar vienas tikslas, kurį pripažino ir pats aplinkos ministras V. Mazuronis, – atnaujinti statybų verslą.
Pagal naują valdžios verslo planą teigiama, kad kad vyriausybės paramą gausime tik tada, jei po renovacijos pasieksime 40 proc. šiluminės energijos sutaupymą (D pastato energetinio naudingumo klasę). O jei šios ribos nepasieksime, tai vyriausybė nekompensuos? Visuomenė nepasitiki valdžia, tai kaip ji pasitikės šiuo sukurptu daugiabučių namų modernizavimo finansavimo modeliu? Pasikeis valdžia, ir kaip visada bus pasakyta, kad „buvusios kadencijos vyriausybė žadėjo – tegul ji ir kompensuoja“.
Socialiai remiami žmonės, gaunantys kompensacijas už šildymą, jaučiasi užtikrinti, kad visą kreditą (100 proc.) jiems padengs valstybė. Tačiau nieks neinformuoja gyventojų, kad vyriausybė yra numačiusi daugybę apribojimų socialinei paramai gauti, taip pat ir kompensavimui už šildymą. Niekas neprimena, kad kompensacijos pratęstos tik vieneriems 2014-tiems metams. Tad visos kompensacijos vieną dieną baigsis ir nuo tos dienos kreditą žmonės turės išsimokėti patys. Todėl mažas pajamas gaunantys asmenys prieš sutikdami renovuotis turėtų ypač pagalvoti, ar jie bus pajėgūs sugrąžinti paimtą kreditą.
Renovacija siekiama „įsisavinti“ ES milijonus (nereikia aiškinti į kieno kišenes subyra didžioji dalis pinigų), o butų savininkus įkeisti bankams dešimtmečiams kaip baudžiauninkus su teise jų prievoles perkelti ant paveldėtojų pečių. Vyriausybės galvos skausmas – kaip priversti gyventojus imti kreditus. Ir sugalvojo butų savininkams „lengvatą“ – už juos paskolą paims savivaldybės paskirtas namo administratorius.
Koks paradoksas? Kas gali už patį žmogų imti tūkstantines paskolas, jei jis ir pritaria renovacijai, o tuo labiau už tą, kuris nepritaria. Ne paslaptis, kad renovuojant ar modernizuojant namus pradinė kaina niekada nėra lygi galutinei – specialistai tikina, kad viskas apskaičiuota labai tiksliai ir kaina nedidės, tačiau žinome iš patirties, kad darbų ir medžiagų kainos „stebuklingai“ pradeda augti, atsiranda nenumatytų darbų, ima smarkiai trūkti medžiagų, o, išaugus kainai, kredito ėmimas nebus vienkartinis. Pagal senąjį renovacijos modelį gyventojai paskolas ėmė patys, o dabar paskolą ims administratorius ir gyventojų nuomonės jau niekas ir nebeklaus? Jiems reikės susimokėti laiku ir dar neaišku, su kokio dydžio palūkanomis. O kas norės pirkti butą su paimta paskola? Jauni, išprusę žmonės į senas „chruščiovkes“, nors ir renovuotas, nebežiūri. Jie ima paskolas ir perka modernius naujos statybos butus.
Vykdant tokį priverstinį namų atnaujinimą apgalvotai neorganizuojami gyventojų susitikimai su bankų atstovais. Jau dabar kai kurie jau renovuotų namų gyventojai nebeišgali susimokėti paskolų, todėl vyriausybė svarsto ar leisti bankams parduoti jkeistus butus. Jei bus leidžiama parduoti butą, savininkų laukia iškeldinimas iš buto. Pensininkai prisiglaus pas vaikus, o kur dėtis jaunoms šeimoms?
