Juodemskas? Juodenukis? O gal Juodenikis?

Juodemskas? Juodenukis? O gal Juodenikis?
1920-1923 metais praūžus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, patriotiškai nusiteikę gyventojai ir draugijos ėmė rūpintis žuvusiųjų atminimo įamžinimu. Nepriklausomybės mūšių vietose, daugiausia – valsčių centruose esančiose kapinėse, buvo palaidota nuo kelių iki keliolikos susirėmimuose žuvusių ar nuo sužeidimų mirusių kareivių. Kai kur, pavyzdžiui, – Širvintose, netoli vienas kito atgulė abiejų pusių žuvusieji.
Kapams sutvarkyti šalyje buvo įsteigtas ne vienas apylinkių komitetas. Kaip teigiama „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Širvintos“, 1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodemsko iniciatyva tokiam komitetui įkurti buvo sušauktas Širvintų valsčiaus intiligentijos ir visuomenės susirinkimas. Jame dalyvavo 29 asmenys, kurie patvirtino komitetą, o jam vadovauti paskyrė Juodemską. Į komitetą taip pat buvo išrinktas Bartasevičius ir Markūnas, o netrukus įsijungė kunigas Donatas Linartas.
Komitetas, anot minėtos informacijos, 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti.
Atliktam darbui įamžinti ir surinkti lėšų tolesnei veiklai komitetas išleido atviručių. Kaip galima suprasti, tai buvo primityviomis sąlygomis padaryti spaudos leidinėliai, turbūt fotografuojant sumontuotas vinjetes, t. y. kartono lakštus, ant kurių buvo  priklijuotos nuotraukos, ranka parašyti tekstai. Taip mėgėjiškai kuriant atvirutę neišvengta gramatinių klaidų. Galbūt jas lėmė ir ta aplinkybė, kad to meto Širvintose lietuvių kalba nebuvo taip paplitusi ir plačiai vartojama, kaip dabar. Štai Širvintų apylinkės karių kapų sutvarkymo komiteto pirmininko pavardė atvirutėje tapo Juodenukis. Lyginant su šių dienų įrašais galima įtarti, kad dėl tos pačios priežasties buvo iškraipytos ir pavardės kai kurių žuvusiųjų, ypač kilusių iš kitų regionų, taigi šiame krašte mažiau girdėtos.
Kyla klausimas: kodėl „Versmės“ minimas Juodemskas atvirutėje tapo Juodenukiu? Galima įtarti, kad pavardė skiriasi, kadangi iškovojus nepriklausomybę Lietuvoje tapo madinga susilietuvinti turimas pavardes, tokių pavyzdžių nestokota tarp kariškių. Greičiausiai lenkišką atspalvį turinti Juodemsko ar Juodemskio pavardė buvo pasikeista į Juodenukį. Tokios pavardžių keitimo istorijos įnešdavo painiavos, kadangi dar kurį laiką būdavo sunku susigaudyti, kaip taisyklingai reikėtų kreiptis. Kaip pavyzdį galima paminėti atvejį, kad 1927 metais žurnale „Karys“ (Nr. 34) pasienio baro viršininkas buvo pavadintas Juodenikiu.
Bet grįžkime prie atvirutės. Joje tarp įamžintų Širvintų apylinkės karių kapų sutvarkymo komiteto narių nėra monografijoje „Širvintos“ paminėto Markūno, bet kartu su Juodenukiu nufotografuoti kunigas D. Linartas (parašyta Linardas), I. Bartaševičius (to meto taikos teisėjas Širvintose), sekretoriumi įvardytas P. Kašeliauskas.
Kaip jau esame rašę, Donatui Linartui kunigaujant Širvintose buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, o šiam paminklui lėšas rinko ne tik minėtas komitetas, bet prisidėjo ir Kaune gyvenęs kunigo brolis Jurgis, tuomet žinomas šalies teatro ir kino režisierius. Galimas dalykas, kinematografininkas galėjo prisidėti ir prie karių kapų Širvintų apylinkėse sutvarkymo.
Parengė Gintaras Bielskis
Karių kapų sutvarkymo komitetas (galima suprasti, kad išvardyti ne iš eilės): I. Juodenukis, D. Linartas, I. Bartaševičius, P. Kašeliauskas.
Karių kapų sutvarkymo komitetas (galima suprasti, kad išvardyti ne iš eilės): I. Juodenukis, D. Linartas, I. Bartaševičius, P. Kašeliauskas.

