Palikime po savęs ženklą, nes jie mums yra svarbūs

Mes šiandien esame laisvi praėjusių kartų dėka. Jeigu kas paklaustų, kiek galima kalbėti apie tai, ar statyti atminimo paminklų, kabinti atminimo lentų, sakyčiau – kalbėti nuolat, statyti kiekviename Lietuvos kaime, miestelyje, mieste. Mūsų krašto išniekinti ir pradanginti Žmonės to verti.

Įsteigtas paramos fondas Čiobiškio ąžuolas

Kad būtų atkurtas istorinis teisingumas ir įamžinta istorinė atmintis, Čiobiškio, Lapelių, Musninkų, bendruomenių iniciatyva buvo įsteigtas Paramos fondas „Čiobiškio ąžuolas“, kurio tikslas – pastatyti monumentą „Čiobiškio ąžuolas“, skirtą rezistencinėms kovoms mūsų krašte atminti (skulptoriaus Algimantas Kuzma, architektai Ričardas Krištapavičiaus ir Ričardas Krištapavičius jauniesnysis).

Atkreipdamas dėmesį į didingą ir tuo pačiu tragiškai susiklosčiusią pokario metų istoriją, kurios metu mūsų proseneliai, seneliai, galbūt dar tėvai, turėdami lietuvybės išpuoselėtas dorovines ir moralines nuostatas, būdami visuomenės šviesuliais, t.y. mokytojais, kunigais, bažnyčios tarnautojais, valstybės tarnautojais, vienuoliais, taip pat amatininkais, ūkininkais, valstiečiais, turėdami stiprią meilę ir prisirišimą prie tėvynės, priešindamiesi okupacijai, atstovavo valstybei, savo žemei, savo namams, savo šeimoms, savo prigimtinei teisei į laisvę, papročius, tradicijas, teisei į savo kalbą ir kultūrą. Pažeidžiant tarptautinės teisės normas, taip pat ir karo teisę, brutualumu ir smurtu jauni vyrai buvo „semiami“ į karo frontą būti sovietinės okupacinės kariuomenės „patrankų mėsa“, kiti – prievartaujami tarnauti sovietų smurto mašinai. Patys drąsiausi, patys ištikimiausi, neturėdami kito pasirinkimo, išėjo į girią priešintis ginklu, prisiekė ginti tėvynę. Jų motinos, žmonos, sesės, draugės, kaimynai, dvasininkai, mokytojai tapo jų rėmėjais.

Monumento Čiobiškio ąžuolas vizualizacija

Čiobiškio dvare įsikūrė pasipriešinimo štabas

Pokario metais Čiobiškyje, buvusiuose vaikų prieglaudos namuose (Čiobiškio dvare) įsikūrė pirmasis Musninkų valsčiaus vyrų partizaninio judėjimo štabas, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenės viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Drauge pasipriešinimą organizavo bendražygis Česlovas Tveraga-Vilkas ir to meto Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigas, partizanų kapeleonas Liudvikas Puzonas. Vėliau prisijungė mokytojai Juozas Norkus-Kerštas, Juozas Naraškevičius-Šernas. Prie judėjimo prisidėjo broliai Bagdonavičiai, Marcinauskų šeimos vyrai ir daug kitų, iš Čiobiškio ir aplinkinių kaimų kilusių vyrų. Benediktinų vienuolės, dirbusios Čiobiškio vaikų prieglaudos namuose rėmė partizanus.

