Vokiečių ir hebrajų kalbomis aprašytas 72 metų judėjų tikėjimo Širvintų apskrities gyventojos Vluttos Gordon, gimusios Molėtuose, pasas. Šiame pase yra spaudai su asmens duomenimis (ūgis: 1 m 48 cm), gyvenamosiomis vietomis. Pirmasis spaudas „Boguslawiszki“ („Bagaslaviškis“) ir data: 23.10.1916 pasirašyta V. Šato, leidžia spėti, kad pasas buvo išduotas bagaslaviškietei. Antrasis spaudas sulietas ir neįskaitomas, tačiau įrašai ranka aiškūs: „Vilniaus g. N. 29“ ir data: „28/V. 1921“ Iš vietomis neįskaitomo lietuviško spaudo paskutiniame paso puslapyje, kur pakartotas tas pats adresas, aiškėja, jog 1921 m. gruodžio 19 d. senjorė buvo „užregistruota Ukmergėje, 4 milicijos nuovadoje“. Bet tai nereiškia, jog jos jau gyventa Ukmergėje. Kaip esame rašę prieš trejus metus, 1922 metais Ukmergės apskrityje veikė penkios milicijos (taip iki 1924 metų vadinosi policija) nuovados, viena jų, ketvirtoji, – „Gelvonių mieste“. Ji aptarnavo Gelvonų, Musninkų, Pabaisko ir Širvintų valsčius. Gelvonai buvo pasirinkti greičiausiai dėl Neutraliosios zonos, į kurią pateko Širvintos ir apylinkės. Spaude įrašytas per šimtą persiritęs namo numeris sufleruoja, jog turima omenyje ilga Vluttos Gordon gyvenama Vilniaus gatvė Širvintose. Įrašas taip pat parodo, kad vokiečių išduoti pasai buvo naudojami net prabėgus 3 metams po Lietuvos valstybės paskelbimo. Nuo 1922 metų kovo 31 dienos Lietuvoje galiojo tik Lietuvos valstybės pasai ir visi Lietuvos piliečiai iki šios dienos turėjo pasikeisti pasus į lietuviškus. Trakų muziejaus rinkinys. ePaveldo nuotr.
Nežinome, kada fotografija atsirado dabartiniame Širvintų rajone, tačiau tikėtina, kad jos kelias pas mus vedė per dvarus. XX a. užgriuvęs fotografijos bumas sietinas su I Pasauliniu karu, kadangi okupacinė vokiečių valdžia Lietuvos gyventojams išdavinėjo pasus ir ta proga žmones masiškai fotografavo. Paso visuotinį naudojimą 1915-1918 metais įvedė Vokietijos administracinė valdžia reikalaudama, kad gyventojai nuolat su savimi jį nešiotųsi.
Vokiškus pasus Lietuvos gyventojams išduodavo Pasų išdavimo komisijos, kurias sudarė puskarininkis, vedėjas, vertėjas, trys fotografai, fotografo padėjėjas, tvarkytojas ir penki raštininkai. Iš pradžių komisija suregistruodavo vietovės gyventojus ir susirinkdavo informaciją apie juos, o po to fotografai gyventojus įamžindavo. Daugeliui jų tai buvo pirma nuotrauka gyvenime, todėl vokiški pasai fotografijos istorijoje užima ypač svarbą vietą.
Pažymėtina tolerancija žmonių tautybei, į kurią atsižvelgus būdavo išduodami pasai. Lietuviams įrašai vokiečių kalba buvo dubliuojami lietuviškai, žydams – žydiškai, rusams – rusiškai, kad žmonės galėtų perskaityti, kas parašyta jų dokumente
