Albinas Bagdonavičius prie brolių kapo Čiobiškio kapinėse
Tęsiame buvusio Lietuvos partizano Albino Bagdonavičiaus atsiminimus apie sunkius pokario metus, apie „miško brolių“ ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Čiobiškio apylinkėse.
Nusiteikę prieš tarybinę santvarką
„Sunku prisiminti įvykius, buvusius daugiau kaip prieš 60 metų. Galvoje pasiliko tik svarbesni. Tais laikais turbūt nebuvo nė dienos be kautynių tarp partizanų ir stribų bei įgulos kareivių. Ryšių vadas buvo Česlovas Tveraga – Vilkas, kuris būdavo kartu su mano broliais, todėl pas mus į namus labai dažnai ateidavo ryšininkės. Man tekdavo jas suvesti su šiais partizanais arba pačiam, paėmus raštus, ar žodžiu perduoti žinias. Į namus per dažnas gaudynes užeidavo ir kareiviai.
1945 metų balandžio pradžioje į namus buvo atėjusi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, padavė man kažkokį raštą ir paprašė perduoti Tveragai ir broliams. Laukdama atsakymo, liko mūsų namuose. Eidamas bunkerio link, pamačiau nuo miškelio pusės pasirodžiusį stribų būrį. Jau visai netoli bunkerių spėjau pasislėpti aukštoje senoje žolėje. Stribai, ieškodami brolių, iškratė visą trobą, tačiau nieko nerado. Tada tas likęs gyvas po Pigonių mūšio stribas Stankevičius su dar vienu stribu nusivedė tėvą už klojimo ir taip sumušė, kad žmogus pats negalėjo paeiti. Tik stribams išėjus, kai sugrįžau namo, suradome tėvą ir kartu su motina šiaip ne taip partempėme namo ir paguldėme į lovą. Nesikeldamas pragulėjo tris savaites, o ir vėliau negalėjo nieko dirbti. Buvo atmušti inkstai, kurie dažnai ištindavo. Stribai buvo prikibę ir prie ryšininkės, tačiau motina paaiškino, kad čia jos dukra ir prašė prie jos nelįsti. Pasirodo, tėvą sumušė už tai, kad pasakytų, kur yra sūnūs.
Po tėvo žiauraus sumušimo mečiau mokyklą. Tėvas nieko nebegalėjo dirbti, o gyventi ir darbus nudirbti ūkyje reikėjo. Teko pačiam dirbti žemę. Broliai po štabo sunaikinimo Čiobiškyje, aukštesnėje Musės upės kranto vietoje, išsikasė naują bunkerį. Už kokių 300 metrų, Janionių kaime, ant to paties upelio aukšto skardžio, brolių J. Ir I. Kazlauskų sklype, partizanai įsirengė štabo bunkerį. Bunkeryje buvo net rašomoji mašinėlė ir spausdintinių tekstų dauginimo prietaisas – šapirografas. Ten mano brolis Vytautas buvo paskirtas raštvedžiu, su juo kartu dirbo partizanas Zigmas Rudys – Smilga. Bunkeryje dažnai lankydavosi ryšininkės Aldona Sipavičiūtė – Velnio išpera, Aldona Paulavičiūtė – Indyra, Laukinukė ir kitos. Jos padėdavo leisti laikraštuką ir jį išnešiodavo gyventojams. Gegužės vakarais gyventojai pas ūkininkus susirinkdavo į pamaldas. Brolis Vytautas jiems perskaitydavo leidžiamo laikraštuko žinias. Vytautas rašė dienoraštį, kuriame aprašydavo kiekvienos dienos įvykius. Kol ėjau į mokyklą, bendraudamas su kitais mokiniais, nemažai žinių surinkdavau ir aš. Kai broliai gyveno arčiau namų buvusiame bunkeryje, dienoraštį saugojau aš, o Vytautui atnešdavau tik užrašyti naujienas. Kai persikėlė į naują bunkerį, kartu pasiėmė ir dienoraštį. Taip jis ir dingo. Viršuje ant aukšto Musės skardžio netoli štabo bunkerio gyveno Igno Kazlausko šeima. Vyriausia jo duktė buvo partizanų ryšininkė. Jų namuose susitikdavo vietiniai ir nuolatos veikiantys partizanai. Tame skardyje buvo įrengta ir daugiau bunkerių. Jei prireikdavo, juose partizanai galėdavo pagyventi ir pailsėti. Pas Igno Kazlausko pusbrolį to skardžio apačioje buvo įrengtas dar vienas bunkeris, kuriame apsistodavo Žalias Velnias. Apylinkėje buvo mažai sodybų, iš kurių nebūtų kilę partizanų arba ryšininkų. Ignas Kazlauskas buvo geras stalius ir žuvusiems partizanams darydavo karstus, o jo duktė Elena su pusbrolio S. Kazlausko seserimi taip pat ryšininke Antanina pindavo vainikus ir padėdavo partizanus slapta palaidoti. Aplinkiniai gyventojai buvo labai nusiteikę prieš tarybinę santvarką, todėl labai daug ir nukentėjo. Vieni žuvo, kiti buvo pasodinti į kalėjimus, treti – ištremti.
