Širvintų „pasiuntiniai“ pas Pilsudskį teigė norį dėtis prie Lenkijos

Pasibaigus I Pasauliniam karui, ant Rusijos, Austrijos-Vengrijos bei Vokietijos imperijų griuvėsių ėmė kilti naujos valstybės. Pasinaudojusi tuo, kad nugalėjusi Antantė perdavė daug iš vokiečių atitekusių ginklų bei karinės technikos, Lenkija pradėjo plėsti savo įtakos sferas, grasindama jaunų kaimyninių valstybių interesams. Progų tam buvo.

Traukiantis karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenei, iš Rytų slinko bolševikai, puoselėjantys viltį ne tik Rusijos imperijos ribose įkurti tarybų respubliką, bet ir turintys kėslų įplieksti pasaulinės revoliucijos gaisrą.

Per 1918 metų Kalėdas okupacinė Vokietijos valdžia ir kariškiai paliko Širvintas ir išvyko į Vilnių. Vietos lietuviai sudarė komitetą ir perėmė iš vokiečių apskrities valdžią. Širvintų apskrities valdomojo komiteto nariais buvo gydytojas veterinaras Justas Kancleris Drapas, pradžios mokyklų inspektorius Edvardas Barzdaitis, Žmuidzinavičius, mokytojas Cezaris Petrauskas ir mokytojas Aksomaitis.

Deja, visa tai – trumpam. Kai 1919 metų sausio 1 dieną vokiečių kariuomenė okupuotą Vilnių užleido ginkluotiems lenkų sukilėliams, šie tuojau pat iš miesto pradėjo stumti čia buvusias negausias lietuvių pajėgas. Popiet, apie 17 val., lenkai užėmė gatves. Lietuvos Valstybės Taryba ir Laikinoji Vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus, palikdama generalinį savo įgaliotinį švietimo ministrą M. Biržišką ir karo komendantūrą. Lenkų būriai puolė darbininkų klubą prie Varnų gatvės, kur buvo užsidariusi Vilniaus darbininkų taryba. Per sausio 2 dieną įvykusį susišaudymą žuvo 6 darbininkai. Saulei leidžiantis, ant Pilies kalno bokšto karininkai Škirpa ir Gužas iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios pastatė garbės sargybą.

Daugelis šių ir vėlesnių įvykių buvo paminėti Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“, čia ne kartą buvo minimos Vilniaus įvykių sūkurin įtrauktos Širvintos ir kitos mūsų krašto gyvenvietės.

Paryžiuje reikalavo ir širvintiškių vardu

Lenkams ėmus dominuoti Vilniuje, o paskui pasiekus ir kitas gyvenvietes, lietuviai pareiškė protestą, tačiau lenkai į tai nekreipė jokio dėmesio. Vis dėlto lenkai Vilniuje ilgai neužsibuvo, kadangi jau 1919 metų sausio 5 d. Raudonoji rusų armija išstūmė lenkų sukilėlius iš Vilniaus ir 20 val. paėmė miestą. Iš Vilniaus pasitraukė ir lietuvių komendantūra. Įsigalėjo bolševikų V. Kapsuko ir Z. Angariečio valdžia.

Maždaug 1919 metų sausio 10 dieną bolševikai pasiekė ir Širvintas.

Kurį laiką Vilniuje dar veikė lietuvių atstovai, tačiau bolševikai pamažu jų veiklą apribojo, užėmė nemažą dalį Lietuvos. Tačiau Vilniuje jie ilgai neužsibuvo – balandžio 19 dieną lenkų kariuomenė įsiveržė į Vilnių ir po tris dienas trukusių atkaklių kovų iš miesto išstūmė Kapsuko armiją, kuri patraukė į Daugpilį. Dalis raudonarmiečių traukėsi per Širvintas, kur iš telegrafo į Maskvą buvo pasiųstas pagalbos šauksmas Leninui su prašymu atsiųsti daugiau kariuomenės.

