Skaityta: 5 748
Kai Nerimi jūros link dar buvo plukdomi sieliai…
Tvirtinama, kad sovietmečiu ypač plačiai įgyvendintas laukų melioravimas negrįžtamai pakeitė ekosistemą, o labiausiai tai atsiliepė šalies upėms: mažesni upeliai užpelkėjo, o didesnės upės, praradusios natūralų papildymą, nuslūgo, tapo mažiau sraunios. Taigi ėmė nykti ir kažkada išplitęs vandens transportas.
Vyresnės kartos rajono gyventojai turėtų prisiminti per rajoną Nerimi plukdomą mišką, kitaip dar vadinamą sielių plukdymu. Dar ir šiandien kai kur, ypač Sibire, kur mažai išvystyti kiti transportavimo būdai, sielių (medienos) plukdymas yra plačiai naudojamas. „Tai pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. Daugelyje miškingų vietų nėra kelių ir geležinkelių, atstumai dideli todėl patogiausia paleisti medieną plaukti pasroviui vandeningomis upėmis,“ – tvirtina populiarioji elektroninė enciklopedija „Wikipedia“.
Sielinis plukdymas yra vienas iš trijų medienos transportavimo vandens telkiniais būdų. Ko gero, jis daug populiaresnis už palaidą, kuris dažniausiai vykdomas per pavasario poplūdį ir naudojamas ten, kur nepraplaukia kitos vandens transporto priemonės, ir tinklinį, kai mediena nesurišama tarpusavyje, bet ją, paprastai – ežeruose, gabena motoriniai laivai, apimdami rąstus specialiais tinklais.
Sielinis nuo kitų būdų skiriasi tuo, kad mediena yra surišama į grupes, kurios suformuoja sielius. Didelėmis upėmis kartais vienoje tokioje grupėje plukdoma net iki 27 tūkst. kub. m rąstų.
Dažnai sieliai dar ir buksyruojami motoriniais laivais, bet tai pradėta naudoti jau praėjusiame šimtmetyje. Iki tol vienintelis transportavimo būdas buvo upės srovė. Tiesa, neretai, kai upės srovė susilpnėdavo, reikėdavo sielius nukreipti į užutekius ar kitą krantą, tekdavo panaudoti ir žmonių jėgą. Štai Rusijoje tokie baržų ar sielių tempėjai buvo vadinami burlokais, turbūt taip pat ir Lietuvoje, nors yra žinių, kad Rytų Prūsijos (Karaliaučiaus) vokiečiai lietuvius burlokus ir sielininkus vadino dzimkais (dzimken). Juos, Nemune tempiančius sielius, yra nupiešęs W. Jaeger’is. Visai tikėtina, kad šie sieliai galėjo būti surišti ties Kernave ir į Nemuną pateko atplukdyti Nerimi per Jonavą, Kauną. Kaip teigiama, sielininkų laikais sielių plukdymas buvo beveik trečdalio Jonavos gyventojų užsiėmimas.
Už Kernavės, netoli rajono ribos, įsikūręs Neries regioninis parkas sielių plukdymą Nerimi, taigi – ir mūsų rajono pakraščiu, yra išskyręs kaip anuomet svarbios ūkinės veiklos pavyzdį. Apie kadaise klestėjusį sielių plukdymą galima sužinoti pasivaikščiojus Neries regioniniame parke įrengtu Karmazinų pažintiniu pėsčiųjų taku. Jo ilgis – 6 km. Per 3 valandas pėstieji gali apžiūrėti 19 informacinių stendų, pailsėti įrengtose 4 atokvėpiui skirtose vietose.
