Po vilkų puotos…

Per 5 metus rajone papjauta per 40 avių.

Birželio 22-osios dienos ryte Širvintų rajone Žvirblių kaime ūkininkaujantis Edvardas Saveikis visai šalia namų esančiame aptvare pamatė gulinčią avelę ir iš pradžių pagalvojo, kad ji apsirgo. Priėjęs arčiau suprato, kad avelė papjauta. Aptvare kruvinų gulinčių avelių matėsi ir daugiau, keletas dar lakstė su sužalotais kaklais… Ūkininkui tapo aišku, kad į avių bandą įsisuko vilkai. Buvo aptikta ir vieta, kurioje vilkai po kruvinų skerdynių pasišalino iš aptvaro. Šokant per „elektrinio piemens“ tvorą, žirniuose aiškiai matėsi išmindyta vieta, nuo kurios atsišakojo dvi lygiagretės brydės. Kiek buvo vilkų – nežinia, tik aišku, kad ne vienas…

Atvykusi į įvykio vietą Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Lina Petrylienė pagal numeriukus nustatė, kokios avys papjautos, surašė protokolą, kuriame konstatavo: „Avys sudraskytos, perkąsti kaklai, išdraskyti pilvai, apėstos žarnos. Apžiūrėtos šešios sužeistos avys, o kad gyvūnai išvengtų kančių, rekomenduojama jas nedelsiant papjauti.“

„Avys vaikščiojo su perkąstomis gerklėmis ir sukandžiotomis kojomis, išdraskytais šonais. Dvi lengviau sužeistas motinines avis palikau, šiuo metu stebiu jas, jeigu nesveiks, teks ir jas pjauti. Avis auginu jau 17 metų, tačiau taip atsitiko pirmą sykį gyvenime. Avis garantuotai sudraskė vilkai, nes šuo tiek žalos nepridarys, – papjautų vieną, apdraskytų antrą. Čia aiškiai matėsi laukinio žvėries „darbas“. Griebia už kojos, parbloškia, prakanda gerklę, o vėliau išplėšia tešmenis, išdrasko vidurius. Vilkai mėgsta minkštą mėsą“, – susijaudinęs pasakoja Edvardas Saveikis.

Iš viso bandoje ganėsi 37 avelės. Aštuonios sudraskytos vilkų, dar šešios taip sužalotos, kad jas reikėjo papjauti. Ūkininkas patyrė nemažai žalos. Kaip ją nustatyti ir kas ją atlygins? Dar visai neseniai ji buvo neatlyginama ir tik nuo 2013 metų spalio 1-osios Lietuvoje jau atlyginama vilkų ūkiniams gyvūnams padaryta žala. Tai numato Seimo priimtos Medžioklės įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo pataisos. Papjautų ar sužalotų ūkinių gyvūnų nuostolius apskaičiuoja ir juos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros akte įrašo rajono savivaldybės administracijos sudaryta ir patvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo komisija. Lėšos žalai atlyginti skiriamos iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos.

Komisija, sudaryta iš Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistų, atvažiavusi apžiūrėjo įvykio vietą. Pasak Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto Kęstučio Ciesiūno, padaryta ūkininkui žala apskaičiuojama pagal aplinkos ir žemės ūkio ministrų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką. „Žala nustatoma įvertinant vilkų papjauto ar sužaloto ūkinio gyvūno rūšį, svorį ir gyvojo svorio praėjusio mėnesio vidutinę rinkos kainą, kuri skelbiama interneto svetainėje. Metodika pateikia ir formules konkrečiai žalai apskaičiuoti“, – paaiškino Kęstutis Ciesiūnas.