Vėliau pasipriešinimo dalyvių junginys sparčiai didėjo. Vos ne kiekvienos Musninkų valsčiaus trobos vyrai jungėsi prie partizanų judėjimo. Organizacija apėmė didelę teritoriją nuo Vilniaus iki Kauno. Ji buvo pavadinta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) Didžiosios kovos apygarda. Šiame krašte vyko aršiausias ir nuožmiausias pasipriešinimas, įvyko ginkluotos kovos. Dėl to sovietų represinės struktūros NKVD, MGB, KGB, MVD metė didžiausias pajėgas susidoroti su partizanais. Dėl šios priežasties LLA Didžiosios kovos apygardos pasipriešinimo veikla buvo pirmiausiai palaužta Lietuvoje. Čiobiškio vaikų prieglaudoje buvęs štabas išaiškintas ir likviduotas. Po kelerių metų Čiobiškio malūno malūnininko, buvusio partizanų rėmėjo, vėliau parsidavusio sovietams pagalba buvo apnuodyti ir perduoti sovietų struktūroms paskutiniai tvirčiausi ir drausmingiausi šio krašto partizanai. Po šio įvykio LLA Didžiosios kovos apygarda buvo išformuota, likę partizanų būriai prijungti prie kitų partizanų apygardų.

Neabejingi žmonės gali paremti monumentą Čiobiškio ąžuolas

Visi žinomi pasipriešinimo ir partizaninės veiklos įvykiai Musninkų valsčiuje. Pasipriešinime dalyvavę ir nukentėję gyventojai aprašomi Viktoro Aleknos 1999 m. išleistoje knygoje „Ūžė žalia giria“, Stanislovo Abromavičiaus 1995 m. „Žalio velnio takais“, 1999 m. „Didžioji kova“ , Lietuvos tūkstantmečiui 2005 m. išleistoje knygoje „Lietuvos valsčiai. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“, trijų autorių Stanislovo Abromavičiaus, Kęstučio Kasparo, Rūtos Trimonienės 2007 m. išleistoje knygoje „Didžiosios kovos apygardos partizanai“. Besidomintiems kas įvyko 1940-1952 metais su mūsų krašto gyventojais, kurie buvo ,,nuvalyti“ nuo gimtosios žemės, rekomenduočiau jas perskaityti ar bent pavartyti! Gilesnės informacijos ar analizės siūlyčiau ieškoti Genocido ir rezistencijos tyrimų centre.

Okupacinė sovietų valdžia ir kariuomenė vietinių suklaidintų ir įtikėjusių komunizmo rojumi gyventojų pagalba, nelygioje kovoje pasipriešinimą palaužė, nuožmiausius pasipriešinimo dalyvius išžudė, jų šeimas ir rėmėjus su vaikais ištrėmė, paprastai sakant, įvykdė genocidą, etninį valymą, kurio pasėkmės jaučiamos iki šių dienų. Tam, kad neužmiršti Musninkų valsčiaus Antanošos, Ardiškio, Bajoriškio, Bilotų, Burniškių, Čiobiškio, Čirkų, Dabravolės, Darmožarų, Daubariškio, Dabriliškio, Dembuvkos, Dubių, Gojaus vienkiemio, Grabliaučiznos, Gudeliškių, Ilgojaus, Janionių, Juodelių, Juodonių, Kaimynėlių, Kaimynų, Karališkių, Katūniškių, Kernavės, Krapiliškių, Kryžiaukos, Kunigiškių, Lapelių, Liaukiškių, Liūliškių, Malinavos vienkiomio, Mantagališkių, Mantinionių, Mažutiškio, Musninkų, Narvydiškio, Navasiolkų, Padvarių, Pagojo, Pakerpės, Pakalniškių, Pamusių, Paspėrių, Paširvinčio, Pigašių, Pigonių, Plotų, Prienų, Ramoniškių, Rusių Rago, Rusteikiškių, Semeniškių, Skėterių, Skruzdėlių, Smailių, Sporų, Stanisloviškių, Starosėlio, Stakaučiznos, Stepanavos, Svietiškių, Trakų, Ustronės, Užušilių, Valakėlės, Vičiūnų, Vileikiškių, Vindeikių, Vinkšnabrasčio, Viršuliškių, Vyšnialaukio, Žadžių kaimų žmonių pasiaukojančios kovos ir aukų, prašau neabejingų žmonių, įmonių ir organizacijų, palaikančių Čiobiškio, Lapelių ir Musninkų bendruomenių idėją, prisidėti pinginėmis aukomis, medžiagomis, darbais, mintimis.

Dainius Drazdauskas
Paramos fondo „Čiobiškio ąžuolas“ vadovas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+