Tą dieną prieš 150 metų, 1871-aisiais, mūsų rajone, Viesose (kitais duomenimis – Nartakuose) gimė inžinierius, vienas Lietuvių demokratų partijos steigėjų, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas Jonas Bortkevičius. Jis buvo garsiosios Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės vyras.
Felicija garsi tuo, kad buvo aktyvi visuomenininkė, lietuviškos spaudos darbuotoja, kalinių ir kankinių globėja, laisvamanė. 1926 metais ji drauge su Gabriele Petkevičaite-Bite buvo pirmosios Lietuvoje moterys, kandidatavusios į Lietuvos prezidento, kurį tais laikais rinkdavo Seimas, postą. Abi moterys tegavo po vieną balsą, bet tai parodė naują moters vaidmenį Lietuvos visuomenėje.
Jono ir Felicijos keliai susikirto Ukmergės apskrityje buvusiame Antakalnio dvare, kurį iš grafo Kosakovskio nuomojosi Povickai. Dvare ūkį tvarkė ekonomas, kuris ir buvo Jono Bortkevičiaus tėvas, 1863 metų sukilimo dalyvis, kilęs iš smulkių bajorų, bet po sukilimo prirašytas prie valstiečių.
1899 metais Jonas Bortkevičius ir Felicija Povickaitė susituokė. Bortkevičiai apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į judėjimą už lietuvybę, mokėsi kalbėti lietuviškai. Buvo surengti keli slapti lietuviški vakarai su vaidinimais. Juose vaidindavo ir Felicija Bortkevičienė. Buvo rengiamos iškylos, ekskursijos po Vilniaus apylinkes.
Vyro raginama ir remiama, Felicija buvo pirmoji moteris, apie 1900 metus lygiomis teisėmis dalyvavusi slaptuose litvomanų „Dvylikos Vilniaus Apaštalų kuopos“, masonų ložės „Lietuva“ veikloje. Kiek vėliau, kartu su vyru, Felicija dalyvavo 1902 metais grafo Zubovo dvare steigiant Lietuvių demokratų partiją ir tapo aktyvia jos nare. Iki pat 1905 m. Bortkevičių namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo centras. Čia telkėsi neformalus moterų sąjūdis.
Gyvendamas Vilniuje, Jonas Bortkevičius rūpinosi lietuviškos spaudos gabenimu į Vilnių bei jos platinimu. Gautą spaudą slėpdavo ir savo namuose. Padėjo lietuviams atgauti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje taip pat buvo slepiama lietuviška spauda. Panaikinus spaudos draudimą prisidėjo steigiant „Šviesos“ bendrovę knygoms leisti, taip pat prie lietuviškų laikraščių leidimo Vilniuje.
Jono likimas susiklostė tragiškai. Po 1905 m. revoliucijos ir rusų valdžios represijų Bortkevičius užgriuvo nelaimės. Sunkiai susirgo Jonas. Kalėjimas ir tardymai suardė jo nervus, jis buvo išvežtas į psichiatrijos ligoninę Krokuvoje. Po poros mėnesių gydymo grįžo į tarnybą karinėje intendatūroje. Tačiau 1906 metų rudenį, kai policija vėl darė kratą namuose, Jonas Bortkevičius iššoko iš miegamojo baisiai šaukdamas ir plūsdamasis, o paskui metė žvakidę į žandarą. Po šio įvykio Jono Bortkevičiaus sveikata dar labiau sušlubavo, tad 1907 metų pradžioje jis buvo išvežtas į Rygos psichiatrinę ligoninę. Išleistas iš Rygos psichiatrinės ligoninės, Jonas Bortkevičius buvo nugabentas į Peterburgą ir ten 1908 metų pabaigoje (pagal naują kalendorių – 1909 metų sausio 6 dieną) mirė.
Parengė Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 12 d. laikraščio numeryje.
