„Tai mano pirma, vienintelė ir paskutinė darbovietė“

VšĮ „Širvintų ligoninė“ gydytoja odontologė-ortopedė Kristina Lidžiuvienė: „Yra tas kažkas, kas mus saugo ir neša tolyn ir aukštyn“.

Sakoma, kad gero gydytojo rankose ir vanduo tampa vaistais. Kad tai tiesa, patvirtinti galėtų dažnas širvintiškis, kuris nors kartą buvo užsukęs į Kristinos Janinos Lidžiuvienės, VšĮ „Širvintų ligoninė“ gydytojos odontologės-ortopedės, kabinetą. Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti gydytoju, gydytoja Kristina Lidžiuvienė atsakė: „Mylėti žmones, taikytis prie kenčiančio, nusilenkti mažam, padėkoti vyresniam, paguosti negaluojantį.“ Kas šią moterį paskatino rinktis gydytojos kelią, kas pašaukė kilniam tikslui: guosti, gelbėti, raminti?

Rinktis gydytojos kelią paskatino tėvelis

Gydytoja Kristina Lidžiuvienė, paprašyta prisiminti mokyklinius metus, maloniai šypsojosi ir kuo gražiausiai atsiliepė apie savo tėviškę. Kilusi iš gražaus Utenėlės kaimo (Utenos rajonas), iš kur į Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą mokytis keliavo. Tėvų namai, artimiausi žmonės – brangiausi vaikystės prisiminimai.

– Mokykloje mokytis patiko, buvau stropi mokinė, visi dalykai sekėsi puikiai, – sakė ponia Kristina. – Mano lietuvių kalbos mokytojas buvo Rapolas Šaltenis, rašytojo Sauliaus Šaltenio tėvas, labai reiklus ir malonus žmogus. Aš netgi eiles rašiau, siunčiau jas į „Jaunimo gretas“. Toks buvo jaunystės „dūksmas“. Labai norėjau tapti teisininke. Nežinau, kaip atsitiko, bet seniai tėvelio pasakyti žodžiai buvo labai svarūs: „Daktaras ir inžinierius visada turės darbo“. Kadangi inžinerijos mokslai neviliojo, todėl rinkausi mediciną.

Stalo tenisas - sporto šaka, kuri žavi gydytoją.

Gydytoja Kristina Lidžiuvienė pasakojo, jog labai žavėjosi nosies, ausų, gerklės gydytojos darbu, nuo vaikystės save įsivaizdavo būtent tokią – operuojančią. Taip susiklostė aplinkybės, kad tapo stomatologe.

– Tėvelis išrinko man profesiją, – juokėsi ponia Kristina. – Niekada nesigailėjau tokio pasirinkimo. Jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi tą pačią odontologo specialybę, vėl brisčiau į tą pačią upę.

Į Širvintas pakvietė vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas

42-uosius darbo metus skaičiuojanti gydytoja Kristina Lidžiuvienė maloniai prisimena 1972 metus. Tais metais ji atvyko dirbti į Širvintų polikliniką.

– Mus, jaunus specialistus, Kaune „nupirko“ Širvintų ligoninės vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas. Jis atvyko į Kauno medicinos instituto absolventų skirstymo komisiją. Tais metais Širvintose buvo reikalingas ginekologas ir stomatologas. Jis pasiūlė – mes sutikome. Atvykome čia drauge su vyru Antanu kaip jauna šeima.

Pašnekovė pasakojo, jog Širvintas pirmą kartą aplankė 1972-ųjų gegužę. Tuomet viskas čia žydėjo, buvo šiltas ir malonus pavasaris.

– Labai patiko miestelis, jis tada pasirodė toks švarus, mažas ir mielas, – prisiminė ponia Kristina. – Pasitarėme su vyru, kad čia bus gera gyventi ir dirbti, ir atvykome. Pirma aš, po metų ir jis. Man Širvintos tuomet atrodė kaip Napoleonui Šv. Onos bažnyčia. Rodos, paimtum ant delno ir nusineštum.

Pasak gydytojos, darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nelengvos. Stomatologijos kabinetas buvo netoli Kabaldos kaimo, o jauna šeima buvo apgyvendinta buvusioje klebonijoje (dabar ten Senelių namai).

„Dievinu liaudies šokius, net 25 metus šokau „Viesuloje“, - sakė Kristina Lidžiuvienė.

– Mums davė dvi geležines lovas ir du čiužinius, labai džiaugėmės turėdami savo kampą, – šypsojosi pašnekovė. – Po metų vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas įvykdė pažadą ir skyrė mums butą Vilniaus gatvėje. Labai patiko poniška lenkų kalba, ateinantys pacientai būdavo „lagadnesni“, mandagesni, pasisakydavo, kad nesupranta lietuviškai. Privalėjau prie jų taikytis, mokytis lenkų kalbos, nes pacientas visada teisus. Daug ko tada trūko, bet jaunystė visus sunkumus nugalėjo. Poliklinika buvo tokiame sename, ilgame pastate šalia Kabaldos, į namus grįždavome tik pernakvoti. Kai darbas buvo mielas, valandų neskaičiuoji. Širvintos man brangios iki šiol, nes tai mano pirma, vienintelė ir paskutinė darbovietė. Jokiu būdu nekeisčiau darbo vietos. Žinau, kad savame krašte pranašu nebūsi, visiems neįtiksi, o čia, Širvintose, esu visiems lygi. Negaliu skųstis žmonėmis, visi man tiko, myliu šį kraštą ir jo žmones. Aš kartais pagalvoju, kad gal man reikėjo būti psichiatru ar bent psichologu, nes manimi žmonės pasitiki, labai mėgsta išsipasakoti savo bėdas ir džiaugsmus. Yra tokių, kurie netgi prašo pripiršti kokią našlę pacientę. Jeigu labai reikia, tai netgi papiršliauju. Neseniai vienam per aštuoniasdešimtmetį peršokusiam pacientui 71 metų draugė pasirodė per sena, panoro jaunesnės.

