Kaip informavo Širvintų rajono savivaldybės administracija, nuo 2014 metų ji 5 kartus kreipėsi į teismą dėl objektų pripažinimo bešeimininkiais. Visais atvejais teismas tuos Savivaldybės prašymus tenkino. 2014 metais bešeimininkiais buvo pripažinti 9, 2015 metais – 10, 2018 metais – 15, o 2019 metais – net 27 objektai. Taigi vos per penkerius metus bešeimininkiu pripažintas 61 objektas. Ir visi jie nekėlė jokio estetinio pasigėrėjimo, buvo smarkiai sunykę ar griūvantys.
Nors per pastaruosius penkerius metus nuveikta nemažai tvarkant rajoną, prie to daug prisidėjo ir Savivaldybė, ir objektų naudotojai, vis dar galima aptiktų objektų, kurie nepuošia miesto ir neatneša naudos nei visuomenei, nei, reikia manyti, ir jų savininkams. Jie metų metus stovi nenaudojami, užkaltais langais ar iš viso atviri pašaliniams. Savininkai galbūt laimėtų juos nugriovę, tačiau tai irgi kainuoja, todėl linkstama lūkuriuoti, nieko nedaryti, galbūt kas nors pasikeis ir problema stebuklingai išsispręs.
Prakalbus apie tokius objektus daugelio mintys, ko gero, nukrypo į buvusią parduotuvę-kavinę Kalnalaukio gatvės pradžioje ar buvusį Sėklų fabriką Zibalų gatvėje. Pastatai jau daugelį metų stovi apgriuvę, be dalies ar visų langų, traukia tik nuotykių ieškotojų ir galbūt apokalipsės tematika kuriančių kinematografininkų žvilgsnius.
Tačiau „Širvintų krašto“ skaitytojai atkreipė dėmesį ir į du kuklius, atrodo, šių objektų „žavesio“ užgožtus ir beveik nepastebimus objektus, kurių paskirtį pamena tik tie Širvintų gyventojai, „kam per 30“. Vienas jų – buvęs tiras Vilniaus gatvėje, prie rekonstruoto buvusio kino teatro, kitas – kažkada buvusi maisto prekių parduotuvė Nepriklausomybės aikštėje, prie „Atžalyno“ progimnazijos. Nors į šiuo objektus pašalietis lengvai nepateks, jie miesto tikrai nepuošia.
Nuo 2012 metų galioja Širvintų rajono savivaldybės sprendimas, pagal kurį nekilnojamo turto savininkai, kurių turtas yra neprižiūrimas ar gadina miesto (gyvenvietės) įvaizdį, moka didesnį nekilnojamojo turto mokestį. Dabar jis siekia 3 proc., kai kitiems, priklausomai nuo mokestinių metų, buvo taikomas 0,5-0,9 proc. mokestis.
Tuomet maksimalų tarifą pasiūliusios darbo grupės nario Dariaus Valkausko nuomonė buvo tokia, kad padidintas mokestis taps paraginimu savininkams, kurie savo turto nei tvarko, nei išnuomoja, nei parduoda.
Gal tai liko tik popieriuje, jei nekilnojamojo turto savininkai metai iš metų vis tiek nepasirūpina savo turtu? O gal šis mokestis per mažas, gal jį derėtų dar padvigubinti ar patrigubinti, kad nenukentėtų viešasis interesas?
Pasidomėjus apie tai, Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė atsakė, kad maksimalus įstatymais leidžiamas nekilnojamojo turto mokestis savininkams, kurie neprižiūri savo turto, mūsų rajone yra realiai taikomas jau kelerius metus.
„Kontroliuoti situaciją yra sudaryta speciali Savivaldybės komisija, kuri kasmet apžiūri, įvertina ir Tarybai parengia sprendimą, pateikdama sąrašą apleistų objektų. 2018 m. šiame sąraše buvo 5, 2019 m. – 16, 2020 m. – 12 objektų,“ – rašoma pateiktame atsakyme ir priduriama, kad atsakyti, kiek konkrečiai surenkama mokesčio tik pagal didžiausią tarifą, Savivaldybė negali, kadangi šiuos duomenis valdo Valstybinė mokesčių inspekcija. O štai bendra iš nekilnojamojo turto mokesčio surinkta suma Širvintų r. savivaldybėje 2019 m. siekė 204 tūkst. Eur.
Iš šio atsakymo taip pat aiškėja, kad tokių objektų savininkams nustatyti didesnio kaip 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio negalima, nes tai ir yra maksimali taikytina riba.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 9 d. laikraščio numeryje.