Baisiausia diena
Taip ir atėjo baisiausia mano gyvenime 1945 metų liepos 10 diena. Ankstų rytą pas mus į namus atbėgo netoliese gyvenanti tėvo brolio Stasio žmona Joana. Ji perspėjo, kad nesiartintume prie bunkerių. Jų jaunesnioji duktė Adelė, anksti ryte išginusi gyvulius į prie pat miško esančią ganyklą, pamatė miškelyje sugulusius kareivius. Vienas iš jų buvo įlipęs į pušį ir pro žiūronus stebėjo mūsų namą. Adelė apsimetė, jog nieko nepastebėjo, ir, parėjusi namo, liepė mums pranešti, kad esame stribų stebimi. Dar po kiek laiko sužinojome, kad ir iš kitos pusės nuo aukšto skardžio, kur buvo bunkeriai, kareiviai taip pat žiūronus nukreipę į mūsų pusę. Pusryčiai broliams taip ir liko nenunešti. Paėmęs arklį, išjojau apsižvalgyti Čiobiškio link. Kiek pajojęs, arklį paleidau pievon, o pats atsiguliau krūmuose ir ėmiau žvalgytis. Netrukus kitoje Musės pusėje pamačiau iš miško išėjusius kareivius, kurie bandė perbristi į mano pusę. Tą dieną Čiobiškio malūnas nedirbo – vanduo buvo pakilęs, todėl kareiviai, pavaikščioję palei krantą, vėl sulindo atgal į miškelį. Tada, pasiėmęs arklį, parjojau namo. Pririšęs arklį, pavalgiau ir išėjau padėti tėvams tvarkyti šieno. Pieva buvo šiek tiek už bunkerių. Nuo namų paėjus kokius penkiasdešimt metrų, visai iš kitos pusės nei prieš tai, pasirodė du kareivių būriai. Vienas buvo stribų, kitas – rusų kareivių. Su savimi vedėsi šunį, nešėsi metalinius strypus žemei badyti. Du kareiviai, atkišę ginklus, pasileido link manęs. Pribėgę liepė eiti kartu su jais. Tik pamatęs kareivių būrius, norėjau bėgti, bet pagalvojau, jog iš tokio būrio vienas vis tiek pataikys. Beeidamas viename būryje pastebėjau dvi žmogystas su apsiaustais ir galvos dangalu su skylutėmis akims ir nosiai. Iš žemo ūgio matėsi, kad tai – moteriškos būtybės. Atsiskyrę nuo būrio prie manęs prisiartino du kariškiai. Vieno antpečiuose buvo keturios žvaigždutės, kito – viena. Vėliau sužinojau, jog vienas iš jų buvo Musninkų KGB viršininkas ir įgulos vadas kapitonas Chiminas, o kitas – vietinis rusas jaunesnysis leitenantas Gudanovičius. Mane pasisodino ant stataus upelio kranto, kojomis žemyn. Visi kiti nuėjo prie liepto per upę. Pirmiausia manęs paklausė vardo ir pavardės, vėliau – tėvo vardo ir pavardės. Kadangi tuo laiku rusiškai nemokėjau, tai man lietuviškai išversdavo Gudanovičius. Vėliau pradėjo klausinėti, kur yra broliai. Kartojau, kad brolių neturiu. Po tokių atsakymų sekdavo smūgiai į sprandą. Mušė tik Chiminas. Sumušę, tačiau nieko nepešę, vieną kareivį nusiuntė atvesti netoliese