Geru žodžiu Kristina Lidžiuvienė mini savo buvusius ir esamus bendradarbius Jadvygą Raudeliūnienę, Genovaitę Bagdonienę, Tautvydą Švedarauską, Antaną Urboną, Konstanciją Urbonienę, Genovaitę Šiuškuvienę, Danutę Mikaliūnienę, Dalią Aleknienę, Rimutę Kadžienę, Genutę Juščienę ir daugelį kitų – žmones, su kuriais dirbta, bendrauta, džiaugtasi ir liūdėta kelis dešimtmečius.

– Mūsų kolektyvas buvo labai veiklus, – prisiminė ponia Kristina. – Tarybiniais laikais buvome visi kaip vienas kumštis. Mes šokome, dainavome, sportavome, švęsdavome šventes visi kartu. Galima teigti, kad buvome atviresni vieni kitiems. Kokios medikų šventės vykdavo Puorių šile, kiek daug keliaudavome drauge. Mes, gydytojai, suorganizavome šokių kolektyvą. Iš mūsų gimė ir liaudies šokių kolektyvas „Viesula“. Pirmoji mūsų vadovė buvo Rūta Buteikytė, o akompaniatorė – gydytoja Nijolė Opanovičienė.

Kristina Lidžiuvienė - aistringa kelionių mėgėja.

Gydytoja Kristina Lidžiuvienė – gražus pavyzdys, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms. Kas jai padeda? Ogi meilė darbui ir tikėjimas. Moteris į darbą eina kaip į šventę. Gydė ir gydo jau bene tris širvintiškių kartas. Gydytoja odontologė daug dėmesio skiria ligų profilaktikai, šviečiamajai veiklai. Odontologė nerimauja, kad kaskart žmonių dantys vis silpnesni. Gydytoja džiaugiasi nepalyginamai geresnėmis darbo sąlygomis naujajame pastate, medikę džiugina šaunus Ortopedijos skyriaus kolektyvas. Pasak pašnekovės, malonu dirbti su Gitana Jotautiene, Roma Vaškūniene, Jurgita Mackeliene, Loreta Šimoniene ir kitomis.

– Žmogui daug nereikia, – mąsliai sako ponia Kristina. – Jam kartais tik gero žodžio pakanka. Tikiu lemtimi, visokių bėdų gyvenime būta, bet Dievas apsaugojo. Yra tas kažkas, kas mus saugo ir neša tolyn ir aukštyn.

Apie pomėgius

Gydytoja Kristina Lidžiuvienė – aistringa kelionių mėgėja. Pašnekovės teigimu, mėgstanti pasižvalgyti po svetimus kraštus, pasigėrėti egzotiška gamta. Medikė jau aplankiusi Vokietiją, Lenkiją, Portugaliją, Čekiją, Kroatiją, Ispaniją, Vengriją, Turkiją, Rusiją (Sibirą), Norvegiją, Suomiją, Egiptą. Pasak gydytojos, visur labai gražu ir miela, bet labiausiai sužavėjo Norvegija ir Portugalija.

– Mėgau sportuoti, – sakė ponia Kristina. – Tarybiniais laikais nuolat dalyvaudavau spartakiadose, žaisdavau stalo tenisą ligoninės komandoje. Dievinu liaudies šokius, net 25 metus šokau „Viesuloje“.

Visas gyvenimas – tai virtinė kasdienių darbų, kuriuos Kristina Lidžiuvienė dirba kruopščiai ir atsakingai. Laisvalaikiu domisi profesine literatūra, skaito knygas bei laikraščius, su vyru Antanu laukia užsukančių su šeimomis dukterų: Panevėžyje gyvenančios gydytojos radiologės, skyriaus vedėjos Ligitos ir Vilniuje įsikūrusios teisininkės Lauros. Pasak pašnekovės, didžiausias turtas yra anūkai Gretė, Gustė, Simas ir Smiltė.

Kristina Lidžiuvienė – tai gydytoja iš didžiosios raidės, tai pasiaukojimo pavyzdys. Ji jau daugiau nei keturis dešimtmečius pasiruošusi padėti sergančiam visada: ar tai būtų ankstyvas rytas, ar vėlyvas vakaras, niekada neatsakys, niekada nesupyks. Teigiama, jog tik paprasti dalykai padaro gyvenimą gražų: šypsena, geras žodis, nuoširdumas. Gydytoja negaili aplinkiniams gero žodžio ar šypsenos. Galbūt tame ir slypi šio žmogaus nepaprastumas. Aplinkui esantys ponią Kristiną pažįsta kaip rūpestingą ir jausmingą moterį, žmoną, mamą, močiutę.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš gydytojos Kristinos Lidžiuvienės asmeninio albumo