Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje

Liepos 5, 6, 7 dienomis Kernavėje, Pilies kalno piliakalnio prieigose, viduramžių miesto rekonstruotų sodybų kiemuose vyko gyvosios archeologijos dienos, kurių metu autentiškame žmogaus ir gamtos sukurtame kraštovaizdyje galima buvo susipažinti su daugiau kaip 300 atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Šis jubiliejinis renginys, buvo skirtas Mindaugo karūnavimo – Lietuvos Valstybės dienai, archeologinių tyrimų Kernavėje 40-dešimtmečiui ir Kernavės vardo paminėjimo 740-tosioms metinėms paminėti.

Renginio metu senųjų amatų žinovai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Vokietijos ir Švedijos mielai pasakojo apie savo gaminius ir jų pagaminimo technologiją. Daugybė žmonių būriavosi prie Vengrijos atstovų (klubas „Onugur“) vilnonių, jurtų, domėjosi keramikos dirbiniais, maisto gamyba. Žvilgsnį traukė iš Rumunijos atvežti karingųjų barbarų dakų peiliai, ietys, grandiniai šarvai, lenkti dakų kardai, keramikos ir odos dirbiniai.

Pasak renginio organizatorių pirmą kartą pabandyta atskleisti vikingų kultūros palikimą, kurį demonstravo įvairių dirbinių gamintojai iš Vokietijos, Švedijos, Estijos ir Lietuvos. Meistras iš Vokietijos gamino nuostabaus grožio muilo akmens indus.

Kaip visada daugybės žiūrovų sulaukė viduramžių kovos. Savo narsą demonstravo lietuvių, latvių, lenkų, baltarusių karybos klubai. Beje, tai iš tikro labai rimtos kovos, kuriose, jeigu nepaisysi tam tikrų taisyklių, galima rimtai nukentėti. Kovų metu būta ir daug vaidybos elementų, žiūrovai galėjo stebėti, kaip varžovą galima nugalėti pasitelkus klasta arba karine gudrybe. Viduramžių kariai demonstruos ne tik karybos meistriškumą, bet ir įrengtas karių stovyklavietes bei amatus: kalvystę, ginklų dekoravimą, odos dirbinius. Kovose dalyvavo Piastų dinastijos („Jantar“, Lenkija) bei vikingų epochos kariai („True Varing“, Baltarusija). Šiais metais pirmą kartą šventėje dalyvavo latvių karių „Exerritus Rigensis“ klubas. Lietuvos karybą demonstravo karybos klubas „Varingis“.

Pilies kalne koncertavo archajiškos muzikos ansambliai „Jevaryna“, „Stary Olsa“ (Baltarusija), atlikėjai iš Vengrijos – ansamblis „Kajan“, senosios muzikos ansambliai VISI, „Trys keturiuose“, „Ugniavijas“, Kernavės folkloro ansamblis „Medgrinda“. Čia pat galima buvo paskanauti įvairių maisto gaminių, dalyvauti žaidimuose ir konkursuose, pajodinėti žirgu, pasigrožėti Pajautos slėniu ir tolumoje vingiuojančia Nerimi.

Archeologinės vietovės muziejaus salėje, buvo skaitomos paskaitos tema „Kernavės archeologiniams tyrimams 40“. Paskaitas skaitė ilgamečiai Kernavės tyrinėtojai ir atradėjai doc. dr. Aleksejus Luchtanas, doc. dr. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis.

Viduramžių miesto aikštėje galima buvo sutikti klajojančius muzikantus, pirklius, valkatas ir viduramžių budelius. Čia pat, įprastinio aikštės šurmulio metu archeologas doc. dr. A. Luchtanas labai vaizdžiai ir įdomiai papasakojo apie viduramžių Kernavės miesto istoriją, kasdienį miestiečių gyvenimą, pristatė to laikotarpio moters kostiumą.

Pasak A. Luchtano šiandien retas, kuris nežino Kernavės piliakalnių ir Pajautos slėnio, mokslinių archeologinių tyrimų pagalba menančio senąją lietuviškąją savastį ir kylančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę.

