Žaliųjų girių paslaptys (1)

Šis pasakojimas – tai buvusio Lietuvos partizano, dabar jau išėjusio Anapilin, Albino Bagdonavičiaus 2014 metais paties užrašyti atsiminimai apie sunkius pokario metus, to meto įvykius Čiobiškio apylinkėse, apie Lietuvos partizanus, žmonių dar vadintus „miško broliais“, „žaliukais“, apie tragišką, tačiau kartu ir herojišką Lietuvos istorijos laikotarpį. Šiuo mūsų istorijos laikotarpiu vyko ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai, to meto liudininkai mena ir nemažai išdavysčių… Skaitytojams pateikiame pirmą prisiminimų dalį.
„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“
„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.
Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.
Jaunesnis brolis Vytautas 1935 metais įstojo į žemes ūkio mokyklą. Ją baigęs, įkūrus Čiobiškyje pašto skyrių, ėmė jame dirbti. Rusams okupavus Lietuvą, Čiobiškyje susikūrė profesinė sąjunga. Vytautas, norėdamas gauti darbą, į ją įstojo. Jis buvo paskirtas apylinkės sekretoriumi, o pirmininku tapo kaimynas A. Kazlauskas. Nežinau, ar jiems kiek nors mokėjo, tačiau jų darbas buvo vaikščioti po kaimus ir surašinėti gyventojus. 1941 metų birželio mėnesio 14 dieną iš Musninkų valsčiaus pas Kazlauską atvažiavo keletas čekistų, bet jo nerado namuose. Tada atvažiavo pas mus ir išsivežė Vytautą. Brolis grįžo labai nusiminęs, pasakojo, kad buvo nuvežtas į Čiobiškį ir turėjo pasirašyti ant kažkokių popierių, – paliudyti, kad Čiobiškio mokytojus Kazimierą Kumpauską ir Šalučką su šeima ištremia iš Lietuvos.
Tėvai, matydami, kad Vytautas taip skaudžiai išgyvena šį įvykį, ir bijodami, kad sau ko nors nepasidarytų, neišleisdavo jo iš akių. Greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vyresnysis brolis stojo į savanorių būrį, kurį suorganizavo buvęs policininkas S. Pavasaris. Vėliau būrys buvo nuginkluotas, bet brolis ginklą parsinešė į namus ir vokiečių okupacijos metais jį turėjo. Greitai Vytautui buvo pasiūlytas darbas Musninkų kooperatyve. Netrukus tapo to kooperatyvo vedėju ir juo dirbo iki bolševikų atėjimo. Tada aš buvau dar paauglys ir ganydavau gyvulius.
1940 metais baigiau Čiobiškio pradinę mokyklą ir 1942 metais pradėjau mokytis šeštame skyriuje. Antrais bolševikų okupacijos metais Čiobiškyje buvo įkurta progimnazija, kurioje pradėjau mokytis ir aš. Artėjant frontui, apie dvidešimt susirinkusių jaunų apylinkės vyrų tarėsi, ką daryti, – ar likti Lietuvoje, ar trauktis į Vakarus. Po ilgų diskusijų buvo sutarta likti Lietuvoje, kaip galima geriau apsiginkluoti, į sovietų kariuomenę neiti, o laukti, kada amerikonai užpuls Sovietų Sąjungą. Tada stoti į kovą su bolševikais.
Mano brolį Vytautą, kuris tada dirbo Musninkuose, Musninkų valsčiaus policijos viršininkas J. Kronkaitis ir valsčiaus viršaitis J. Bareika bei kiti, besitraukdami į Vokietiją, kalbino irgi kartu vykti, tačiau brolis nesutiko ir grįžo namo. Kartą buvo atėjęs „strelokas“ ir liepė grįžti į Musninkus, į seną darbą. Vytauto namuose nerado. Šią žinią jam perdavė tėvai. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Žūsiu, bet daugiau bolševikams netarnausiu!“
