Sena šeimos nuotrauka – tai ne tik vaizdas popieriuje, bet ir prisiminimų lobynas. Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos 7C klasės mokiniai, įsitraukę į programos „Tūkstantmečio mokyklos“ kultūrinio ugdymo veiklas, gilinosi į savo šeimos praeitį ir dalyvavo projekte „Ką mena sena šeimos nuotrauka“. Jie vartė senelių albumus, ieškodami reikšmingų akimirkų, kurios padėtų atskleisti anuometinį gyvenimą. Kiekviena fotografija pasakojo unikalią istoriją apie praeities žmones, jų kasdienybę ir likimus. Mokiniai ne tik aprašė nuotraukas, bet ir pamėgino perteikti jų emocinį kontekstą, o vėliau pasidalino šiomis istorijomis su klasės draugais.
Tokio projekto nauda kultūriniam ugdymui yra daugialypė. Pirma, jis skatina gilesnį istorijos suvokimą per asmenines ir šeimos patirtis. Mokydamiesi apie savo artimųjų praeitį, mokiniai ne tik įgyja istorinės perspektyvos, bet ir stiprina savo tapatybės suvokimą. Antra, ši veikla lavina kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Aprašydami bei pristatydami senas nuotraukas, jie turi vertinti kontekstą, ieškoti detalių ir interpretuoti vaizdus, o tai padeda ugdyti jų gebėjimą analizuoti šaltinius bei suprasti vizualinės informacijos reikšmę. Trečia, projektas skatina empatiją ir tarpusavio ryšius. Dalindamiesi savo šeimos istorijomis, mokiniai geriau supranta vieni kitų gyvenimo patirtis, ugdo pagarbą skirtingoms kultūrinėms tradicijoms ir stiprina bendruomeniškumo jausmą klasėje. Ketvirta, tokia veikla gali būti puikus paskatinimas domėtis kultūriniu paveldu. Atrastos istorijos gali paskatinti mokinius giliau tyrinėti savo šaknų kilmę, lankytis muziejuose, archyvuose ar net užrašyti senelių prisiminimus, išsaugant šeimos istoriją ateities kartoms.
TŪM projektas stiprina komunikacijos įgūdžius. Pristatydami savo atrastas nuotraukas bei jų istorijas, mokiniai lavina viešojo kalbėjimo, pasakojimo ir argumentavimo gebėjimus, kurie yra svarbūs ne tik akademiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. Tokia veikla ne tik ugdo kultūrinį sąmoningumą, bet ir padeda geriau suprasti savo šeimos šaknis, skatina vertinti praeities svarbą ir iš jos mokytis. Tyrinėdami nuotraukas, mokiniai gali jausti ryšį su seneliais ir jų gyvenimo patirtimi, o kartu ugdyti platesnį kultūrinį ir istorinį supratimą. Tai puikus būdas pažinti istoriją per asmeninius ir šeimos prisiminimus.
Šiame „Širvintų krašto“ numeryje publikuojamos Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos 7C klasės mokinių šeimų albumuose atrastos nuotraukos ir jų aprašymai, atskleidžiantys gyvas istorijas, asmeninius išgyvenimus ir kultūrinį paveldą. Tikimės, kad skaitytojai ne tik sužinos įdomių faktų, bet ir pajus ryšį su praeities kartomis ir paskatins savo šeimose puoselėti istorinių prisiminimų svarbą. Linkime malonių akimirkų bei įkvėpimo atrasti savo šeimos pasakojimų!
Romas Zibalas
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokytojas
Linų lauke
Šitoje nuotraukoje nufotografuota mano močiutė su draugėmis. Jos dirba linų laukuose ir riša linus. Tais laikais nebuvo žemės ūkio technikos, dėl to žmonės daug darbų nudirbdavo rankomis. Taip pat ateidavo į pagalbą ir jų pačių vaikai. Šie darbai vyko Ūlyčėlių kaimo laukuose. Šiai nuotraukai apie 70 metų. Tai nuostabus istorinis momentas! Nuotrauka ne tik atspindi sunkaus darbo ir kaimo dvasią, bet ir primena, kaip žmonės gyveno bei dirbo prieš kelis dešimtmečius. Linų rišimas buvo ne tik fizinis darbas, bet ir žmonių susitelkimo akimirka, kurioje dalyvavo skirtingos kartos.
Mano močiutės istorija – tai dalis Lietuvos kultūrinio paveldo, kurį verta išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Lėja Stundytė
Koks skanus pienas
Šioje nuotraukoje pavaizduota mano močiutė Zita Pusvaškienė ir jos brolis Albinas Klimavičius. Čia jai yra aštuoneri metai, o broliui – penkeri. Ši nuotrauka daryta 1965 metais Šeduvoje. Čia mano močiutė atvažiuodavo kiekvieną vasarą pas savo močiutę, ji man yra promočiutė. Ji padėdavo ganyti karves laukuose, čia ji geria pieną vos neužsiversdama kibiro ant galvos, o brolis bėga pas ją. Šeimoje buvo penki vaikai: dvi seserys ir trys broliai.
Tai graži ir gyvybinga istorija! Tokios nuotraukos parodo brangias šeimos akimirkas, atskleidžia kasdienio gyvenimo tradicijas.