gyvenančio tėvo brolio Stasio Bagdonavičiaus. Iš viršaus nuo skardžio puikiai matėsi, kaip apačioje kareiviai ir stribai su ilgais metaliniais strypais bado žemę, tampo kiekvieną krūmelį. Kaip vėliau paaiškėjo, tos užmaskuotos būtybės buvo ryšininkės: septyniolikmetė S. Augonytė – Danguolė ir A. Paulavičiūtė – Indyra, Laukinukė. Labai kaltinti jų nenorėčiau. Gal jos nenorėjo išduoti, bet buvo prigąsdintos, primuštos ir išsigandusios pasakė, kurioje vietoje galima būtų surasti bunkerį. Bunkerio vietą žinojo tik apytiksliai. Atvestas dėdė paaiškino, kad vaikinukas turbūt nesusigaudo, ko iš jo norima, nes vienas brolis buvęs, tačiau, baigiantis karui, pasitraukęs, ko gero, į Vokietiją. Man jau nebebuvo prasmės meluoti, jog brolio neturiu. Pasakiau, kad iš tikrųjų vienas buvo, nors jie tada ir taip visą tiesą žinojo. Dėdę paleido, o ant manęs vėl pasipylė smūgiai. Aš tik mintyse Dievo prašiau, kad nebūtų surastas bunkeris. Pagaliau Chiminas mane pastatė ant kojų, atgręžė nugara į skardžio pusę, įrėmė pistoletą į krūtinę ir liepė pasakyti, kur broliai, nes kitaip nušaus kaip šunį ir numes į pakriūtę. Kaip tik tuo momentu bunkerio vietoje pasigirdo automato šūviai ir duslus granatos sprogimas. Supratau, kad bunkeris surastas. Abu karininkai paliko mane saugoti rusų seržantui ir nuskubėjo upelio link prie bunkerio. Mane saugantis seržantas dar kažko klausinėjo, tačiau nei supratau, nei žinojau, ko jam reikia. Mane pasodino ir, barškindamas automatu, gąsdino sušaudysiąs. Man jau buvo vis tiek, į nieką nereagavau. Už kokio pusvalandžio jis mane nusivarė prie liepto per upę. Apie trisdešimt metrų prieš bunkerį liepė gultis. Užgirdau dejones, pasirodo, brolis Feliksas dar buvo gyvas. Po kiek laiko dejonės nutilo. Seržantas liepė man eiti prie bunkerio. Pamačiau jau ištrauktus iš bunkerio brolius ir netoliese stovintį Česlovą Tveragą kraujuotais apatiniais baltiniais. Turbūt betraukdamas Feliksą su Vytautu išsikruvino. Aplink bunkerį stovėjo daug kareivių. Vytautas buvo susisprogdinęs granata, buvo išlindę viduriai, viena ranka laikėsi tik ant odos. Mane įgrūdo į bunkerį ir liepė viską išmesti laukan. Viduje pamačiau baisų vaizdą. Aplinkui pilna pagalvės pūkų, plunksnų ir kraujo. Išmetęs ginklus ir daiktus, pistoletą, su kuriuo nusišovė Feliksas, praskyręs šiaudus, užbėriau žemėmis, tikėdamasis, kad vėliau ateisiu, pasiimsiu ir atkeršysiu tam Chiminui. Iš bunkerio išlindau visas išsikruvinęs. Leido upelyje nusiprausti. Netrukus buvo atvarytas kaimynas su vežimu, į kurį pakrovė žuvusius brolius.