Kovos ir išdavystės
Gal po dviejų savaičių, po antros bolševikų okupacijos, į namus buvo atėję vadinamieji aktyvistai ir reikalavo atiduoti ginklą. Pasirodo, vietinis gyventojas paskundė, kad brolis buvo savanoris ir turi ginklą. Namuose brolių nerado, o tėvai tvirtino, kad jokio ginklo nėra. Jau liepos mėnesio pabaigoje pas mūsų giminaičius, motinos seserį, gretimame Janionių kaime apsistojo Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Jis pradėjo organizuoti partizanų būrį. Jam talkino motinos sesers vyras Juozas Kupčiūnas su dviem savo broliais – Mykolu ir Feliksu. Mano abu broliai pradėjo su jais bendrauti ir kiekvieną dieną susitikinėti. Greitai jauniems vyrams buvo įteikti šaukimai stoti į tarybinę kariuomenę. Šis įvykis paspartino partizanų būrių susikūrimą. Mano abu broliai tapo partizanais. Vyresnysis Feliksas buvo tarnavęs kariuomenėje ir turėjo vyriausiojo puskarininkio laipsnį, todėl buvo išrinktas būrio vadu, o 1945 metų pavasarį – kuopos vadu. Vytautas buvo eilinis partizanas.
1945 metų kovo 27 dieną Čiobiškio vaikų namuose buvo išduotas ir užpultas „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas. Kaip žinoma, jį išdavė mažas apskuręs vaikų namų auklėtinis A. Snieginas. Pradinėje mokykloje man su juo kartu teko mokytis. Žmonės kalbėjo, kad jis žydų tautybės. Taip pat buvo kalbos, kad jis dar mažas buvo kažkur sniege surastas, todėl ir duota tokia pavardė – Snieginas. Prieš ateinant tarybų valdžiai, Čiobiškio vaikų namus tvarkė ir vaikus auklėjo vienuolis benediktinas. Auklėjo labai patriotiškai. Taigi, 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje vaikų namuose įsikūrė apygardos štabas. A. Snieginas nežinia dėl kokių priežasčių neapkentė partizanų. Vieną dieną į šulinį, kurio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, tiesiog pridergė… Apie tai sužinoję partizanai išpėrė jam kailį. Užpykęs po kažkiek laiko slapta nuvyko į Musninkus ir stribams pranešė apie vaikų namuose įsikūrusius partizanus.
Štabas buvo užpultas, o trys partizanai susprogdinti. Štabo viršininku tada buvo Jonas Markulis – Vaiduoklis, štabo narys Juozas Marcinauskas – Pluta ir Mykolas Tveraga – Aras, Česlovo Tveragos – Vilko brolis. Taip pat buvo apsuptas Rusių Rago kaimas. Pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius – Klevelis su Adomu Lapinsku keliavo pas tame kaime gyvenančią Surmilavičiaus pusseserę. Beeidami pamatė nuo miško pusės kaimą supančius kariškius. Neturėdami kitokios išeities ėmė trauktis Neries link. Buvo pats polaidis ir upė smarkiai patvino. Abu traukėsi paupiu Čiobiškio link. Pirmas žuvo Klevelis. Lapinskas dar buvo gyvas, tačiau kitame upės krante buvę gyventojai matė, kad partizanas buvo sužeistas, nes smarkiai šlubavo. Stabtelėjęs į upę sumetė ginklus, stribams parodė špygą ir šoko į upę. Mėgino plaukti, tačiau nuskendo. Saviškiai dėjo daug pastangų, norėdami surasti jo kūną, tačiau veltui. Tą dieną buvo suimta daug ryšininkių, taip pat vaikų namų direktorė Veronika Sorokinaitė, kuri buvo slaptai bažnyčioje susituokusi su Jonu Markuliu. Buvo suimti trys sužeisti ir besigydantys žaizdas partizanai ir juos prižiūrėjusios dvi seserys Plaščiauskaitės bei dar kelios merginos.