A.Luchtanas labai vaizdingai ir įdomiai pasakoja apie Kernavės kasinėjimų pradžių pradžią: „Viskas prasidėjo 1956 metais, kada vienas senos kartos archeologas, vienas iš Lietuvos archeologijos pradininkų ir jos populiarizatorius, rašytojas ir Lietuvos kariuomenės karininkas pristatė savo apysaką „Lietuvos Troja“. Apie Kernavę. Gimiau tais pačiais metais, o pirmą kartą į Kernavę kartu su tėvuku atvažiavau būdamas dešimties metų, 1966 metais. Mačiau piliakalnius, tačiau negalvojau, kad po archeologijos studijų tik pradėjus darbą universitete turėsiu galimybę su savo mokytojais Pranu Kulikausku ir Regina Volkaite – Kulikauskiene pradėti tyrinėjimus Kernavėje. Tada buvo sunku tikėtis, jog iš nežinomos Kernavės, Dievo užmiršto kampelio, ji pavirs pasaulinio masto archeologine vietove.

Pirmais metais, kai kasinėjimus vykdėme Mindaugo sosto piliakalnyje, mus aplankė viso labo viena ekskursija iš trijų žmonių – archeologas iš Kauno Karolis Mekas ir du dar visai jauni jo mokiniai. Daugiau niekam nebuvo įdomu. O jau po aštuonių-dešimties metų, 1986-87 metais, studentams tekdavo mane slėpti perkasoje nuo turistų, nes tiesiog negalėdavome dirbti. Minios žmonių stovėdavo prie perkasos ir stebėjo, ką gi mes iškasime. Ir užduodavo visokius klausimus. Vienas pilietis klausė: „Nu, ar randate daug žmonių kaulų?“ Ne… sakau, radome labai retą tais laikais katės kaukolę, štai karvės kaukolė guli prie tvoros… Tik staiga prieina studentė ir klausia rankoje laikydama žmogaus kaukoleę, kas čia? Žmogaus kaukolė buvo ne visa, o tik jos priekinė dalis, o joje matosi kažkada suduoti labai žiaurūs smūgiai. Nežinoma, ar tai buvo kryžiuotis, ar nukentėjęs Kernavės gyventojas.

Kernavės atradimai susideda iš atsitiktinumų. „Perestroikos“ laikais atvažiuodavo gana keistų žmonių. Vienas pilietis vaikščiojo vaikščiojo ir klausia: „Sakykite, kokį vaidmenį suvaidino Sergejus Mironovičius Kirovas (vienas artimiausių J. Stalinui žmonių. S. Kirovo mirtį J. Stalinas panaudojo kaip pretekstą masiniam terorui TSRS pradėti) Kernavės tyrinėjimams?“ Žmogus buvo tiek persmelktas bolševizmo idėjų, kad jau visiškai išprotėjo… Atsakiau, jog Kernavės atradimams jokio, tik Lietuvoje tada buvo nemažai Kirovo vardo kolūkių. Šiaip buvo daug žmonių nusiteikusių patriotiškai ir juos stengėmės kiek įmanoma supažindinti su tyrimo rezultatais. Tada muziejaus nebuvo, mes pavargdavome, pamenu vieną rytą kasame Pajautos slėnyje, didelis rūkas, mūsų nesimato. Girdime vaikšto ir mūsų ieško ekskursantai. Mes nutilome, todėl jie pavaikščiojo ratais, mūsų nerado ir nuėjo šalin.

Kartais žmonės atvažiuoja visiškai nesusigaudydami, kur jie randasi. Pavyzdžiui, mokytojas atveda vaikų ekskursiją ir sako: „Vaikai, žiūrėkite, kaip čia gražiai Nemunas teka…“ Paklausus, kokios specialybės mokytoja, atsako – geografijos…

Kernavė kol kas nėra iki galo atskleista. 1978 metais kasinėdami visai kitur, Utenos rajone, garsiame Perkūno piliakalnyje, sėdime su Kulikauskais rugių lauke prie arbatos puodelio ir Kulikauskienė sako: „Štai Kernavė, taip netoli Vilniaus, tokia įdomi istorinė vietovė, galbūt reikėtų ją patyrinėti? Ir taip gimė idėja. Paprastai tyrinėjimai prasideda toje vietoje, kuri nuo kažko nukenčia, tada tie tyrinėjimai būna gelbėjimo pobūdžio. Šiuo atveju mums padėjo pati gamta. 1979 metais po labai lietingo rudens, prastos žiemos nuslinko Mindaugo sosto piliakalnio visas vienas kraštas. Nuslinko taip, kad atsivėrė iki 4 metrų aukščio atodanga ir 70 metrų ilgio šlaitas. Pasimatė visokie senoviniai radiniai. Tuo metu atbėga į katedrą Kulikauskas ir šaukia: „Valio valio, sugriuvo sugriuvo, dabar tikrai kasinėsime Kernavę!” O tai išgirdo didelis Lietuvos praeities mylėtojas ir patriotas architektas Sigitas Lasavickas ir sako: „Kulikauską šėtonas apsėdo, kur tik jis važiuoja, visur piliakalniai griūva“, nes prieš savaitę, Kulikauskui nuvykus su studentais į Bražuolę, ten irgi piliakalnio šlaitas apgriuvo.