Paminklas žuvusiems broliams Bagdonavičiams Vytautui - Topoliui ir Feliksui - Barsukui.
Broliai savo priesaiką tesėjo – gyvi stribams nepasidavė. Tveraga irgi buvo prisiekęs, tačiau manė, kad jei vieną sykį jau buvo pavykę pabėgti, gal ir vėl pavyks. Kiek pavažiavus, mane privarė prie vežimo ir liepė prisipažinti, kad čia guli mano broliai. Nors ir labai skaudėjo širdį, tačiau neprisipažinau, sakiau, jog jų nepažįstu. Tada Chiminas liepė apsisukti ir bėgti atgal liepto link. Pamažu pradėjau bėgti, laukdamas pasigirstant automato serijos. Tik prie liepto atsigręžiau pažiūrėti, ką jie daro. Viena kareivių dalis judėjo kartu su vežimu, o kita pasiliko prie bunkerio. Tai buvo paskutinė brolių kelionė, kelionė į amžinybę. Iš karto nuėjau ne namo, o į Janionių kaimą pas motinos seserį O. Kupčiūnienę, ten radau ir motiną, kuri jau žinojo, kad buvo aptiktas bunkeris, tik dar nežinojo, kad sūnūs nebegyvi. Sužinojusi krito apalpusi. Vakare nuėjau prie bunkerio pasiimti pistoleto. Bunkerio viršus buvo nuardytas, ten buvę šiaudai sudeginti, o pistoleto nebebuvo. Matyt, surado ir pasiėmė. Broliai buvo nuvežti į Čiobiškį ir netoli žvyro duobės išmesti. Po kelių dienų kūnai pradėjo gesti, tada stribai norėjo juos sumesti į upę, tačiau, vietinių gyventojų prašymu, buvo užkasti kapinėse. Užkasti buvo negiliai, tikintis išėjus kareiviams perlaidoti. Kareiviams išvažiavus, buvo padaryti karstai, broliai atkasti, tačiau kadangi buvo gulėję negiliai žemėje, jų kūnai buvo smarkiai apirę, o burnos aprištos vaistais išmirkytais raiščiais. Perlaidojant perrengti naujais drabužiais buvo neįmanoma, todėl drabužius įdėjo į karstus.
Kovos tęsėsi
Česlovui Tveragai – Vilkui šį kartą pasprukti nepavyko. Žmonės matė ir girdėjo, kaip jis buvo žiauriai mušamas. Rudenį buvo atvežtas į Musninkus ir nuteistas mirties bausme. Kas matė, sakė jog laikėsi labai vyriškai, sakydamas, kad ateis toks laikas, kada ir stribai bus teisiami.
Jau po šio antrą kartą štabo būstinės sunaikinimo, ji daugiau atkurta nebuvo. Kai kurie būriai iširo, kiti partizanai išėjo į didesnius miškus, mažiau įtartini legalizavosi. Vieni buvo paleisti, kiti suimti ir teisiami. Vienos ryšininkės pateko į kalėjimą, kitos spėjo pakeisti pavardes, išvažiuoti ir pasislėpti. Tos abi ryšininkės, atvedusios prie brolių bunkerio, buvo paleistos. Augonytė, bijodama partizanų keršto ir kad vėl stribai nesuimtų, pradėjo slapstytis. Susirgo ir po kiek laiko mirė. Antroji – Paulavičiūtė vėl išėjo pas kitus partizanus. Buvo partizanų, kurie norėjo ją likviduoti, tačiau tada „Didžiosios kovos“ apygardos štabo viršininku buvo Aleksandras Zapkus – Piliakalnis, kuris su ja draugavo, ir to padaryti neleido. 1946 metų kovo pabaigoje per kautynes ji žuvo. Tose kautynėse dalyvavęs partizanas mūšį gerai prisiminė ir man apie jį papasakojo. Motiejus Bulauka-Kolumbas su nemažu būriu partizanų apie tris paras stovyklavo Kaišiadorių rajone, netoli miško Dubių kaime. Tame miške dirbo kareivių grupė. Pastebėję partizanus, išsikvietė įgulos kareivius, kurie nuo miško pusės pradėjo partizanus supti.