Tą rytą štabe buvo aštuoni partizanai. Viena labai svarbi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, nepastebėta stribų, laiveliu persikėlė į kitą Neries krantą. Tuo metu į partizanų gretas buvo priimtas Česlovas Pavasaris – Milžinas, kuris užpuolimo metu buvo išėjęs į tualetą ir jam pavyko kažkur pasislėpti. Tiesa, po mėnesio, plaukdamas laiveliu ir gindamasis nuo rusų kareivių, buvo sunkiai sužeistas. Kaune slaptai gydėsi ir išgyveno. Tą pačią dieną buvo suimtas vaikų namų buhalteris ir partizanų štabo narys Stasys Misiūnas – Senis. Jį areštavo jau išėjusį iš štabo.
Auštant tą pačią dieną iš Čiobiškio malūno, sumalę kviečius šv. Velykų pyragams, į savo dislokacijos vietą – už 2,5 kilometro esantį Stepanavos kaimą, važiavo Benediktas Trakimas – Genelis su 24 partizanų būriu. Jeigu jie būtų užtrukę, tai nežinia kaip būtų susiklostę įvykiai. Tuo laiku netoli Čiobiškio, Burniškių kaime, pas ūkininkus stovyklavo apie tris šimtus partizanų. Pats Jonas Misiūnas – Žalias Velnias su kapitonu Mečislovu Kesteniu – Serbentu svečiavosi pas brolius Penkauskus, kurių sodyba buvo vos ne pačiame Darvydų miške. Užgirdęs šaudymą, Serbentas norėjo su vyrais tuoj pat žygiuoti į Čiobiškį, tačiau Misiūnas, bijodamas, kad žus daug vyrų, neleido. Buvo nuspręsta pulti Musninkus naktį ir išvaduoti belaisvius, tačiau per ryšininkus buvo sužinota, kad suimtuosius tą pačią dieną išvežė į Ukmergę. Kito būrio partizanai taip pat norėjo užpulti iš Čiobiškio į Musninkus grįžtančius kareivius, tačiau, pamatę, jog stribai kartu vedasi daug belaisvių, bijodami, kad ir jie nežūtų, šio plano atsisakė.
Dar prieš Čiobiškio štabo sunaikinimą, 1945 metų vasario pradžioje, Pigonių kaime vyko smarkus partizanų mūšis su Musninkų stribais. Iš vakaro Pigonyse buvo apsistojusi nemaža Jono Misiūno – Žalio Velnio – vadovaujama partizanų grupė. Žalio Velnio žmona Ona su vaikais tuo metu buvo Sporų vienkiemyje pas Paulauskus. Partizanai ją atlydėjo į Pigonis. Žalias Velnias, susitikęs su žmona, nakvojo pas ūkininką Cesiūną, o kiti vyrai išsiskirstė po kitas trobas. Ryte iš Musninkų keliais vežimais atvyko stribai ir puolė tą namą, kuriame nakvojo Žalias Velnias su žmona. Namas buvo padegtas. Besitraukiant Ona Misiūnienė buvo nušauta, kitiems pavyko pabėgti. Stribai nežinojo, kad dar keliuose namuose nakvojo partizanai. Šie apsupo stribus ir net aštuonis nušovė. Tik jų vadas P. Stankevičius įsiropštė į greta šulinio stovintį šulinio žiedą ir išliko vienintelis gyvas. Abu mano broliai taip pat dalyvavo šiame mūšyje. Vytautui stribų kulka paliko žymę – prie ausies nurėžė odą.