Žinoma, kad bolševikai Širvintas paliko gegužės 3-iąją. Jau kitą dieną į miestelį atvyko lietuviai, o paskui juos – lenkai, kurie, pasinaudoję bręstančia jiems palankia situacija (Lietuvai teko pagrindinį dėmesį skirti bolševikų problemai išspręsti) lietuvius iš Širvintų išstūmė, bet neilgam.

Vilniuje prasidėjus miestą okupavusių lenkų terorui, iš jo pasitraukė tūkstančiai lietuvių, nemažai jų atvyko į Širvintas. Deja, gegužę lenkai buvo užėmę nemažą Vilnijos dalį, kur įvedė savo tvarką, daugiausia nukreiptą prieš lietuvius. Ne išimtis buvo ir Širvintos, kitos mums artimos apylinkės. Štai gegužės 18-ąją Giedraičiuose lenkai įsakė klebonui pamaldas bažnyčioje laikyti tik lenkų kalba ir uždraudė giedoti lietuviškai, o nepaklusniuosius grasino sušaudyti. Birželio 21 dieną Vilniuje ir krašte buvo įvesta griežta lenkų karo cenzūra lietuviškai spaudai.

1919 metų birželį lenkai vėl užėmė Širvintas. Pasiremdami lenkų kariuomene, miestelyje ir apylinkėse aktyviai veikė agentai ir valdžios statytiniai. 1919 metų rugpjūčio 1 d. Širvintose lenkų agentas Vilčinskis (Wilczinski) su žandarais ir milicininkais suvarė žmones į susirinkimą, kuriame įsakė išrinkti 5 atstovus vykti į Vilnių. Paaiškino, kad šiems paskui reiksią važiuoti į Varšuvą ir Paryžių pareikšti reikalavimo „dėtis su Lenkija“.

Kad tai nebuvo tušti paistalai, parodė vėlesni įvykiai. Rugpjūčio 6 dieną Vilniuje pas ten buvusį lenkų valstybės vadą J. Pilsudskį apsilankė Švenčionių ir Vilniaus apskričių lenkų delegacija, reikšdama tariamą „lenkų, lietuvių ir gudų“ valią priklausyti Lenkijai. Švenčionių apskrities vardu kalbėjo St. Leščinskis ir O. Čertovskis, o Širvintų ir Giedraičių valsčių vardu – St. Klimaševska.

Po savaitės, 1919 metų rugpjūčio 14 dieną, Širvintose čia veikę lenkų žandarai suvarė žmones klausyti lenkų agitatoriaus kunigo Macejevičiaus kurstymų prieš Lietuvą. Kas pasisakė prieš Lenkiją, buvo suimtas. Po trijų dienų, rugpjūčio 17-ąją, Širvintose lenkų kariuomenė vertė gyventojus iškabinti lenkiškas vėliavas.

Po mėnesio, 1919 metų rugsėjo 17-ąją, ta pati Vilniaus lenkų „liaudies taryba“, pasivadinusi Vilniaus krašto lietuvių delegacija, nuvykusi į Paryžių, reikalavo, kad Vilnius ir jo kraštas būtų sujungtas su Lenkija.

Okupantai girtavo net Gelvonų bažnyčioje

Kunigas Danielius Buivys („Voruta“)

Mykolas Biržiška savo knygoje mini lenkų vartotą prievartą prieš Vilnijos kunigus, ji neaplenkė ir Širvintų krašto. Štai 1919 metų rugsėjo 20-ąją Gelvonuose lenkų žandarai konfiskavo lietuvio klebono Buivio visą turtą, o jį patį išvežė į Vilnių bei uždarė į kalėjimą.