Ginčai tarp gamtosaugininkų ir ūkininkų vyksta jau nuo seno. Pažiūrėkime į ūkininkų problemą iš kitos pusės. Šių metų kovo pabaigoje paskelbti oficialūs šių metų stambiųjų plėšrūnų apskaitos rezultatai Lietuvoje. Nustatyta, kad šalies miškuose gyvena bent 292 vilkai, iš jų Vilniaus apskrityje – 81. Tai – minimalus populiacijos dydis. Ką tai reiškia? Tai – žvėrių skaičius, dėl kurio galime būti beveik garantuoti, kad jų tikrai tiek yra. Vadinasi, šiais metais mes galime garantuoti, kad Lietuvos miškuose apskaitos metu lakstė mažiausiai 292 vilkai. O kas žino, kiek jų yra iš viso, įskaitant ir tuos, kurių pėdsakai nebuvo aptikti? Be to, būtų gerai žinoti, – daugėja Lietuvoje vilkų ar atvirkščiai – jie nyksta?

Logiška būtų palyginti skirtingų metų apskaitos rezultatus ir pagal tai daryti išvadas, tačiau kai kurių specialistų nuomone, toks nustatymo metodas gali būti visiškai netikslus ir nemokslinis. Pavyzdžiui, jei žiūrėdami per langą suskaičiuojate 10 varnėnų, o po valandos pamatote jau 20, tai nereiškia, kad per valandą jūsų mieste varnėnų padaugėjo dvigubai. Juk neaišku, kurią dalį visų miesto varnėnų matėte prieš valandą ir kurią matote dabar. Gal apskritai varnėnų netgi sumažėjo, bet tiesiog didesnė jų dalis suskrido į jus paspoksoti. Panašiai yra ir su plėšrūnų apskaita. Sakykime, kad jų apskaičiavimo metodika rimtesnė, tačiau sutikite, kad vis tiek suskaičiuojama tik dalis žvėrių – tie, kurių pėdsakus pavyko aptikti apskaitos dienomis. Tuo labiau skirtingais metais. Todėl remiantis vien šios apskaitos rezultatais, ko gero, neįmanoma pasakyti, ar žvėrių padaugėjo, ar sumažėjo.

Gal visai logiška būtų apie vilkų populiacijos didėjimą ar mažėjimą spręsti pagal papjautų naminių gyvulių skaičių? Gamtos apsaugos asociacijos (GAA) „Baltijos vilkas“ duomenimis, 2010 metais mūsų rajone (Širvintėlių, Maišelių, Motiejūnų kaimuose) buvo papjauta 10 avių ir 1 – buliukas, o 2011 metais (Santakio, Širvintėlių, Juodės ir Pokiškių kaimuose) jau 22 avys ir 2 telyčaitės. 2013 metais lapkričio mėnesį Seimo Aplinkos apsaugos komitete vykusiame Aukštaitijos ūkininkų ir valdžios atstovų susitikime ūkininkai skundėsi, kad vilkai drąsiai atkeliauja net į miestelių centrus ir ten pjauna naminius gyvulius. Anykščių rajono ūkininkų sąjungos atstovas Romualdas Kubaitis papasakojo, kaip vienoje gyvenvietėje vilkai pasirodė netgi miestelio centre: „Iki tol neteko girdėti, kad vilkai vasarą vidury gyvenvietės, prie pašto esančios parduotuvės, iš kiemo su visa grandine ir puse būdos atitempė šuniuką.“ Kaip žinia, vilkui iš Anykščių rajono atbėgti į Širvintų miškus – vienas juokas.

Ūkininkai dažnai dėl savo bėdų kaltina medžiotojus, tačiau, pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos įsakymu patvirtintas vilkų sumedžiojimo 2013-2014 metų medžioklės sezonui limitas – 21 vilkas. Kai kuriose apskrityse duotas limitas buvo greitai „išnaudotas“ ir tik dėl gausėjančio pranešimų skaičiaus apie vilkų daromą žalą padidintas iki 33. Sakykim, tinkamos vietos vilkams gyventi yra 42 savivaldybėse (rajonuose). Taigi, praktiškai medžiotojams vilkus medžioti draudžiama ir jie dėl mažų limitų ūkininkams padėti negali…