Partizanams pasitraukus, stribas Stankevičius, išlindęs iš žiedo, grįžo į Musninkus. Buvo suorganizuotas stambus būrys stribų ir kareivių, kurie, atvykę į Pigonių kaimą, susirinko žuvusius ir grįžo trumpesniu keliu pro Virvyčių kaimą. Tuo metu šalia kelio esančioje ūkininko sodyboje ilsėjosi keli Juozo Naraškevičiaus – Šerno būrio partizanai. Jeigu partizanai nebūtų pradėję bėgti, gal jų būtų nepastebėję, tačiau, pamatę didelį būrį kareivių, partizanai mėgino pasislėpti. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo penki partizanai su būrio vadu. Vado sūnus ir dar vienas partizanas buvo suimti. Žuvo ir keli kareiviai. Žuvusiai Žalio Velnio žmonai Onai Misiūnienei buvo sukaltas karstas ir naktį ji vietinių partizanų ir ryšininkų palaidota Čiobiškio kapinėse.
Manoma, kad Pigonių kaime Žalias Velnias buvo užpultas ne be išdaviko pagalbos. Apie tai ne per seniausiai sužinojau iš Mantinionių kaimo gyventojo V. Čepo, kurio jau miręs jaunesnysis brolis tuo metu buvo kolūkio pirmininku. Pastarasis bendravo su buvusiu Musninkų įgulos karininku. Karininkas papasakojo, kad 1945 metų vasario pradžioje į Musninkus atvykęs vienas Pigonių gyventojas jam pranešė apie viename iš kaimo namų apsistojusius kelis partizanus. Kad jų yra daug, matyt, nežinojo (o gal įviliojo į spąstus?). Karininkas savo kareivių pagailėjo ir pasiuntė stribus su ypač žiauriu vadu Petru Stankevičiumi, kuriam tada vienam pavyko likti gyvam.
1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje Čiobiškio apylinkėse ypač dažnai lankydavosi buvęs Musninkų mokyklos vedėjas atsargos karininkas Juozas Norkus – Kerštas su savo vyrais. Kadangi su broliu Vytautu buvo draugai, todėl broliai dažnai ateidavo į bendrus susibūrimus. Kerštas mūsų apylinkėje suorganizavo iš vietinių gyventojų stambų Juozo Lisausko – Erelio partizanų būrį. Kautynėse su stribais buvo netekęs dalies savo vyrų, tačiau į jų vietą ateidavo kiti. 1944 metų vėlų rudenį, žygiuojant netoli Stavarygalos kaimo, prie Stavarygalos (Gelvanės) ežero pateko į Musninkų įgulos kareivių ir stribų suruoštą pasalą. Mūšyje žuvo šeši partizanai, kiti sugebėjo pasitraukti. Kerštas taip pat liko gyvas. Prie Stavarygalos žuvę partizanai buvo palaidoti Pigašių kapinėse.
1945 metais kovo mėnesį Juozas Norkus – Kerštas su F. Jakiūnu ir Milkevičiumi nakties metu svečiavosi pas pažįstamą našlę Sakalauskienę Kaimynėlių kaime netoli Musninkų. Juos apsupo Musninkų įgulos kareiviai ir stribai. Namą padegė. Įgulos vadas kapitonas Chiminas, pasislėpęs už storos liepos, laukė išbėgančių partizanų. Tokiu būdu Chiminas nušovė Kerštą. Jakiūnas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Pabėgti pasisekė tik Milkevičiui – Krūmui, kuris žuvo vėliau. Jakiūnas išgijo ir buvo nuteistas. Juozo Norkaus kūnas buvo atvežtas į Musninkus. Vienos senos mokytojos, kartu dirbusios su Norkumi, užsispyrimo dėka, Kerštas buvo užkastas prie miestelio kapinių esančiose Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapinėse. Jose yra palaidota ir daugiau partizanų. Kalbant su Jakiūnu (dabar jau miręs), paaiškėjo, kad naktį prieš užpuolimą į Musninkus pas Chiminą lankėsi moteris ir pranešė apie Sakalauskienės name apsistojusius partizanus. Chiminas buvo smarkiai išgėręs, tačiau sugebėjo surinkti kareivius ir nuvykti į tą kaimą. Chiminas tada gyveno pas Musninkų miestelio gyventoją Kalošką, kuris tą moterį pažinojo, tačiau apie ją niekam nepasakojo. Taip ir liko viskas paslaptyje…“
Parengė Remigijus Bonikatas
DSC_7259