Šį atvejį prieš trejus metus plačiau yra aprašiusi „Voruta“. Anot publikacijos tame laikraštyje, lenkai į Gelvonus įsiveržė dar 1919 metų birželio 7-ąją, kai čia ieškojo lietuvių komiteto narių, kadangi kunigas Danielius Buivys buvęs to komiteto pirmininku. Tada komiteto narių rasti nepavykę. Anot cituojamo istoriko J. Lebionkos, „rugpjūčio 11 d. kun. D. Buivys dalyvavo to krašto trijų kaimų įgaliotinių, kunigų, pasauliečių inteligentų ir valstiečių susirinkime, protestavusiame prieš okupantų reikalavimą, kad vietiniai gyventojai rašytųsi už jų krašto prijungimą prie Lenkijos. Po mėnesio, Švč. Mergelės Marijos gimimo (rugsėjo 8) dieną, Gelvonuose įvyko klebono D. Buivio organizuota parapijiečių demonstracija prieš lenkų siekimą pavergti Lietuvą.“

Rugsėjo 19-ąją lenkų legionierių pulkui užėmus Gelvonus, kitą dieną kunigą suėmė 12 kuopos karininkai ir išvežė į Vilnių. Iš klebono buvo atimti bažnyčios raktai ir grąžinti tik grįžus iš Vilniaus.

„Be to, kai vežė į Vilnių, klebonijoje nebuvo likę jokio vyriškio saugoti klebono ir bažnyčios turtui. Lenkų 1 divizijos vadas E. Ridz-Smiglas D. Buivį iš arešto paleido spalio 14 d. Kunigas gavo raštelį: „Kun. Buivys Danielius šiandien atleidžiamas nuo tardymo davus žodį, kad neskleis jokios agitacijos prieš Lenkijos valstybę; kunigui Buiviui turi būti grąžinti visi per kratą paimti pinigai,“ – rašo „Voruta“ ir vardija, kad areštavus kunigą, beveik visi jo daiktai buvo išgrobstyti, sunaikinti. Klebonas prašė lenkų divizijos vadovybės paimtus daiktus grąžinti, o jeigu daiktų nėra, tai už juos atlyginti pinigais pagal vietos kainą. Gelvonų bažnyčiai ir klebonijai lenkų kariuomenės padarytų nuostolių – 103 pozicijos. Paminėta, kad bažnyčioje atidaryta cimborija su Švč. Sakramentu, iš bažnyčios paimti pinigai ir sudaužytos taupyklės, paimtas bažnyčios antspaudas, 20 butelių vyno bažnyčioje ir 10 klebonijoje (2 tušti buteliai mėtėsi bažnyčioje už altoriaus), paimta 40 svarų bažnytinių žvakių ir apie 10 svarų vaško, klebonijoje dingę daugybė indų, batų, įvairių drabužių, tarp jų ir priklausiusių bažnyčios patarnautojams, išmušti 6 langai, dingę 18 vežimų avižų su šiaudais, 20 vežimų šieno, iškasta apie 50 pūdų bulvių, nurauti kopūstai, burokai, išganyti dobilai, paimtos malkos, sukūrentos tvoros, dingę daug dokumentų iš bažnyčios archyvo, metrikų knygos, neliko gramofono, dingę sidabriniai padėklai, medus, sviestas, muilas ir t.t., ir t.t. D. Buivio raštą 9 kuopos vadai 1919 metų spalio 25 dieną persiuntė 1 divizijos vadovybei. Ar nuostoliai buvo atlyginti, žinių nėra.

1919 metų gruodžio 11 dieną lenkų žandarų ir agitatorių suvarytas Vilniaus apskrities „kaimiečių (chlopų) suvažiavimas“ „lenkų, lietuvių ir gudų vardu“ turėjo nubalsuoti dėl lenkų pareiškimų, jog jie nori būti prijungti prie Lenkijos, taip pat ir dėl laiškų Vilniaus vyskupui J. Matulevičiui, kad jis iš krašto parapijų pašalintų lietuvius kunigus: Navicką, Buivį, Bertulį, Čibą, Sodūną, Slabščinskį, Jakavonį, Matevičių, Bandzevičių, Michnevičių ir kitus.