Pradėjome nežinomos Kernavės tyrimus, nuo pirmų horizontų, nuo pirmų radinių, bet dar daug metų turėjo praeiti, kol mes supratome tą Kernavę kaip visumą. Pirmiausia iki 1990 metų buvo žinomi tik keturi piliakalniai, penktas buvo taip apaugęs krūmais, kad jo niekas nematė. Mes kartu su pirmuoju muziejaus direktoriumi besižvalgydami atsisėdome ant vieno šlaito pailsėti ir tik tada pastebėjome, jog čia dar vienas piliakalnis. Dar įdomiau buvo atrastas miestas Pajautos slėnyje, kuris labiausiai išgarsino Kernavę, kadangi ten gerai išsilaiko organika, visi mediniai, odos dirbiniai. Žymiai platesnis spektras radinių. Radome namų sienas, tvoras, gatves, šiukšlynus. Visa tai leido mums rekonstruoti dalį fragmentų gyvenvietėje buvusių daiktų. Buvo atkurta, kaip suklotos grindų lentos, iš kokių rąstų buvo pastatytos trobos. Rąstų grioveliai buvo išskaptuoti viršutinėje dalyje, atvirkščiai nei šiandien daroma. Vienas pilietis ir sako, jog neteisingai čia pastatyta, nes greitai supus. Iš tikro jų namai po kokių 30-40 metų ir supūdavo, nes to laiko žmogui užtekdavo, – gyvenimo trukmė buvo daug trumpesnė. Jie tada buvo mažesnio ūgio. Tai gerai žinoma iš atrastų to meto kapinynų. Jų atradimo istorija taip pat gana įdomi. Vienas mano mokinys, atsiradus galimybei, išvažiavo į Angliją braškių skinti. Už uždirbtus pinigus nusipirko gerą modernų profesionalų metalo detektorių, su kuriuo rudenį pradėjo laukais vaikščioti ir prie Kernavėlės upelio atrado didelį kapinyną. Tada mums atsirado galimybė jau tiksliau rekonstruoti, kaip tie žmonės atrodė, kokiomis ligomis jie sirgo. Paaiškėjo jog tada žmones persekiojo įvairios traumos – kritimai nuo arklio, iš medžio, kovinės traumos ir be abejo ligos, pasireiškiančios kaukolėje – kaulinės medžiagos suminkštėjimas akiduobėse, o tai jau yra mažakraujystės požymiai. Negalėjome suprasti iš kur ta mažakraujystė atsirasdavo, nes maitinosi natūraliais produktais, nebuvo nei nitratų, nei saldiklių ar kt. Atsakymą į šį klausimą po kelių metų mums davė kitas radinys, jau kitoje medinėje sodyboje. Ši sodyba atskleidė tikrą viduramžių miesto vaizdą. Palei sodybos kraštą ėjo tvora, o prie jos metrinis sluoksnis maisto atliekų – gyvulių kaulai, seni odiniai batai, supuvusi mėsa, nes rastas pusė veršio gabalas. Šalia iškastas šulinys, kurio vanduo buvo prisotintas fekalijų ir maisto liekanų. Kartą kasinėjant studentė atneša kažkokį pailgą daiktą, pasirodo tai buvo ypatingai svarbus radinys – žmogaus kakutis… Jį ištyrus paaiškėjo, kad jis pilnas kaspinuočio kiaušinėlių. Ekspertai stebėjosi ir klausė, iš kur mes gavome, nes dabar jų niekas nebeturi. Sakome – gavome iš 14 amžiaus. Tai ir buvo viena iš mažakraujystės priežasčių.“

Tai tik maža dalis iš labai įdomaus archeologo doc. dr. A. Luchtano pasakojimo, kurio gyvai pasiklausyti siūlome visiems.

ŠK