Namas Rusių Rago kaime, kuriame gyveno Bagdonavičių šeima.

„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“

„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.

Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.

Jaunesnis brolis Vytautas 1935 metais įstojo į žemes ūkio mokyklą. Ją baigęs, įkūrus Čiobiškyje pašto skyrių, ėmė jame dirbti. Rusams okupavus Lietuvą, Čiobiškyje susikūrė profesinė sąjunga. Vytautas, norėdamas gauti darbą, į ją įstojo. Jis buvo paskirtas apylinkės sekretoriumi, o pirmininku tapo kaimynas A. Kazlauskas. Nežinau, ar jiems kiek nors mokėjo, tačiau jų darbas buvo vaikščioti po kaimus ir surašinėti gyventojus. 1941 metų birželio mėnesio 14 dieną iš Musninkų valsčiaus pas Kazlauską atvažiavo keletas čekistų, bet jo nerado namuose. Tada atvažiavo pas mus ir išsivežė Vytautą. Brolis grįžo labai nusiminęs, pasakojo, kad buvo nuvežtas į Čiobiškį ir turėjo pasirašyti ant kažkokių popierių, – paliudyti, kad Čiobiškio mokytojus Kazimierą Kumpauską ir Šalučką su šeima ištremia iš Lietuvos.

Tėvai, matydami, kad Vytautas taip skaudžiai išgyvena šį įvykį, ir bijodami, kad sau ko nors nepasidarytų, neišleisdavo jo iš akių. Greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vyresnysis brolis stojo į savanorių būrį, kurį suorganizavo buvęs policininkas S. Pavasaris. Vėliau būrys buvo nuginkluotas, bet brolis ginklą parsinešė į namus ir vokiečių okupacijos metais jį turėjo. Greitai Vytautui buvo pasiūlytas darbas Musninkų kooperatyve. Netrukus tapo to kooperatyvo vedėju ir juo dirbo iki bolševikų atėjimo. Tada aš buvau dar paauglys ir ganydavau gyvulius.

1940 metais baigiau Čiobiškio pradinę mokyklą ir 1942 metais pradėjau mokytis šeštame skyriuje. Antrais bolševikų okupacijos metais Čiobiškyje buvo įkurta progimnazija, kurioje pradėjau mokytis ir aš. Artėjant frontui, apie dvidešimt susirinkusių jaunų apylinkės vyrų tarėsi, ką daryti, – ar likti Lietuvoje, ar trauktis į Vakarus. Po ilgų diskusijų buvo sutarta likti Lietuvoje, kaip galima geriau apsiginkluoti, į sovietų kariuomenę neiti, o laukti, kada amerikonai užpuls Sovietų Sąjungą. Tada stoti į kovą su bolševikais.

Mano brolį Vytautą, kuris tada dirbo Musninkuose, Musninkų valsčiaus policijos viršininkas J. Kronkaitis ir valsčiaus viršaitis J. Bareika bei kiti, besitraukdami į Vokietiją, kalbino irgi kartu vykti, tačiau brolis nesutiko ir grįžo namo. Kartą buvo atėjęs „strelokas“ ir liepė grįžti į Musninkus, į seną darbą. Vytauto namuose nerado. Šią žinią jam perdavė tėvai. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Žūsiu, bet daugiau bolševikams netarnausiu!“


Kovos ir išdavystės
Viename iš Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų (veikusių 1923-2011 metais) buvo įsikūręs „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas.

Viename iš Čiobiškio specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų (veikusių 1923-2011 metais) buvo įsikūręs „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas.