„Neries pakrantėse buvo rišami iki 10 m pločio ir iki 80 m ilgio sieliai. Senesniais laikais rišimui naudojo susuktus jaunus berželius ar liepos karnas, o vėliau pradėjo rišti viela. Sielį surišti reikėjo sumanumo. Pirmiausia atvežtus prie upės 10 m ilgio rąstus surūšiuodavo ir pradėdavo rišti vadinamas lavkas, į kurias tilpdavo 12-13 rąstų. Jei reikėdavo plukdyti sunkesnius medžius (ąžuolus), tai jų rąstus rišdavo pramaišiui su spygliuočiais, kurie lengviau plaukdavo. Vėliau 8-10 lavkų stipriai surišdavo tarp savęs. Didesnį tarpą palikdavo tarp pirmosios lavkos, vadinamos galva, ir antrosios lavkos. Tai padėdavo lengviau pasukti visą sielį staigiuose upės posūkiuose. Ant pirmosios ir paskutinės lavkų dvišako medžio trinkoje (gumbre) ar tarp dviejų kuolų įtaisydavo apie 6 m ilgio pušinius irklus (apačynas). Sielius sustabdyti, kai plaukdavo stiprioje srovėje, naudojo per tarpą tarp rąstų kišamą 5m ilgio rąstą (šarygą). Šis stabdis visada gulėjo pririštas slankia kilpa ir paruoštas stabdymui. Plaukiant lėčiau netoli kranto, stabdydavo besdami į krantą ant lyno pririštą smailų kuolą (hartolį). Ant paskutinio sielio, kai irkluodavo prasčiau upę pažįstantis sielininkas, būdavo patiesiama storos velėnos, paruošiama laužavietė. Plaukiant nepavojinga vieta, antrasis sielininkas ten išvirdavo valgio. Ant sielio iš šakų būdavo suremiama šiaudais dengta palapinė, kur naktimis miegodavo ar slėpdavosi nuo darganos,“ – pasakojama Neries regioninio parko interneto svetainėje neriesparkas.lt.
Iš šio pasakojimo sužinome, kad Neryje tarp Vilniaus ir Kernavės yra keletas vietų, kur buvo rišami sieliai ar perrišami atplukdyti iš aukštupio mažesni, 3-4 metrų pločio, sieliai. Mažesnius, iš Žeimenos ar Neries aukštupio atplukdytus sielius, dažniausiai Valakampiuose surišdavo į didesnius, bet kartais perplukdydavo per pačias Neries sraunumas žemiau Vilniaus ir perrišdavo tik ties Paaliose (Vosyliškiu) ar Mitkiškėse. Vilniaus apylinkėse nukirstų medžių sieliai buvo rišami ties Šilėnais, Šiurmonimis, Vosyliškiu, o po karo ir ties Grabijolais. Medžius sieliams dar miške nupirkdavo žydų pirkliai, kurie po to samdė žmones medienai prie upės suvežti, sieliui surišti ir nuplukdyti iki Kauno.
„Surištą sielį patyrę sielininkai, plaukdami ir naktimis, iki Kauno nuplukdydavo per dvi paras. Tačiau dažniausiai ši kelionė trukdavo apie savaitę. Jei sielį valdydavo geras sielininkas (styrininkas), kelionėn leisdavosi ir vienas sielis. Tačiau dažniausiai sielininkai mėgo plukdyti po 3-4 sielius, nes tada buvo galima tikėtis pagalbos užkibus ant akmenų ar iširus sieliui. Pavojingiausios vietos (ties Saidžių rėva, ties Druskine rėva, ties Jonava prie didžiulio Gaidžio akmens) buvo vadinamos sebrovkomis. Artėjant prie jų, nutardavo, kad jau reikės sebrot, sustodavo, palaukdavo patyrusių styrininkų ir varydavo po vieną sielį, padėdami visa komanda,“ – romantiškai skambančius laikus primena neriesparkas.lt.
Beje, garsus XX a. keliautojas ir geografas Č. Kudaba savo pasakojime „Nerimi“ rašo, kad akmuo, irgi vadinamas Gaidžiu, yra iš karto už Kernavės, ties Valiukiškiais.
Atplukdytus sielius palikę Kaune, senesniais laikais vyrai į namus grįždavo pėsčiomis, paskui – traukiniu ar pakeleivingais sunkvežimiais. Prie Kauno, Vilkijoje, Nerimi atplaukę sieliai būdavo dar kartą perrišami į didelius, kartais ir iki 120 metrų ilgio sielius, kurie Nemunu pasiekdavo Klaipėdą, o iš ten mediena toliau buvo plukdoma laivais į Angliją ar Vokietiją.
„Nerimi link Nemuno paskutiniai sieliai nuplaukė apie 1957 metus. Dabar, pagalvojus apie upe tyliai slenkančias sielių vilkstines, rūke susišūkaujančius sielininkus, šis darbas atrodo toks romantiškas. Tačiau iš tiesų sielininkų profesija buvo viena iš sunkiausių upių pakrantėse gyvenančių žmonių profesijų,“ – dūsauja neriesparkas.lt.
