Taip susiklostė, kad dar būdamas 13-os būsimasis poetas, kalbininkas, vertėjas, matematikas Antanas Baranauskas (1835-1902) buvo atsiųstas pas Gelvonų kleboną Joną Danevičių, pagarsėjusį kaip ilgiausiai Anykščiuose kada nors tarnavusį vikarą.
Iš Anykščių Jonas Danevičius išvyko 1841 metais, o 1844-1845 metais jis darbavosi administratoriumi Gelvonų Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje, nuo 1845 iki 1855 metų buvo šios parapijos klebonas. Anykštėnų enciklopedija teigia, kad Gelvonuose jis išbuvo iki savo gyvenimo pabaigos, išugdė vikarus Mykolą Sinevičių (1844–1849), Liudviką Gimbutą (1849-1852), Fabijoną Goštautą (1852-1855). Jonas Danevičius Gelvonuose prižiūrėjo ir uždaryto pranciškonų vienuolyno pastatus, kuriuose carinės Rusijos kariuomenė įsirenginėjo kareivines.
Šaltiniuose rašoma, kad Antanas Baranauskas Gelvonuose buvo kunigo globojamas kaip jo liokajus ir parapijos klapčiukas. Jonas Danevičius buvo žadėjęs vaikiną lavinti, mat mokytojas Lebedevas poetui buvo išpranašavęs didelio žmogaus ateitį arba „Siberiją“. Tačiau po metų Antanukas buvo grąžintas tėvams, Danevičiui pripažinus, kad „jis negabus ir neperspektyvus“.
Grąžintas pas tėvus (jų, kaip ir senelių pavardė buvo Baronai), Antanas Baranauskas vėl dirbo tėvų ūkyje žemės ūkio darbus, o 1851-1853 metais mokėsi Rumšiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Rumšiškėse jis parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių lenkų kalba, kurią dar išmoko vaikystėje, tarp 1841 ir 1843 metų. Buvusio globėjo Jono Danevičiaus mirties metu Antanas Baranauskas 1853-1856 metais dirbo raštininko padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkų kalba rašė dienoraštį.
Matyt, Jonas Danevičius taip ir nesužinojo apie būsimo Seinų vyskupo ir vieno žinomiausių lietuvių poeto tikrąjį perspektyvumą ir tikruosius gabumus.
2013 metų rudens pradžioje Vilniaus universitete buvo apginta disertacija apie lietuvių klasiką Antaną Baranauską. Jo parašytus ir niekur nespausdintus tekstus bei jų funkcionavimą disertacijoje „Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija“ tyrinėjo Tomas Andriukonis. Iš jo tyrinėjimų galima daryti prielaidą, kad būtent Gelvonai buvo Antano Baranausko kūrybinio kelio pradžia. Būtent čia gimė pirmuoju įvardintinas Antano Baranausko eilėraštis, poeto dienoraštyje aprašytas kaip „iš tėvų gauto laiško sueiliavimas“.
Iš dienoraščio:
„1853 metų nr. 5, gegužės 4 diena. Eiliavimo pradžia. Eiles rašyti pradėjau po truputį 1849 metais. Rašydamas tėvams, nevykusiai sueiliavau Gelvonuose gauto jų laiško mintis. Taip pat pradėjau rašyti tėvams laiškus, apgailestaudamas, kad esu taip toli nuo jų, pavyzdžiui, tokiu būdu:
„Mylimiausi Tėveliai Geradariai,
Aš esu toli nuo jūsų atskirtas
Ir atplėštas nuo savo krašto,
Nuo mylimosios motutės
Ir nuo gimtosios trobelės,
Ir nuo mylimojo tėvelio,
ir nuo tikrojo brolio…“
Kad pirmieji eilėraščiai tikrai buvo sukurti Gelvonuose pakartoja jo paties įrašas dienoraštyje: „Poezija ir eilės: pradėjau eiliuoti 1849 metais ir pamėgau.“
Kaip rodo įrašai Wikipedijoje, šalyje yra ne viena atminimo lenta Baranauskui atminti, tarp jų ir Rumšiškėse, kur mokytasi raštininko amato, taip pat Skuode, Sedoje, kur jo dirbta raštininku. Antano Baranausko vardu pavadintos gatvės Alytuje, Ežerėlyje, Garliavoje, Kaune, Mažeikiuose, Panevėžyje, Rumšiškėse, Telšiuose, Ukmergėje, Utenoje, Vainute, Vilkaviškyje ir Vilniuje, taip pat centrinės aikštės Anykščiuose ir Sedoje.
Gal jau būtų laikas Miuncheno, Insbruko, Leveno, Romos universitetų stipendininką, Sankt Peterburgo Dvasinės akademijos profesorių, pastoralinės teologijos dėstytoją, Žemaičių kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorių, Seinų vyskupą Antaną Baranauską kažkaip prisijaukinti ir Gelvonuose. Juo labiau kad dalis senosios klebonijos, kur anuomet gyventa poeto, išliko. Jai – du šimtai metų.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 9 d. laikraščio numeryje.