Albinas Bagdonavičius apdovanojimą gavo iš Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus rankų.
Vadovaujami Žalio Velnio, partizanai turėjo trauktis pažliugusiais keliais. Kartu traukėsi Motiejus Bulauka – Kolumbas ir Aleksandras Zapkus – Piliakalnis. Zapkus buvo sunkiai sužeistas ir toliau eiti negalėjo. Sušukusi, jog sužeistas vadas, prie partizano prišoko Paulavičiūtė. Kadangi vyko stiprus šaudymas, šalia gulėjęs Bulauka čiupo jai už kojos ir liepė gultis. Sekundei prigulusi, ji vėl pašoko, išvadino Bulauką bailiu ir bandė Zapkų pakelti, tačiau greitai buvo pašauta ir krito negyva. Zapkus dar norėjo savo automatą numesti Bulaukai, tačiau jau nepajėgė. Išsiėmęs iš planšetės kažkokius dokumentus, juos sudegino, tada paėmė pistoletą ir nusišovė, nes stribai norėjo jį gyvą paimti. Žuvusių buvo nemažai. Visi jie buvo atvežti į Kaišiadoris ir sumesti į durpynėlį.
Zigmas Rudys-Smilga, kuris dirbo kartu su broliu Vytautu-Topoliu, buvo kilęs iš Kaišiadorių rajono ir dažniausiai lankydavosi Burniškių kaime pas Penkauską, nes buvo vedęs jo dukrą. Po aprašytų bunkerių likvidavimo jis kartu su J. Misiūnu, A. Zapkumi, M. Bulauka ir kitais (iš viso aštuoni vyrai) buvo įsirengę bunkerį kitoje Neries pusėje. 1945 metų vasarą bunkeris buvo išduotas vieno Padalių kaimo gyventojo. Zigmas Rudys-Smilga, atidaręs bunkerio dangtį, norėjo apsižvalgyti ir buvo nušautas. Prislinkę du kareiviai per angą norėjo įmesti granatą, tačiau ją pagriebė Motiejus Bulauka-Kolumbas ir atmetė atgal. Granata, vos pasiekusi žemę, sprogo ir užmušė abu kareivius. Kadangi bunkeris turėjo atsarginį išėjimą, tai visiems vyrams pavyko pabėgti.
Po 1946 metų kovo mėnesio kautynių prie Dubių kaimo pasitraukę partizanai pasiskirstė į būrius. Galbūt mūsų apylinkėse garsiausias ir sumaniausias partizanų būrio vadas buvo Juozas Kudelis-Dobilas su savo vyrais. Prie jo prisidėjo iki tol Adolfo Kinderevičiaus – Jurgino būryje buvęs Motiejus Bulauka – Kolumbas, kuris vokiečių okupacijos laikais dirbo kartu su Jonu Misiūnu – Žaliu Velniu (pastarasis tada buvo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos viršininku). Vėliau, patekęs į Vokietiją, pakliuvo į amerikiečių kontroliuojamą zoną, perduotas rusams, tačiau paleistas namo. Grįžęs į Lietuvą, tapo partizanu.
Jau po minėto mūšio vyrai susirinko Litviniškių kaime prie Neries. Kaimo gyventojas Drumsta turėjo valtelę. Vyrai persikėlė į kitą pusę ir apsistojo Darvydų miške. Čia įsikūrė stovyklą. Sužeistieji gydėsi žaizdas, mūšyje buvo sužeistas ir Juozas Kudelis-Dobilas. Vienas Darvydų kaimo gyventojas, sužinojęs stovyklos vietą, paskundė Gelvonų stribams. 1946 metų birželio 6 dieną labai ankstų rytą atvykę kareiviai ir stribai apsupo stovyklą. Mūšyje žuvo keturi partizanai: Stasys Jakučiūnas-Jėga iš Rusių Rago kaimo, Jonas Lisauskas-Katinas iš Stepanavos kaimo, Vaclovas Morkūnas iš Morkūnų kaimo ir ketvirto tapatybė nenustatyta, žinoma tik, kad kilęs iš Kaišiadorių rajono. Motiejus Bulauka – Kolumbas buvo sužeistas, tačiau, draugų padedamas, sugebėjo pasitraukti. Gydėsi Žvagakalnių kaime pas moterį, vėliau tapusią žmona. 1947 metų birželio 6 dieną, lygiai po metų, buvo išduotas ir suimtas.