Net ir norėdami šiandien kažin ar besugebėtume atgaivinti sielių plukdymą Nerimi. Ne tik todėl, kad šį transportavimo būdą pakeitė pervežimai geležinkeliais, plentais, o eksportuoti į užsienį yra pelningiau ne pačius rąstus, o jau pagamintus gaminius ar medienos produkciją. Tai anuomet lentpjūvė ar stalių dirbtuvės Lietuvoje buvo retenybė, šiandien jos įsikūrusios kone kiekviename didesniame kaime ir į Vokietiją ar Angliją pačios nuveš lentas, tegul tik jas perka. Sielių plukdyti nepavyktų dar ir todėl, kad, kaip jau minėjome pradžioje, Neries upė nebe ta. Tai prieš kelis šimtmečius šiltuoju metų laiku Nerimi buvo plukdomi kroviniai, žiemą užšalusi upė atstojo puikų rogių kelią. Nors Neris daug akmeningesnė už Nemuną, tačiau ir ja vyko gyva prekyba iki pat XX a. pradžios. Štai A.Gvaninio kronikoje (1611 m.) sakoma, kad Neris – didelė laivybinė upė, ja plaukiantys pirklių laivai, vadinami vytinėmis, su prekėmis pasiekdavo net Karaliaučių, Gdanską.
Nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, upe iki pat XX a. vidurio plukdydavo tik sielius. Dabar Neryje prateka daug mažiau vandens negu iki 1973 metų, nes tada, kaip teigia Neries regioninio parko kultūrologė Ida Stankevičiūtė, Baltarusijos teritorijoje upė buvo patvenkta ir dalis jos vandens nukreipta į Bereziną. Todėl upės sraunumose tarp Vilniaus ir Kernavės tegalima praplaukti tik lengvais laiveliais.
Parengė Gintaras Bielskis
Sieliai Neryje ties Kernave. 1930 metų liepos 24 diena. Stepono Kolupailos nuotrauka (photography.lt)
Dzimkai Nemunu tempia sielius. W. Jaeger’io pieš. (upese.lt)
Tipiškas sielių pavyzdys. (Iliustracija iš neriesparkas.lt)
Sieliai Neryje ties Kernave. 1930 metų liepos 24 diena. Stepono Kolupailos nuotrauka (photography.lt)
Tvirtinama, kad sovietmečiu ypač plačiai įgyvendintas laukų melioravimas negrįžtamai pakeitė ekosistemą, o labiausiai tai atsiliepė šalies upėms: mažesni upeliai užpelkėjo, o didesnės upės, praradusios natūralų papildymą, nuslūgo, tapo mažiau sraunios. Taigi ėmė nykti ir kažkada išplitęs vandens transportas.
Vyresnės kartos rajono gyventojai turėtų prisiminti per rajoną Nerimi plukdomą mišką, kitaip dar vadinamą sielių plukdymu. Dar ir šiandien kai kur, ypač Sibire, kur mažai išvystyti kiti transportavimo būdai, sielių (medienos) plukdymas yra plačiai naudojamas. „Tai pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. Daugelyje miškingų vietų nėra kelių ir geležinkelių, atstumai dideli todėl patogiausia paleisti medieną plaukti pasroviui vandeningomis upėmis,“ – tvirtina populiarioji elektroninė enciklopedija „Wikipedia“.
Sielinis plukdymas yra vienas iš trijų medienos transportavimo vandens telkiniais būdų. Ko gero, jis daug populiaresnis už palaidą, kuris dažniausiai vykdomas per pavasario poplūdį ir naudojamas ten, kur nepraplaukia kitos vandens transporto priemonės, ir tinklinį, kai mediena nesurišama tarpusavyje, bet ją, paprastai – ežeruose, gabena motoriniai laivai, apimdami rąstus specialiais tinklais.
Sielinis nuo kitų būdų skiriasi tuo, kad mediena yra surišama į grupes, kurios suformuoja sielius. Didelėmis upėmis kartais vienoje tokioje grupėje plukdoma net iki 27 tūkst. kub. m rąstų.
