Kai kalbame apie mokyklą, dažnai galvojame apie pastatą, klases, vadovėlius, lentas. Tačiau Beivydžių pradinė mokykla buvo kur kas daugiau nei tai. Ji buvo širdis, plakusi mažo kaimo ritmu, vieta, kurioje augo ne tik žinios, bet ir žmonės. Nors šiandien jos durys jau seniai užvertos, prisiminimai apie ją gyvi – šilti, jautrūs, kartais skaudūs, bet visada brangūs.
1970 metų rugsėjo 1–ąją ant kalnelio, kurį išrinko tuometis „Gražaus ryto“ kolūkio pirmininkas Jonas Bernotavičius, duris atvėrė nauja pradinė mokykla. Į ją susirinko 33 vaikai iš aplinkinių kaimų – Sudokių, Limonių, Pariešių, Medilių, Topeliškio, Poriškio ir pačių Beivydžių. Tai buvo ne tik naujas pastatas – tai buvo nauja viltis, naujas žingsnis į ateitį. Mokytoja Kristina Mačeikaitė, viena ir vienintelė, mokė keturias klases. Ji buvo ne tik pedagogė, bet ir mama, draugė, patarėja. Jos švelnus žvilgsnis, kantrybė ir begalinė meilė vaikams tapo pamatu, ant kurio buvo statomos ne tik žinios, bet ir gyvenimai.
Po metų mokyklą pasiekė reforma – liko tik trys klasės. Mokinių mažėjo, bet mokyklos dvasia stiprėjo. Dar po metų atėjo mokytojas Juozas Žygelis – energingas, reiklus ir nepaprastai darbui atsidavęs pedagogas. Jo rankomis buvo įrengtas sporto aikštynas, paruoštos mokymo priemonės, organizuotos išvykos. Vaikai, augę kaimo dulkių apsuptyje, jo dėka pajuto, ką reiškia būti matomam, vertinamam, mylimam. Jis ne tik mokė – jis ugdė. Ir tai darė su tokia meile, kad buvę mokiniai iki šiol prisimena jį kaip šviesulį, kuris pakeitė jų gyvenimą.
Beivydžių pradinė mokykla buvo ne tik vaikų, bet ir viso kaimo traukos centras. Čia susitikdavo tėvai, kaimynai, bendruomenė, čia veikė kultūros namai, biblioteka. Mokykla jungė žmones, skatino bendrystę, palaikė gyvybę. Valytoja, virėja, krosnių kūrikė Monika Jankūnienė – tylusis mokyklos ramstis – dirbo su meile, su pagarba, su tikėjimu, kad kiekvienas vaikas vertas šilumos. Mokykla buvo vieta, kurioje kaimo žmonės jautėsi reikalingi, kur jų vaikai augo ne tik protu, bet ir širdimi.
1981 metais mokykla buvo uždaryta. Durys užsidarė, bet prisiminimai liko. Likę pastatai – tylūs liudininkai praeities, kuri buvo kupina gyvybės. Mokykla, nors ir trumpai gyvavusi, paliko gilų pėdsaką. Ją baigę žmonės šiandien dirba krašto labui, augina vaikus ir anūkus, dalijasi prisiminimais. Jie nešiojasi Beivydžių mokyklą širdyje – kaip šviesą, kaip šaknį, kaip pradžią.
Uždarius mokyklą, kaimas neteko ne tik pastato – jis neteko ateities. Jaunos šeimos nesikuria ten, kur nėra mokyklos. Vaikai – tai gyvybė, o mokykla – jų lopšys. Be mokyklos kaimas sensta, nyksta, miršta. Kraštotyrininkai pastebi – pradinė mokykla kaime buvo šventovė. Ji pralenkdavo net bažnyčią, nes čia gimdavo žinojimas, čia augdavo žmogus. Mokyklų pastatai šiandien stovi tušti, bet jų dvasia gyva. Beivydžių mokykla – viena iš šimtų, bet kiekviena jų – unikali, brangi, reikalinga. Kiekvienas kraštietis prisimena savąją – krosnimis kūrenamą, jaukią, pilną vaikų juoko ir mokytojų šilumos.
Beivydžių pradinė mokykla, kurioje mokiausi nuo 1970 iki 1973–ųjų, yra šviesa, kuri neužgeso. Ji gyva prisiminimuose, kai lygiai prieš 55 metus pirmą kartą pravėriau jos duris ir įžengiau į dažais kvepiančią klasę. Ir nors jos durys užvertos, belikę jos langeliai vis dar atspindi saulę, o sienos saugo ten prieš kelis dešimtmečius skambėjusius vaikų balsus. Ji primena, kad mokykla – tai ne tik pastatas. Tai meilė, tai tikėjimas, tai ateitis. Tegul Beivydžių mokyklos istorija būna ne tik prisiminimas, bet ir pamoka. Kad mokykla – tai tautos širdis.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