O dabar tiems, kurie džiaugiasi renovacija ir gali iš karto sumokėti visą sumą. Net jei jūs ir galite iš karto sumokėti visą sumą už renovaciją, to padaryti negalėsite – juk reikia ir bankams užsidirbti. Prieš prasidedant statybos darbams kreditas bus paimtas visam namui su visais palūkanų grąžinimo terminais. Kol vyksta statybos darbai, kredito gražinimo terminas yra atidedamas ir visų butų savininkai turės mokėti palūkanas. Tik modernizavus namą galėsite susimokėti visą sumą su visomis palūkanomis.
Jokia modernizacija nesumažins šilumos kainų, jei nebus modernizuojama visa daugiabučio namo šilumos tiekimo sistema. Apšiltintos namo išorinės sienos didelio energijos taupymo efekto neduos. Premjeras, propaguodamas senų sovietinių daugiabučių namų „renesansą“, net neužsiminė apie šilumos trasas. Juk čia patiriama iki 20 proc. visų šilumos nuostolių. Čia reikalingos milžiniškos lėšos. Investicijos į jas, be ES struktūrinių fondų ar valstybės paramos, savivaldybėms yra nepakeliama našta ir gali net padidinti šilumos kainą. Tad ir toliau šilumos tiekėjas visus savo renovacinius darbus dės ant vartotojų pečių.
VGTU prof. J. Valivonis sako, kad valdžiai profesionalų nuomonė yra neįdomi, nes visa renovacija pradedama ne nuo to galo. Priemonės biurokratinės. Namo renovacija be šildymo sistemos ir šiluminių mazgų atnaujinimo, o tik fasado apdailinimas norimų rezultatų neduos. Daugybė pavyzdžių, kur renovacija teigiamų rezultatų nedavė, vienas jų – buvusio seimo nario Č. Juršėno daugiabutis namas, kur po renovacijos gyventojai už šildymą moka daugiau.
Po namo modernizacijos šilumos kaina nesumažės dar ir dėl to, kad monopolistų (šilumos tiekėjų) apetitas nuolat auga. Tai pelno siekianti organizacija. Šilumininkai suinteresuoti parduoti kuo daugiau šilumos, o gyventojai neturi jokios įtakos šilumos kiekiui reguliuoti. VKEKK (valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) šilumos kainas nustato iš esmės tik pagal šilumos tiekėjo pateiktą informaciją ir netikrina, ar kaina pagrįstai keliama. Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas A.Miškinis mano: jei monopolininkų teikiama šilumos energija vis brangs, tai bus „suvalgytas“ visas ekonominis taupymo efektas.
Ypatingai svarbus klausimas yra atliekamų darbų kokybė. Kur garantijos, kad statybininkai darbus atliks kokybiškai, tuo labiau, kad geri statybininkai jau seniai dirba užsienyje, o Lietuvoje už minimalų atlygį renovaciją vykdys tinginiai, apsileidėliai ir veltėdžiai. Tačiau bėda ta, kad laikinai renovacijos laikotarpiui susikūrusios statybinės organizacijos po renovacijos sustabdo savo veiklą, dingsta, ir išryškėjus defektams garantinių darbų atlikimo iš nieko jau nebepareikalausi.
Ir pabaigai – net jeigu visi numatyti modernizacijos darbai būtų atlikti kokybiškai, sąžiningai ir sklandžiai, Lietuvos ekonomistas profesorius R. Kuodis teigia, kad yra didelė rizika, ar pavyks sutaupyti šilumos. Jei šildymas ir atpigs kokiais 4 litais, ir tai tik per šildymo sezoną, o likusius mėnesius reikės mokėti kreditą ir palūkanas. Visos išlaidos butų savininkams atsipirks tik po 20 metų ar vėliau, o tai yra gana ilgas laikas, per kurį žmogui visko gali nutikti, ypač mūsų socialiai nesaugioje visuomenėje. Tad daugiabučių namų renovacija – tikri finansiniai spąstai juose gyvenančiam ir taip pažeidžiamam sluoksniui.
Gali būti aktualus paskolų refinansavimas.
Veronika G.
„Širvintų krašto“ skaitytoja