Gal po dviejų savaičių, po antros bolševikų okupacijos, į namus buvo atėję vadinamieji aktyvistai ir reikalavo atiduoti ginklą. Pasirodo, vietinis gyventojas paskundė, kad brolis buvo savanoris ir turi ginklą. Namuose brolių nerado, o tėvai tvirtino, kad jokio ginklo nėra. Jau liepos mėnesio pabaigoje pas mūsų giminaičius, motinos seserį, gretimame Janionių kaime apsistojo Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Jis pradėjo organizuoti partizanų būrį. Jam talkino motinos sesers vyras Juozas Kupčiūnas su dviem savo broliais – Mykolu ir Feliksu. Mano abu broliai pradėjo su jais bendrauti ir kiekvieną dieną susitikinėti. Greitai jauniems vyrams buvo įteikti šaukimai stoti į tarybinę kariuomenę. Šis įvykis paspartino partizanų būrių susikūrimą. Mano abu broliai tapo partizanais. Vyresnysis Feliksas buvo tarnavęs kariuomenėje ir turėjo vyriausiojo puskarininkio laipsnį, todėl buvo išrinktas būrio vadu, o 1945 metų pavasarį – kuopos vadu. Vytautas buvo eilinis partizanas.

1945 metų kovo 27 dieną Čiobiškio vaikų namuose buvo išduotas ir užpultas „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas. Kaip žinoma, jį išdavė mažas apskuręs vaikų namų auklėtinis A. Snieginas. Pradinėje mokykloje man su juo kartu teko mokytis. Žmonės kalbėjo, kad jis žydų tautybės. Taip pat buvo kalbos, kad jis dar mažas buvo kažkur sniege surastas, todėl ir duota tokia pavardė – Snieginas. Prieš ateinant tarybų valdžiai, Čiobiškio vaikų namus tvarkė ir vaikus auklėjo vienuolis benediktinas. Auklėjo labai patriotiškai. Taigi, 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje vaikų namuose įsikūrė apygardos štabas. A. Snieginas nežinia dėl kokių priežasčių neapkentė partizanų. Vieną dieną į šulinį, kurio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, tiesiog pridergė… Apie tai sužinoję partizanai išpėrė jam kailį. Užpykęs po kažkiek laiko slapta nuvyko į Musninkus ir stribams pranešė apie vaikų namuose įsikūrusius partizanus.

Štabas buvo užpultas, o trys partizanai susprogdinti. Štabo viršininku tada buvo Jonas Markulis – Vaiduoklis, štabo narys Juozas Marcinauskas – Pluta ir Mykolas Tveraga – Aras, Česlovo Tveragos – Vilko brolis. Taip pat buvo apsuptas Rusių Rago kaimas. Pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius – Klevelis su Adomu Lapinsku keliavo pas tame kaime gyvenančią Surmilavičiaus pusseserę. Beeidami pamatė nuo miško pusės kaimą supančius kariškius. Neturėdami kitokios išeities ėmė trauktis Neries link. Buvo pats polaidis ir upė smarkiai patvino. Abu traukėsi paupiu Čiobiškio link. Pirmas žuvo Klevelis. Lapinskas dar buvo gyvas, tačiau kitame upės krante buvę gyventojai matė, kad partizanas buvo sužeistas, nes smarkiai šlubavo. Stabtelėjęs į upę sumetė ginklus, stribams parodė špygą ir šoko į upę. Mėgino plaukti, tačiau nuskendo. Saviškiai dėjo daug pastangų, norėdami surasti jo kūną, tačiau veltui. Tą dieną buvo suimta daug ryšininkių, taip pat vaikų namų direktorė Veronika Sorokinaitė, kuri buvo slaptai bažnyčioje susituokusi su Jonu Markuliu. Buvo suimti trys sužeisti ir besigydantys žaizdas partizanai ir juos prižiūrėjusios dvi seserys Plaščiauskaitės bei dar kelios merginos.

