1892 metų gegužės 20 d. lietuviško alaus neoficialia sostine pavadinamuose Rinkuškiuose (Biržų valsčiuje) gimęs Jonas Variakojis paliko gilų pėdsaką Širvintų valsčiaus gyvenime. Pirma, jis kaip Lietuvos kariuomenės kapitonas su 4-uoju pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku atlaikė įnirtingus mūšius prie Širvintų ir Musninkų, antra – apsigyveno Šešuolėlių I k. dvare, kurį nusipirko.
Dažnai nepatikslinama, kada Jono Variakojo keliai atvedė į Šešuolėlius. Paprastai akcentuojama, kad čia jis apsistojo pasitraukęs iš aktyvaus kariškio gyvenimo. Tai ir tiesa, ir ne visai, nes jo pasitraukimą nuo karo reikalų reikėtų vertinti dvejopai.
Vytauto Didžiojo universiteto, Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė apie karininko Jono Variakojo tarnybą Lietuvos kariuomenėje XX a. trečiame dešimtmetyje yra rašiusi, kad pulko vado pareigas šis kariškis ėjo iki 1921 metų rugsėjo 1 dienos, kai buvo paskirtas III pėstininkų divizijos štabo viršininku.
1926 metų kovo 8 dieną Jonas Variakojis kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentą su prašymu „paleisti į atsargą“, nurodydamas tik tai, kad Lietuvos kariuomenėje tarnauja nuo 1918 metų gruodžio 29 dienos. Kai kurie šaltiniai nurodo to priežastį buvus suprastėjusią sveikatą, bet galima būtų tuo suabejoti. Tuo metu Jonas Variakojis buvo ištarnavęs 8 metus, o pridėjus dvejų metų karinę tarnybą Rusijos kariuomenėje – tik 10. „Jam tebuvo 34 metai, jis buvo jaunas ir galėjo tęsti karinę tarnybą. Pagal įstatymą karininkai į atsargą būdavo paleidžiami po dvidešimties tarnybos metų, o pasinaudojus privilegijomis – apdovanojimais, šiuo atveju Vyties Kryžiaus ordinu, šis laikotarpis buvo sutrumpinamas keleriais metais,“ – rašo istorikė ir pastebi, kad Jono Variakojo atveju toks scenarijus sunkiai suprantamas, nes perspektyvus karininkas galėjo sėkmingai tęsti tarnybą.
Lina Kasparaitė-Balaišė daro prielaidą, kad tokią jo tarnybos baigtį nulėmė arba vidiniai pasirinkimai, arba išorės veiksniai ir viliasi, jog „šios peripetijos, matyt, bus atskleistos ateities tyrimuose“. Ji konstatuoja: „Taigi, prezidentui patenkinus jo prašymą, tų pačių metų kovo 20 d. karininkas buvo išleistas į atsargą. Jis apsigyveno Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Šešuolėlių dvare“.
Šis teiginys parodo, kad jau 1926 metais Šešuolėlių dvare gyveno Jonas Variakojis ir paneigia, sakykime, viešai iš šaltinio į šaltinį kopijuojamą teiginį, esą Šešuolėlių dvare jis gyveno nuo 1938 m.
Tačiau buvęs kariškis traukė politikų dėmesį. Anot istorikės, „potencialias J. Variakojo tarnybos perspektyvas bei karinės vadovybės pasitikėjimą liudija ir tai, kad dar tų pačių metų gruodžio 28 d., beveik iš karto po gruodžio 17 d. politinio perversmo, į jį kreipėsi naujasis Augustino Voldemaro vadovaujamos vyriausybės krašto apsaugos ministras plk. Antanas Merkys su prašymu grįžti į karinę tarnybą“.
Tačiau, kaip teigiama, atsargoje tuo metu buvęs Jonas Variakojis mandagiai atsisakė šio pasiūlymo, teigdamas, kad negali palikti įsigyto ūkio, už kurį tuo metu buvo įsiskolinęs. Kokios pareigos buvo siūlytos atsargos pulkininkui leitenantui, istorikei neaišku, bet iš Jono Variakojo laiško ministrui ji sprendžia, kad tarnybos vieta buvo Ukmergėje. Tuo metu čia buvo dislokuotas pėstininkų Gedimino pulkas.
Tačiau vėliau savo likimą su Lietuvos kariuomene atsargos pulkininkas leitenantas Jonas Variakojis vis dėlto dar kartą susiejo. Mažiau kaip metus, nuo 1929 metų rugsėjo 23 dienos iki 1930 metų birželio 28 dienos jis ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Tad galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tuo metu Šešuolėliuose dažnai lankydavosi ir net darbuodavosi tas pareigas einantis ministras.
Būdamas ministru, Jonas Variakojis buvo gavęs prezidento leidimą dėvėti karinę uniformą. „Tai rodo lojalią J. Variakojo poziciją Lietuvos kariuomenės atžvilgiu, galbūt didžiavimąsi ir pagarbą karinei tarnybai,“ – daro išvadą Lina Kasparaitė-Balaišė.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