Kunigas Jonas Navickas glaudžiai susijęs su Širvintų kraštu. 1898-1922 metais jis buvo Širvintų parapijos klebonas. Didelis jo nuopelnas buvo tas, kad 1910 metais jam vadovaujant buvo pastatyta bažnytėlė Šešuolėlių II kaime. Jonas Navickas mirė 1929 metais.

Kunigystę pradėjęs Baltarusijos lietuviškose parapijose, Petras Bertulis (1866-1940) ilgą laiką dirbo Bagaslaviškyje, kur klebonavo 1911-1934 metais. Teigiama, kad I Pasaulinio karo metais šis klebonas gynė žmones nuo rekvizicijų ir smurto, o vokiečius „ramino“ lašiniais. 1918 metais jis steigė mokyklas. 1919 metais Bagaslaviškį užėmus lenkams, kunigas užsitraukė jų nemalonę, o 1920 metų vasario 12 dieną buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą.

Viršaičiai pareiškė esą pasiryžę dirbti Lietuvai

Nežinomas lenkų karys, nusifotografavęs Širvintose. 1920 metų vasario 20 dieną. www.dws.org.pl

Lenkų pastangos prisidengti tariamo „kaimiečių suvažiavimo“ direktyvomis sulaukė didelio pasipiktinimo visame Vilnijos krašte. 1920 metų sausio 5 dieną Širvintų valsčiaus lietuviai įgaliotiniai pasirašė protesto aktą prieš tariamai visų lenkų „kaimiečių suvažiavimą“ gruodyje ir tariamai jame priimtą nutarimą įsijungti į Lenkiją, taip pat protestą dėl lietuvių kunigų iškėlimo. Įgaliotiniai įrodinėjo, kad niekas nebuvo renkamas į tą „suvažiavimą“ ir niekam niekas įgaliojimų nedavęs.

Liepos 3 dieną, Lenkijos kariuomenei pralaimint rusų bolševikų Raudonajai armijai, Vilniaus lenkų laikraščiai pirmą kartą po okupacijos nepaskelbė lietuvius ir Lietuvą niekinančių straipsnių, o kitą dieną, spaudžiama rusų armijos ir Santarvės valstybių, Lenkija pagaliau sutiko pripažinti Lietuvos valstybę de facto bijodama, kad Lietuva nepultų jos drauge su rusais. Liepos 5-ąją Lenkijos valdininkai pradėjo slaptai kraustytis iš Vilniaus, o liepos 6-ąją lenkų kariuomenė, spaudžiama rusų raudonarmiečių, pradėjo trauktis iš jos okupuotų Lietuvos Rytų. Kaune Lietuvos žvalgyba suėmė 20 lenkų karininkų, priklausiusių antilietuviškai slaptai lenkų organizacijai „Nemuno šauliai“ („Strzelcy nadniemenskie“), turėjusių tikslą nuversti Lietuvos Vyriausybę ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos.

Liepos 9 dieną Raudonoji armija išvijo lenkus iš Švenčionių. Lietuva atgavo Tauragnus, Kuktiškes, Skudutiškį, Alantą, Širvintas, Šešuolius. Traukdamiesi lenkų kareiviai ir jų rėmėjai plėšė lietuvių valstiečius, sumušė daugybę lietuviškai kalbančiųjų, nužudė žydų.