Dzimkai Nemunu tempia sielius. W. Jaeger'io pieš. (upese.lt)
Dažnai sieliai dar ir buksyruojami motoriniais laivais, bet tai pradėta naudoti jau praėjusiame šimtmetyje. Iki tol vienintelis transportavimo būdas buvo upės srovė. Tiesa, neretai, kai upės srovė susilpnėdavo, reikėdavo sielius nukreipti į užutekius ar kitą krantą, tekdavo panaudoti ir žmonių jėgą. Štai Rusijoje tokie baržų ar sielių tempėjai buvo vadinami burlokais, turbūt taip pat ir Lietuvoje, nors yra žinių, kad Rytų Prūsijos (Karaliaučiaus) vokiečiai lietuvius burlokus ir sielininkus vadino dzimkais (dzimken). Juos, Nemune tempiančius sielius, yra nupiešęs W. Jaeger’is. Visai tikėtina, kad šie sieliai galėjo būti surišti ties Kernave ir į Nemuną pateko atplukdyti Nerimi per Jonavą, Kauną. Kaip teigiama, sielininkų laikais sielių plukdymas buvo beveik trečdalio Jonavos gyventojų užsiėmimas.
Už Kernavės, netoli rajono ribos, įsikūręs Neries regioninis parkas sielių plukdymą Nerimi, taigi – ir mūsų rajono pakraščiu, yra išskyręs kaip anuomet svarbios ūkinės veiklos pavyzdį. Apie kadaise klestėjusį sielių plukdymą galima sužinoti pasivaikščiojus Neries regioniniame parke įrengtu Karmazinų pažintiniu pėsčiųjų taku. Jo ilgis – 6 km. Per 3 valandas pėstieji gali apžiūrėti 19 informacinių stendų, pailsėti įrengtose 4 atokvėpiui skirtose vietose.
„Neries pakrantėse buvo rišami iki 10 m pločio ir iki 80 m ilgio sieliai. Senesniais laikais rišimui naudojo susuktus jaunus berželius ar liepos karnas, o vėliau pradėjo rišti viela. Sielį surišti reikėjo sumanumo. Pirmiausia atvežtus prie upės 10 m ilgio rąstus surūšiuodavo ir pradėdavo rišti vadinamas lavkas, į kurias tilpdavo 12-13 rąstų. Jei reikėdavo plukdyti sunkesnius medžius (ąžuolus), tai jų rąstus rišdavo pramaišiui su spygliuočiais, kurie lengviau plaukdavo. Vėliau 8-10 lavkų stipriai surišdavo tarp savęs. Didesnį tarpą palikdavo tarp pirmosios lavkos, vadinamos galva, ir antrosios lavkos. Tai padėdavo lengviau pasukti visą sielį staigiuose upės posūkiuose. Ant pirmosios ir paskutinės lavkų dvišako medžio trinkoje (gumbre) ar tarp dviejų kuolų įtaisydavo apie 6 m ilgio pušinius irklus (apačynas). Sielius sustabdyti, kai plaukdavo stiprioje srovėje, naudojo per tarpą tarp rąstų kišamą 5m ilgio rąstą (šarygą). Šis stabdis visada gulėjo pririštas slankia kilpa ir paruoštas stabdymui. Plaukiant lėčiau netoli kranto, stabdydavo besdami į krantą ant lyno pririštą smailų kuolą (hartolį). Ant paskutinio sielio, kai irkluodavo prasčiau upę pažįstantis sielininkas, būdavo patiesiama storos velėnos, paruošiama laužavietė. Plaukiant nepavojinga vieta, antrasis sielininkas ten išvirdavo valgio. Ant sielio iš šakų būdavo suremiama šiaudais dengta palapinė, kur naktimis miegodavo ar slėpdavosi nuo darganos,“ – pasakojama Neries regioninio parko interneto svetainėje neriesparkas.lt.
Iš šio pasakojimo sužinome, kad Neryje tarp Vilniaus ir Kernavės yra keletas vietų, kur buvo rišami sieliai ar perrišami atplukdyti iš aukštupio mažesni, 3-4 metrų pločio, sieliai. Mažesnius, iš Žeimenos ar Neries aukštupio atplukdytus sielius, dažniausiai Valakampiuose surišdavo į didesnius, bet kartais perplukdydavo per pačias Neries sraunumas žemiau Vilniaus ir perrišdavo tik ties Paaliose (Vosyliškiu) ar Mitkiškėse. Vilniaus apylinkėse nukirstų medžių sieliai buvo rišami ties Šilėnais, Šiurmonimis, Vosyliškiu, o po karo ir ties Grabijolais. Medžius sieliams dar miške nupirkdavo žydų pirkliai, kurie po to samdė žmones medienai prie upės suvežti, sieliui surišti ir nuplukdyti iki Kauno.