Po skaudžių liepos mėnesio įvykių toliau bendravau su Dobilo būrio vyrais. Perdaviau jiems ginklus, kuriuos žuvę broliai buvo paslėpę nedideliame bunkeryje (apie juos žinojau tik aš vienas). Labai norėjau ir pats prisijungti prie Dobilo būrio, tačiau tėvams ir patiems partizanams prašant, pasilikau namuose žemę dirbti, tačiau žinojau, kad bet kurią minutę galiu būti areštuotas. Buvau išsikasęs bunkerį ir dažnai jame nakvodavau. Per gaudynes kareiviai užeidavo į mūsų namus, tačiau tėvų neliesdavo, o manęs nerasdavo. Vieną dieną iš Musninkų į namus atvyko jau anksčiau pasižymėjęs stribas P. Stankevičius. Jis brolį Vytautą, dirbusį Musninkuose, gerai pažinojo. Namuose buvo likusi motina. Aš irgi nespėjau pasislėpti. Prikibo prie motinos priekaištaudamas, kad užaugino sūnus banditus ir trenkė kumščiu motinai į veidą. Jeigu šalia nebūtų stovėjusi sofa, mama būtų kritusi ant grindų. Tada, priėjęs prie manęs, sukiodamas vamzdį aplink mano nosį, kalbėjo, kad auga dar vienas banditas. Kitą sekmadienį bevalgydamas pastebėjau ateinančius kareivius. Atsidaręs langą kitoje namo pusėje iššokau laukan, tačiau jie per priešpriešiais esantį langą mane pastebėjo ir šoko vytis. Nors ir labai skaudėjo koją, tačiau spėjau užbėgti už netoliese esančių kaimyno trobesių, o už jų visai netoli buvo miškelis. Kareiviai šaudė, tačiau nepataikė. Tėvą areštavo ir nusivarė. Jau už poros kilometrų tėvas paaiškino, kad tas pabėgėlis – tai jo nepilnametis sūnus, kuris labai išsigando ir iššoko per langą.
Vienintelis kelias – pas partizanus
Gerai žinojome, kad būsime ištremti, tik nežinojome tikslios datos. Pas mus ir į kitas šeimas, kurios buvo numatytos ištremti, dažnai užsukdavo rusų karininkas su stribais. 1948 metų gegužės 22 dieną prasidėjo trėmimai. Trėmė tas šeimas, iš kurių buvo kilę partizanai. Tėvas Aleksas Bagdonavičius, motina Karolina Bagdonavičienė ir aš, Albinas Bagdonavičius, taip pat buvome tremiamųjų sąrašuose. Jau nuo gegužės mėnesio pradžios pradėjome slapstytis, ypač naktimis. Tą gegužės naktį lindėjau bunkeryje, motina nakvojo Janionių kaime pas seserį, tėvas nakvodavo kitoje Musės pusėje toliau nuo namų augančiuose krūmuose. Naktį į namus buvo atėję stribai ir ieškojo mūsų. Nieko neradę, per lieptą kėlėsi į kitą upelio krantą. Jau praaušus tėvas ėjo į pievą perkelti arklio, tuo momentu jį ir užklupo stribai. Neleidę nė gabaliuko duonos pasiimti, nusivarė į Čiobiškį, o iš ten visus suimtuosius – į Musninkus. Buvo ištremtas į Igarką Krasnojarso krašte. Ten, kaip negalintį dirbti invalidą, pasiuntė į invalidų namus, iš kurių po keleto metų grįžo į Lietuvą.