O kad vilkai pjauna ūkininkų gyvulius – tai yra faktas ir tai yra bėda. Pinigai, reikalingi kompensuoti ūkininkams už padarytą vilkų žalą, kapsi iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Ir spaudoje, ir internete pilna aplinkosaugininkų raginimų saugoti savo turtą, naudoti įmanomas prevencijos priemones. Pasak gamtosaugininkų, skaudžiausia problema yra ta, kad vilkai pjauna neapsaugotus gyvulius, kurie vilkui skiriasi nuo stirnos tik tuo, kad juos daug lengviau pagauti ir papjauti. Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ šiuos metus skelbia „Saugios avies“ metais. „Saugios avies“ iniciatyva skirta padėti ūkininkams apsaugoti gyvulius nuo vilkų. Neverta tikėtis, kad vieną dieną kaimynystėje visai neliks vilkų, todėl ūkininkams, matyt, teks paklusti gamtosaugininkų pamokymams ir investuoti pinigėlius į apsaugos priemones.

Šių metų birželio 6 dieną LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ šia tema kalbėjo GAA „Baltijos vilkas“ narė Lina Paškevičiūtė bei Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius.  Pasak Linos Paškevičiūtės, praėjusiais metais Lietuvoje vilkai iš viso papjovė 705 gyvulius (440 avys, 229 mėsiniai jautukai ir 36 ožkos.). Į laidos vedėjos klausimą, kaip apsisaugoti nuo vilkų, moteris pasiūlė nakčiai nepalikti gyvulių lauke ir suvaryti juos į tvartą, o jei tvartas toli – įsirengti tvirtesnį aptvarą ar kilnojamą tvartelį, taip pat naudoti elektrinį aptvarą su tvirtais kuolais, nes vilkas bėgiodamas aplinkui gali avis išgąsdinti ir jos pačios gali elektrinį tinklą, tvorą išversti. Iš laidos dalyvės kalbos galima daryti išvadą, kad vilkai žmogui naudingi. „Žmogui reikia ir gražios gamtos (turima galvoje vilkai), ir klestinčio ūkio. Lietuvoje turi užtekti vietos ir aviai, ir vilkui. Tik tam reikia įdėti pastangų visiems. Gamtą turi saugoti ir ūkininkas“, –  kalbėjo GAA „Baltijos vilkas“ narė Lina Paškevičiūtė. Išeina, kad ir avių augintojas turėtų saugoti vilkus. Pagal gamtos mylėtojų logiką, panašu, reikėtų pasiūlyti ūkininkams kiekvieną mėnesį geranoriškai atiduoti vilkams auką, – sakykim, porą ėriukų. Gal tada vilkai kurį laiką avis paliktų ramybėje?..

Pasak Žilvino Augustinavičiaus, pavasarį ir vasaros pradžioje gyvulius pjauna plėšikaujantys individai, o vasaros pabaigoje ir rudenį – vilkė moko vilkiukus medžioti. „Daugelis ūkininkų tikisi, kad neateis vilkai, tačiau jie ima ir ateina… Jeigu avis vaikščiotų netoli aptvaro ir ją užpultų vilkas, tai nė aptvaras nepadėtų, nors jis šiandien yra bene patikimiausia apsisaugojimo nuo vilkų priemonė“, – kalbėjo  Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas.

Labai patikima apsaugos priemonė –  sarginiai šunys, kurie vilkų gyvenamose teritorijose naudojami ir šiandien. Tiesa, jų kaina gali siekti iki 1000 eurų. Vis dėlto istoriškai seniausia gyvulių apsaugos priemonė nuo plėšrūnų – piemuo. Žmogaus buvimas su banda atbaido vilkus nuo minčių kėsintis į gyvulius. Tačiau Lietuvoje piemenavimo tradicija praktiškai išnykusi…

Remigijus Bonikatas