„Surištą sielį patyrę sielininkai, plaukdami ir naktimis, iki Kauno nuplukdydavo per dvi paras. Tačiau dažniausiai ši kelionė trukdavo apie savaitę. Jei sielį valdydavo geras sielininkas (styrininkas), kelionėn leisdavosi ir vienas sielis. Tačiau dažniausiai sielininkai mėgo plukdyti po 3-4 sielius, nes tada buvo galima tikėtis pagalbos užkibus ant akmenų ar iširus sieliui. Pavojingiausios vietos (ties Saidžių rėva, ties Druskine rėva, ties Jonava prie didžiulio Gaidžio akmens) buvo vadinamos sebrovkomis. Artėjant prie jų, nutardavo, kad jau reikės sebrot, sustodavo, palaukdavo patyrusių styrininkų ir varydavo po vieną sielį, padėdami visa komanda,“ – romantiškai skambančius laikus primena neriesparkas.lt.
Beje, garsus XX a. keliautojas ir geografas Č. Kudaba savo pasakojime „Nerimi“ rašo, kad akmuo, irgi vadinamas Gaidžiu, yra iš karto už Kernavės, ties Valiukiškiais.
Tipiškas sielių pavyzdys. (Iliustracija iš neriesparkas.lt)
Atplukdytus sielius palikę Kaune, senesniais laikais vyrai į namus grįždavo pėsčiomis, paskui – traukiniu ar pakeleivingais sunkvežimiais. Prie Kauno, Vilkijoje, Nerimi atplaukę sieliai būdavo dar kartą perrišami į didelius, kartais ir iki 120 metrų ilgio sielius, kurie Nemunu pasiekdavo Klaipėdą, o iš ten mediena toliau buvo plukdoma laivais į Angliją ar Vokietiją.
„Nerimi link Nemuno paskutiniai sieliai nuplaukė apie 1957 metus. Dabar, pagalvojus apie upe tyliai slenkančias sielių vilkstines, rūke susišūkaujančius sielininkus, šis darbas atrodo toks romantiškas. Tačiau iš tiesų sielininkų profesija buvo viena iš sunkiausių upių pakrantėse gyvenančių žmonių profesijų,“ – dūsauja neriesparkas.lt.
Net ir norėdami šiandien kažin ar besugebėtume atgaivinti sielių plukdymą Nerimi. Ne tik todėl, kad šį transportavimo būdą pakeitė pervežimai geležinkeliais, plentais, o eksportuoti į užsienį yra pelningiau ne pačius rąstus, o jau pagamintus gaminius ar medienos produkciją. Tai anuomet lentpjūvė ar stalių dirbtuvės Lietuvoje buvo retenybė, šiandien jos įsikūrusios kone kiekviename didesniame kaime ir į Vokietiją ar Angliją pačios nuveš lentas, tegul tik jas perka. Sielių plukdyti nepavyktų dar ir todėl, kad, kaip jau minėjome pradžioje, Neries upė nebe ta. Tai prieš kelis šimtmečius šiltuoju metų laiku Nerimi buvo plukdomi kroviniai, žiemą užšalusi upė atstojo puikų rogių kelią. Nors Neris daug akmeningesnė už Nemuną, tačiau ir ja vyko gyva prekyba iki pat XX a. pradžios. Štai A.Gvaninio kronikoje (1611 m.) sakoma, kad Neris – didelė laivybinė upė, ja plaukiantys pirklių laivai, vadinami vytinėmis, su prekėmis pasiekdavo net Karaliaučių, Gdanską.
Nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, upe iki pat XX a. vidurio plukdydavo tik sielius. Dabar Neryje prateka daug mažiau vandens negu iki 1973 metų, nes tada, kaip teigia Neries regioninio parko kultūrologė Ida Stankevičiūtė, Baltarusijos teritorijoje upė buvo patvenkta ir dalis jos vandens nukreipta į Bereziną. Todėl upės sraunumose tarp Vilniaus ir Kernavės tegalima praplaukti tik lengvais laiveliais.
Parengė Gintaras Bielskis
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
