Lenkams grafas Simonas Martynas Kosakovskis, paskutinis Lietuvos didysis etmonas, aktyvus Abiejų Tautų Respublikos konfederacijų dalyvis, yra išdaviko simbolis. Todėl lenkai jį dar vadina Simonu Juda Martynu.
Šilų dvare, dabartiniame Jonavos rajone, Dominyko Kosakovskio ir Marijanos Zabielos šeimoje 1741 metais gimęs Simonas Kosakovskis lavinosi jėzuitų kolegiume Kaune ir Karaliaučiaus universitete.
Buvo vedęs Voluinės vaivados Mykolo Potockio dukrą Teresę, su ja susilaukė dukros Natalijos.
Aplink dabartinius Liukonis nusipirkęs valdas, 1778 metais grafas Simonas Kosakovskis čia pasistatė rūmus ir dar iki savo mirties 1794 metais pavertė klestinčiu dvaru. Jame buvo išvystyta administracija, čia dirbo palivarkų administratoriai, ekonomė, auklėtoja, garderobo prižiūrėtoja, liokajai, tarnai, vežikai ir t. t.
Dar iki pasistatant Liukonių rūmus, Simonas Kosakovskis du kartus (1764 ir 1766 metais) buvo renkamas pasiuntiniu (deputatu) į Abiejų Tautų Respublikos seimus.
Iškilus būtinybei reorganizuoti valstybę, Simonas Martynas Kosakovskis 1767 metais prisijungė prie Radomo konfederacijos ir tais pačiais metais buvo Radomo konfedracijos diplomatinės misijos Rusijoje sekretorius. Jis iš pradžių priešinosi Rusijos įtakai valstybėje, prisijungė prie Baro konfederacijos, o 1768 metais užpuolus Rusijai, kuriam laikui pasitraukė į Prūsiją.
Tačiau 1775 metais Simonas Kosakovskis susitaikė su Rusijai simpatizuojančiu karaliumi Stanislovu II Augustu Poniatovskiu (imperatorienės Jekaterinos II meilužiu) ir tapo vienu iš prorusiškos grupuotės vadų. 1790 metais generolo-majoro laipsnyje įstojo į Rusijos armiją, dalyvaudamas kariniuose veiksmuose prieš Turkiją Balkanuose užsitarnavo generolo-leitenanto laipsnį.
Simonas Kosakovskis tapo vienu iš prorusiškos Targovicos konfederacijos organizatorių ir vadų. 1792 metais jis vadovavo Rusijos korpuso antpuoliui iš Polocko pusės. Rusų armijos paimtame Vilniuje jis pasiskelbė Lietuvos lauko etmonu, o kitais metais tapo Lietuvos didžiuoju etmonu (kariuomenės vadu).
Prasidėjus Kosciuškos sukilimui, sukilėlių buvo sučiuptas ir įkalintas Vilniaus arsenale. 1794 metų balandžio 24 dieną (kitais šaltiniais – 25 d.) dėl kolaboravimo su Rusija pakartas Vilniaus rotušės aikštėje.
Juda palaidotas Jonavos bažnyčios požemiuose.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