Albinas Bagdonavičius susitikime su Gelvonų vidurinės mokyklos mokiniais. Istorijos pamoka
Išlindęs iš bunkerio sutikau dėdę, iš kurio sužinojau, kad namuose lankėsi stribai, ir kad grįždami sugavo tėvą. Motina dar kurį laiką gyveno pas seserį. Sužinojęs, kad tėvas sugautas, po poros valandų susiruošiau į pievą parsivesti arklio. Pamačiau kitoje upės pusėje einančius penkis stribus. Kadangi upė buvo pakilusi, ją perbristi buvo sunku, tai stribai, iš kurių vienas buvo pažįstamas, pradėjo šaudyti. Tuo momentu spėjau nukristi į šalia esančią daubą, ir kulkos manęs nekliudė. Stribai, grįžę į Čiobiškį, pasigyrė, kad nušovė Albiną Bagdonavičių. Po keleto dienų nuėjus į Čiobiškį, žmonės labai stebėjosi mane pamatę…
Po šių įvykių pradėjau rimtai slapstytis, nes manęs pradėjo ieškoti Musninkų KGB-istai. Susitikinėdavau su Dobilo būrio partizanais. Nuo 1944 metų buvo likę tik šeši vyrai. Vienoje vietoje būdavo dviese ir tik jei reikėdavo, sueidavo visi. Man buvo duotas ginklas ir tapau jų būrio nariu, bet dažniausiai likdavau vienas. 1948 metais prie manęs prisijungė du broliai netolimi kaimynai Pranas ir Vytautas Freideriai. Pranui reikėjo eiti tarnauti į tarybinę kariuomenę, o Vytautą norėjo suimti, todėl abu išėjo partizanauti. Jie jau turėjo ginklus. Turėjome neblogai paruoštą bunkerį. Taigi, likome trise.
1950 metai buvo mums labai skausmingi. Vasario mėnesį vieno Astruvkos kaimo gyventojo buvo išduoti jau senai partizanaujantys vyrai: P. Macijauskas – Aitvaras ir V. Žitkevičius – Akmenėlis, kurie po kelias valandas trukusių kautynių buvo paimti gyvi. Kovo mėnesį žuvo V. Šatkauskas – Lazdynas, kartu su juo buvęs Dobilas sugebėjo pasitraukti. Gegužės mėnesį Čiobiškio malūnininko P. Serapino buvo apnuodyti ir suimti trys partizanai: pats drąsiausias būrio vadas J. Kudelis – Dobilas, V. Macijauskas – Žirgelis ir J. Bartašius – Medžiotojas. Dobilas buvo labai drąsus vyras, sugebėdavo išsisukti iš sunkių padėčių ir taikliai šaudydavo, todėl Batalovas vengdavo daug važinėti. 1950 metų rudenį, norėdamas aplankyti savo namus, P. Freideris – Pranys pakliuvo į pasalą ir buvo suimtas. Neatlaikęs kankinimų parodė mūsų buvusį bunkerį. Tik mes jau buvome iš jo išsikėlę.
Kada buvo suimti paskutinieji Dobilo būrio vyrai, labai suaktyvėjo Musninkų KGB viršininkas Batalovas. Kol veikė Dobilas su savo būrio vyrais, tai Batalovas vengdavo su jais susitikti, o po Dobilo suėmimo pradėjo tankiai lankytis Čiobiškio apylinkėse. Mums ištikimi žmonės pasakodavo, kad jis dažnai su keliais stribais vakarais atvykdavo į Čiobiškį ir naktimis trankydavosi po apylinkes norėdamas mus sugauti. Stoti į mūšį negalėjome, nes mūsų buvo mažai ir buvome per menkai ginkluoti.
Mes tą vasarą norėjome jį sunaikinti. Kai sužinodavome, kad jis yra su savo stribais atvykęs į Čiobiškį, nakties metu surengdavome pasalą ant Čiobiškio tilto. Pasislėpę už betoninių stulpų, laukdavome jo grįžtančio, kad galėtume iš dviejų pusių užpulti ir nušauti. Nežinia, kuriais keliais jis grįždavo į Musninkus, bet mūsų pasalos būdavo bevaisės.“