Tą rytą štabe buvo aštuoni partizanai. Viena labai svarbi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, nepastebėta stribų, laiveliu persikėlė į kitą Neries krantą. Tuo metu į partizanų gretas buvo priimtas Česlovas Pavasaris – Milžinas, kuris užpuolimo metu buvo išėjęs į tualetą ir jam pavyko kažkur pasislėpti. Tiesa, po mėnesio, plaukdamas laiveliu ir gindamasis nuo rusų kareivių, buvo sunkiai sužeistas. Kaune slaptai gydėsi ir išgyveno. Tą pačią dieną buvo suimtas vaikų namų buhalteris ir partizanų štabo narys Stasys Misiūnas – Senis. Jį areštavo jau išėjusį iš štabo.

Auštant tą pačią dieną iš Čiobiškio malūno, sumalę kviečius šv. Velykų pyragams, į savo dislokacijos vietą – už 2,5 kilometro esantį Stepanavos kaimą, važiavo Benediktas Trakimas – Genelis su 24 partizanų būriu. Jeigu jie būtų užtrukę, tai nežinia kaip būtų susiklostę įvykiai. Tuo laiku netoli Čiobiškio, Burniškių kaime, pas ūkininkus stovyklavo apie tris šimtus partizanų. Pats Jonas Misiūnas – Žalias Velnias su kapitonu Mečislovu Kesteniu – Serbentu svečiavosi pas brolius Penkauskus, kurių sodyba buvo vos ne pačiame Darvydų miške. Užgirdęs šaudymą, Serbentas norėjo su vyrais tuoj pat žygiuoti į Čiobiškį, tačiau Misiūnas, bijodamas, kad žus daug vyrų, neleido. Buvo nuspręsta pulti Musninkus naktį ir išvaduoti belaisvius, tačiau per ryšininkus buvo sužinota, kad suimtuosius tą pačią dieną išvežė į Ukmergę. Kito būrio partizanai taip pat norėjo užpulti iš Čiobiškio į Musninkus grįžtančius kareivius, tačiau, pamatę, jog stribai kartu vedasi daug belaisvių, bijodami, kad ir jie nežūtų, šio plano atsisakė.

Albinas Bagdonavičius 2012 m. Gedulo ir Vilties dienos minėjime Širvintose.

Albinas Bagdonavičius 2012 m. Gedulo ir Vilties dienos minėjime Širvintose.

Dar prieš Čiobiškio štabo sunaikinimą, 1945 metų vasario pradžioje, Pigonių kaime vyko smarkus partizanų mūšis su Musninkų stribais. Iš vakaro Pigonyse buvo apsistojusi nemaža Jono Misiūno – Žalio Velnio – vadovaujama partizanų grupė. Žalio Velnio žmona Ona su vaikais tuo metu buvo Sporų vienkiemyje pas Paulauskus. Partizanai ją atlydėjo į Pigonis. Žalias Velnias, susitikęs su žmona, nakvojo pas ūkininką Cesiūną, o kiti vyrai išsiskirstė po kitas trobas. Ryte iš Musninkų keliais vežimais atvyko stribai ir puolė tą namą, kuriame nakvojo Žalias Velnias su žmona. Namas buvo padegtas. Besitraukiant Ona Misiūnienė buvo nušauta, kitiems pavyko pabėgti. Stribai nežinojo, kad dar keliuose namuose nakvojo partizanai. Šie apsupo stribus ir net aštuonis nušovė. Tik jų vadas P. Stankevičius įsiropštė į greta šulinio stovintį šulinio žiedą ir išliko vienintelis gyvas. Abu mano broliai taip pat dalyvavo šiame mūšyje. Vytautui stribų kulka paliko žymę – prie ausies nurėžė odą.

Partizanams pasitraukus, stribas Stankevičius, išlindęs iš žiedo, grįžo į Musninkus. Buvo suorganizuotas stambus būrys stribų ir kareivių, kurie, atvykę į Pigonių kaimą, susirinko žuvusius ir grįžo trumpesniu keliu pro Virvyčių kaimą. Tuo metu šalia kelio esančioje ūkininko sodyboje ilsėjosi keli Juozo Naraškevičiaus – Šerno būrio partizanai. Jeigu partizanai nebūtų pradėję bėgti, gal jų būtų nepastebėję, tačiau, pamatę didelį būrį kareivių, partizanai mėgino pasislėpti. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo penki partizanai su būrio vadu. Vado sūnus ir dar vienas partizanas buvo suimti. Žuvo ir keli kareiviai. Žuvusiai Žalio Velnio žmonai Onai Misiūnienei buvo sukaltas karstas ir naktį ji vietinių partizanų ir ryšininkų palaidota Čiobiškio kapinėse.