Liepos 13 dieną Lietuvos kariuomenė išvadavo Vievį, Maišiagalą ir daug kitų lietuvių gyvenviečių. Traukdamiesi lenkai daug kur paliko civiliais perrengtų savo kareivių, kurie apšaudė lietuvius, tarsi tai būtų vietinių gyventojų pasipriešinimas dėl jų sugrąžinimo Lietuvai. Bet vietos gyventojai Lietuvos kariuomenei padėdavo atskleisti tuos lenkų banditus. Liepos 14 dieną lenkų kariuomenė, daug kur priešindamasi Lietuvos kariuomenei, be mūšio atidavė Vilnių bolševikinės Rusijos kariuomenei. Kitą dieną Lietuvos kariuomenė atsiėmė Širvintas, Nemenčinę, Lentvarį ir įžengė į Vilnių. Lietuviai, gudai, žydai sveikino išvaduotojus, daug kur iškėlė lietuviškąsias trispalves vėliavas. Vilniuje pradėjo veikti lietuvių komendantūra, vadovaujama kap. Vlado Kurkausko.

Liepos 30 dieną Lietuvos kariuomenė išvadavo nuo lenkų Suvalkus. Čia įvyko didžiulis mitingas. Jo dalyviai reikalavo, kad miestas ir jo kraštas greičiau būtų įjungti į nepriklausomos Lietuvos sudėtį.

Rugpjūčio 5 dieną Paberžėje suvažiavę Nemenčinės, Maišiagalos, Paberžės, Giedraičių, Musninkų, Riešės, Bistricos ir kitų Vilniaus krašto gyvenviečių viršaičiai paskelbė bendrą pareiškimą, kad drauge su visais krašto žmonėmis džiaugiasi išvadavimu ir yra pasiryžę dirbti nepriklausomos Lietuvos labui.

Rugpjūčio 6 dieną Lietuvos Steigiamasis Seimas Kaune ratifikavo Lietuvos ir Rusijos Taikos sutartį, pasirašytą liepos 12 dieną Maskvoje, pagal kurią Vilnius, Suvalkai ir visa kita Rytų Lietuva buvo pripažinta kaip neatskiriamos nepriklausomos Lietuvos valstybės dalys. Vilniuje Lietuvos ir Rusijos kariuomenių vadovybių atstovai pasirašė sutartį, pagal kurią rusų kariuomenė iki rugpjūčio 9 dienos turėjo palikti Švenčionis, iki rugsėjo 1 dienos – Vilnių, po to – Lydą, Gardiną ir kitas Rytų Lietuvos gyvenvietes.

Rugpjūčio 25 dieną rusų kariuomenė pradėjo trauktis iš Vilniaus. Mieste ir apskrityje valdžią Lietuvos Vyriausybės vardu perėmė Lietuvos kariuomenės kapitonas, Vilniaus komendantas Vl. Kurkauskas.

Rugsėjo 9 dieną Sovietų Rusija ratifikavo savo sutartį su Lietuva, pripažindama nepriklausomos Lietuvos neatskiriama dalimi visą Rytų Lietuvą su Vilniumi, Gardinu, Suvalkais, Augustavu.

Tačiau spalio 9 dieną Vilnių ir jo kraštą Lenkijos viršininko J. Pilsudskio slaptu įsakymu okupavo gen. L. Želigovskio vadovaujama kariuomenė. Taip buvo sulaužyta ką tik pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos sutartis, pagal kurią Vilnius ir visas kraštas atiteko Lietuvai. Lenkai, užgrobę Vilnių, ypač ėmė smurtauti prieš žydus – pirmąją dieną 30 jų nužudė. Gelbėdamiesi nuo lenkų teroro iš krašto pabėgo apie 50 tūkst. žydų. Lenkų kariuomenė apiplėšė daugelio lietuvių namus ir butus.

Lenkai trečią kartą įžengė į Širvintas, tik dabar – vos kelioms dienoms. 1920 metų lapkričio 21 dieną Lietuvos kariuomenė sumušė lenkų kariuomenę prie Širvintų ir Giedraičių. Nors iš pradžių buvo įkurta Neutralioji zona, po dvejų su puse metų, 1923-iųjų pavasarį, miestelis atiteko Lietuvai.

Parengė Gintaras Bielskis