Olivija Pusvaškytė
Tėvo pamoka sūnui
Buvo ankstyvas 1980 metų vasaros rytas, vos šešios valandos, kai saulė tingiai kilo virš Kantrimiškių kaimo laukų. Viskas aplink buvo tylu, tik žolė švelniai siūbavo vėjyje. Mano tėtis Vladas Snitka, dar būdamas devynerių metų vaikas, stovėjo šalia savo tėčio, mano senelio Juozo Snitkos. Jie ruošėsi šienapjūtei – svarbiam vasaros darbui kaime.
Tėtis rankose laikė dalgį, bet dar nemokėjo juo naudotis taip gerai kaip senelis. Senelis Juozas, būdamas vos trisdešimt vienerių, jau buvo patyręs ir žinojo, kaip svarbu, kad dalgis būtų gerai išplaktas – tik tada jis lengvai ir tiksliai pjaus žolę. Jis kantriai aiškino mano tėčiui, kaip teisingai laikyti įrankį, kaip plakti geležtę, kad ji būtų aštri ir neprarastų savo formos.
Tai nebuvo tik paprastas darbas – tai tėvo pamoka sūnui, perduodama iš kartos į kartą. Tokios akimirkos kaime buvo vertingos, nes kiekvienas įrankis ir kiekviena užduotis turėjo savo istoriją ir prasmę. Nors tėtis dar buvo vaikas, tą rytą jis mokėsi ne tik šienauti, bet ir suprasti darbo svarbą, o svarbiausia – ryšį su savo tėveliu.
Dabar, žiūrėdama į šią seną nuotrauką, jaučiu, kaip stipriai ši akimirka sieja skirtingas kartas. Ji primena, kad net paprastas dalgio plakimas gali būti ne tik darbas, bet ir tradicija, kuri išlieka šeimoje per amžius.
Karolina Snitkaitė
Mano senelis mokėjo branginti gyvenimo paprastumą
Mano senelis Antanas Janickas (1952-2001) augo Širvintų raj. Pažūsių kaimo sodyboje, apsuptoje miškų, kalvotoje vietovėje. Senelio vienintelės pramogos buvo jodinėjimas ant arklio ir grojimas armonika. Nuotraukose pavaizduotas mano senelis Antanas. Vienoje iš jų 7 metų mano senelis sėdi ant arklio. Tai buvo pavasario diena, arklys buvo išvestas po šaltos ir atšiaurios žiemos pasiganyti ir pakramsnoti žolės. Antroje nuotraukoje pavaizduotas 10 metų mano senelis su savo mama per šeimos šventę, jo pomėgis buvo groti su armonika. Armonikos garsai tikriausiai skambėjo per kaimo kiemus, pripildydami kaimą šilumos.
Nuotraukos – tai ne tik kasdienė akimirka, bet ir simbolis – gamta atgyja, o kartu su ja ir gyvenimo džiaugsmas. Abi fotografijos leidžia pajusti, koks buvo mano senelis – žmogus, mokėjęs branginti gyvenimo paprastumą ir šeimos vertybes.
Mantas Jurkevičius
Ši akimirka man primena, iš kur esu kilęs
Iš kairės – mano prosenelis Justas Germanas, šalia jo – bendradarbis Petras. Nuotrauka daryta apie 1965 metus Alionių kaime. Proseneliui čia maždaug 55-eri. Tai šienapjūtės metas. Jie abu su arkliais šienavo pievas taip, kaip tada buvo įprasta. Be jokios technikos, tik su dalgiais, kantriai ir ritmingai. Toks darbas reikalavo ištvermės, bet kartu jame buvo kažkas šventa – pagarba žemei, laikui ir gyvuliams.
Kai žiūriu į šią nuotrauką, matau daugiau nei du vyrus lauke. Matau tylų pasididžiavimą, ramybę ir kasdienybės didybę. Prosenelio žvilgsnis – tvirtas, bet šiltas. Jis žinojo, ką daro, ir darė tai su pagarba. Ši akimirka man primena, iš kur esu kilęs. Kiek daug tylos, darbo ir išminties slypi paprastuose dalykuose.
Nuotraukoje įamžinta ne tik šienapjūtė, bet ir gyvenimo būdas, kuris buvo paremtas kantrybe, ištverme ir pagarba gamtai. Tokia istorija leidžia pajusti, kaip svarbu prisiminti savo šaknis, branginti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet iš tikrųjų slepia gilią išmintį.
Rolandas Krikštaponis
Pariešių kaime
Buvo ankstyvas rytas, saulė jau kybojo aukštai, o Pariešių kaimo žmonės susirinko į laukus. Jie, rankose laikydami dalgius, ritmingai pjovė rugius, palikdami tvarkingus pėdus. Visi dirbo kartu, o aplink skambėjo jų kalbos ir juokas – kasdienis darbas buvo ne tik būtinas, bet ir suartino kaimynus.
Antroje nuotraukoje mano seneliai Jonas ir Monika Kanapieniai aria lauką rudenį prie namų Pariešių kaime. Žemė jau pavargusi po vasaros, bet dar reikia surinkti paskutines bulves. Jie susikaupę dirba iš lėto, bet kantriai, nes kiekviena bulvė svarbi. Vėjas lengvai sujudina jų drabužius, o aš įsivaizduoju, kaip vakarienei bus kepamos ką tik iš žemės ištrauktos bulvės.
Nojus Kanapienis
Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #NextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokyklų“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.