Karių kapų sutvarkymo komitetas (galima suprasti, kad išvardyti ne iš eilės): I. Juodenukis, D. Linartas, I. Bartaševičius, P. Kašeliauskas.

1920-1923 metais praūžus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, patriotiškai nusiteikę gyventojai ir draugijos ėmė rūpintis žuvusiųjų atminimo įamžinimu. Nepriklausomybės mūšių vietose, daugiausia – valsčių centruose esančiose kapinėse, buvo palaidota nuo kelių iki keliolikos susirėmimuose žuvusių ar nuo sužeidimų mirusių kareivių. Kai kur, pavyzdžiui, Širvintose, netoli vienas kito atgulė abiejų pusių žuvusieji.

Kapams sutvarkyti šalyje buvo įsteigtas ne vienas apylinkių komitetas. Kaip teigiama „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Širvintos“, 1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodemsko iniciatyva tokiam komitetui įkurti buvo sušauktas Širvintų valsčiaus inteligentijos ir visuomenės susirinkimas. Jame dalyvavo 29 asmenys, kurie patvirtino komitetą, o jam vadovauti paskyrė Juodemską. Į komitetą taip pat buvo išrinktas Bartasevičius ir Markūnas, o netrukus įsijungė kunigas Donatas Linartas.

Komitetas, anot minėtos informacijos, 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti.

Atliktam darbui įamžinti ir surinkti lėšų tolesnei veiklai komitetas išleido atviručių. Kaip galima suprasti, tai buvo primityviomis sąlygomis padaryti spaudos leidinėliai, turbūt fotografuojant sumontuotas vinjetes, t. y. kartono lakštus, ant kurių buvo  priklijuotos nuotraukos, ranka parašyti tekstai. Taip mėgėjiškai kuriant atvirutę neišvengta gramatinių klaidų. Galbūt jas lėmė ir ta aplinkybė, kad to meto Širvintose lietuvių kalba nebuvo taip paplitusi ir plačiai vartojama, kaip dabar. Štai Širvintų apylinkės karių kapų sutvarkymo komiteto pirmininko pavardė atvirutėje tapo Juodenukis. Lyginant su šių dienų įrašais, galima įtarti, kad dėl tos pačios priežasties buvo iškraipytos ir pavardės kai kurių žuvusiųjų, ypač kilusių iš kitų regionų, taigi šiame krašte mažiau girdėtos.

Kyla klausimas: kodėl „Versmės“ minimas Juodemskas atvirutėje tapo Juodenukiu? Galima įtarti, kad pavardė skiriasi, kadangi iškovojus nepriklausomybę Lietuvoje tapo madinga susilietuvinti turimas pavardes, tokių pavyzdžių nestokota tarp kariškių. Greičiausiai lenkišką atspalvį turinti Juodemsko ar Juodemskio pavardė buvo pasikeista į Juodenukį. Tokios pavardžių keitimo istorijos įnešdavo painiavos, kadangi dar kurį laiką būdavo sunku susigaudyti, kaip taisyklingai reikėtų kreiptis. Kaip pavyzdį galima paminėti atvejį, kad 1927 metais žurnale „Karys“ (Nr. 34) pasienio baro viršininkas buvo pavadintas Juodenikiu.

Bet grįžkime prie atvirutės. Joje tarp įamžintų Širvintų apylinkės karių kapų sutvarkymo komiteto narių nėra monografijoje „Širvintos“ paminėto Markūno, bet kartu su Juodenukiu nufotografuoti kunigas D. Linartas (parašyta Linardas), I. Bartaševičius (to meto taikos teisėjas Širvintose), sekretoriumi įvardytas P. Kašeliauskas.

Kaip jau esame rašę, Donatui Linartui kunigaujant Širvintose buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, o šiam paminklui lėšas rinko ne tik minėtas komitetas, bet prisidėjo ir Kaune gyvenęs kunigo brolis Jurgis, tuomet žinomas šalies teatro ir kino režisierius. Galimas dalykas, kinematografininkas galėjo prisidėti ir prie karių kapų Širvintų apylinkėse sutvarkymo.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+