Manoma, kad Pigonių kaime Žalias Velnias buvo užpultas ne be išdaviko pagalbos. Apie tai ne per seniausiai sužinojau iš Mantinionių kaimo gyventojo V. Čepo, kurio jau miręs jaunesnysis brolis tuo metu buvo kolūkio pirmininku. Pastarasis bendravo su buvusiu Musninkų įgulos karininku. Karininkas papasakojo, kad 1945 metų vasario pradžioje į Musninkus atvykęs vienas Pigonių gyventojas jam pranešė apie viename iš kaimo namų apsistojusius kelis partizanus. Kad jų yra daug, matyt, nežinojo (o gal įviliojo į spąstus?). Karininkas savo kareivių pagailėjo ir pasiuntė stribus su ypač žiauriu vadu Petru Stankevičiumi, kuriam tada vienam pavyko likti gyvam.

1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje Čiobiškio apylinkėse ypač dažnai lankydavosi buvęs Musninkų mokyklos vedėjas atsargos karininkas Juozas Norkus – Kerštas su savo vyrais. Kadangi su broliu Vytautu buvo draugai, todėl broliai dažnai ateidavo į bendrus susibūrimus. Kerštas mūsų apylinkėje suorganizavo iš vietinių gyventojų stambų Juozo Lisausko – Erelio partizanų būrį. Kautynėse su stribais buvo netekęs dalies savo vyrų, tačiau į jų vietą ateidavo kiti. 1944 metų vėlų rudenį, žygiuojant netoli Stavarygalos kaimo, prie Stavarygalos (Gelvanės) ežero pateko į Musninkų įgulos kareivių ir stribų suruoštą pasalą. Mūšyje žuvo šeši partizanai, kiti sugebėjo pasitraukti. Kerštas taip pat liko gyvas. Prie Stavarygalos žuvę partizanai buvo palaidoti Pigašių kapinėse.

1945 metais kovo mėnesį Juozas Norkus – Kerštas su F. Jakiūnu ir Milkevičiumi nakties metu svečiavosi pas pažįstamą našlę Sakalauskienę Kaimynėlių kaime netoli Musninkų. Juos apsupo Musninkų įgulos kareiviai ir stribai. Namą padegė. Įgulos vadas kapitonas Chiminas, pasislėpęs už storos liepos, laukė išbėgančių partizanų. Tokiu būdu Chiminas nušovė Kerštą. Jakiūnas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Pabėgti pasisekė tik Milkevičiui – Krūmui, kuris žuvo vėliau. Jakiūnas išgijo ir buvo nuteistas. Juozo Norkaus kūnas buvo atvežtas į Musninkus. Vienos senos mokytojos, kartu dirbusios su Norkumi, užsispyrimo dėka, Kerštas buvo užkastas prie miestelio kapinių esančiose Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapinėse. Jose yra palaidota ir daugiau partizanų. Kalbant su Jakiūnu (dabar jau miręs), paaiškėjo, kad naktį prieš užpuolimą į Musninkus pas Chiminą lankėsi moteris ir pranešė apie Sakalauskienės name apsistojusius partizanus. Chiminas buvo smarkiai išgėręs, tačiau sugebėjo surinkti kareivius ir nuvykti į tą kaimą. Chiminas tada gyveno pas Musninkų miestelio gyventoją Kalošką, kuris tą moterį pažinojo, tačiau apie ją niekam nepasakojo. Taip ir liko viskas paslaptyje…“

Parengė Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+