Kolionijos kaimo puošmena buvusi didžiulė liepa

Prisiminimais apie išnykusį Kolionijos kaimą pasidalijo buvęs jauniausias jo gyventojas Jonas Ragauskas.

Bet kuris Lietuvos gyventojas patvirtins liūdną žinią, kad nyksta kaimai. Medinių trobelių, kurios kažkada buvo pilnos gyvybės, vaikų klegesio, senolių bendravimo, langai vienas po kito užmerkia akis. Žmonių mažėja, jaunesnieji miestuose įsikuria, o senieji iškeliauja į Amžinybę. Kodėl nyksta lietuviški kaimai, kodėl naujakurių netraukia atokios vietovės, šiandieną priežasčių toli ieškoti nereikia, dažnas jų išvardins net po keletą.

Melioracija kaimus šlavė nuo žemės paviršiaus

Prie kaimų nykimo labai daug prisidėjo sovietinės valdžios noras pagerinti žemės ūkį. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusi melioracija ne vieną kaimą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Valdžia, mokėdama didelius pinigus, skatino vienkiemių ir atokių sodybų gyventojus keltis į centrines kolūkių gyvenvietes. Primygtinai prašomi, skatinami galimybe įsigyti statybinių medžiagų, nemažai sodiečių pardavė savo tėviškes ir persikėlė į centrines gyvenvietes.

Šių eilučių autorius puikiai prisimena, kaip apie 1972-1977 metus, buldozeriais iškasus žemėje didžiules tranšėjas, sunokinę vaisius sodai, sodybos medžiai, pastatų ir pamatų liekanos buvo sustumiami ir užlyginami žemėmis. Toks barbariškas elgesys buvo teisinamas galimybe apdirbti galingesne technika didesnius plotus ir žemę padaryti našesnę. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek Širvintų rajono kaimų buvo ištrinta iš žemėlapio. Vien Zibalų seniūnijoje neliko Aukštadvario, Bokšto, Daubariškio, Juozapavos, Juodapurvės, Pumputiškio, Ščiūriškio, Kolionijos kaimų.

Duomenis archyvinėse knygose apie seniūnijos kaimus saugo Zibalų seniūnijos specialistė Liongina Vinslauskienė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaimai, rodos, atsigavo. Žmonės, atsiėmę nacionalizuotą žemę, ėmėsi ūkininkavimo. Deja, neilgam… Kas dabar naikina šalies kaimus? Kodėl jie tuštėja, kodėl kasmet juose mažėja žmonių, kodėl vakarais neskamba dainos sodžiuje, kodėl nerengiamos gegužinės? Priežastis paprasta. Žmonės išvyksta svetur laimės ieškoti, nenori tarnauti ponui pusvelčiui, nenori aukoti savo sveikatos. Lietuvos kaimą dabar naikina natūralios priežastys: gyventojų senėjimas, mažas gimstamumas, valdžios abejingumas kaimo žmogui. Nyksta lietuviško kaimo dvasinis paveldas, davęs Lietuvai prieš 100-120 metų žymių tautinio atgimimo, švietimo, kultūros žmonių.

Vyriausiasis Ragauskų sūnus Feliksas.

Kadaise kaimuose virte virusį gyvenimą šiandieną primena tik sulaukėjusia gamta, pavieniai medžiai, mediniai kryžiai, vietomis iš žemės kyšantys pamatų akmenys.

Kolionijos gyvenimo laikrodžių dūžiai jau nebeskaičiuoja

Šiandieną laikrodžių dūžiai gyvenimo neskaičiuoja ir apie 1983 metus išnykusiame Kolionijos kaime (Zibalų seniūnija). Apie daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvusį kaimą duomenis archyvinėse knygose išsaugojo Zibalų seniūnijos specialistė Liongina Vinslauskienė, o nuotraukų apie senuosius gyventojus parodė ir prisiminimais pasidalijo Kolionijos kaime gimęs, dabar Staškūniškyje gyvenantis Jonas Ragauskas.

– Nors Kolionija nuo Zibalų nutolusi kiek daugiau nei per du kilometrus, – pasakojo Jonas Ragauskas, – bet kelio į Zibalus nebuvo. Aplinkui driekėsi didžiulės Šešuolėlių tarybinio ūkio ganyklos, ganėsi Staškūniškio skyriaus arkliai. Jų buvo labai daug, gal apie 30, tuomet kalbėjo, kad tai ūkio parodomoji banda. Pasiekti mokyklą buvo labai sunku, nes pažliugusiu lauko keliuku net dviračiu neišvažiuosi, o žiemą pripustydavo galybę sniego. Mus, vaikus, į mokyklą žiemą paveždavo su arkliu iš gretimo Bajorkampio kaimo važiuojantis Ignas Šumila. Jis savo anūkus veždavo tiesiai per laukus.

Ilgus metus Kolionijoje gyvenusi 6 vaikų mama Zofija Ragauskienė.

Jonas Ragauskas prisiminė, kad Kolionijos kaimo puošmena buvo didžiulė liepa. Ji savo aukščiu išsiskyrė iš aplinkui augusių medžių. Pasak pašnekovo, jis pamenantis, kad liepą dukart skrodė žaibas. Pašnekovo teigimu, kaime gyvenusi Felicija Talutienė pasižymėjo gebėjimu pasakoti linksmas liaudiškas istorijas, tokiu būdu sukeldavo kaimynų vaikų smalsumą ir žingeidumą. Iš mamos pasakojimų girdėjęs, kad Kolionijoje anksčiau yra gyvenę daugiau tėvo giminių, teta Vanda išvyko į gyventi į Lenkijos miestą Lodzę, seneliai Uršulė ir Kazys Ragauskai puikiai sutarę su aplinkinių Kruznių, Staškūniškio, Levaniškio kaimo žmonėmis.

– Šeimoje mes buvome 6 vaikai: broliai Feliksas, Vladas, Kazys, Antanas, Jonas ir sesuo Jadvyga, – prisiminimais dalijosi buvęs Kolionijos gyventojas. – Esu jauniausias Kolionijos gyventojas, gimęs paskutinis dabar jau išnykusiame kaime. Be tėčio likau pusantrų metų, todėl atokiame kaime be tėvo buvo sunku. Kai melioracija pasiūlė išsikelti, išsikėlėme į Staškūniškį. Iki šiol atrodo, kad Kolionija gražiausias kaimas iš visų, aplinkui miškas, gyva gamta, tyla ir ramybė, kukurūzų laukas, toks vaikystės prisiminimas išlikęs iki šiol. Dabar toje vietoje jau nieko nebėra, netgi didžiosios vaikystės liepos.

Seniūnijos specialistė Liongina Vinslauskienė patvirtino, kad Kolionijos kaimas buvo nedidelis, 1971 metais jame registruota Felicija Talutienė su anūke Janina bei Felikso ir Zofijos Ragauskų 8 asmenų šeima, kaime buvo 3 trobos ir tik dviejose gyveno žmonės. Vyresnieji mirė, o jaunesnieji įsikūrė arčiau patogesnių kelių, ten, kur gyvena daugiau žmonių.

Kolionijos gyventoja Zofija Ragauskienė (pirma iš kairės) su vaikais Jonu ir Antanu, mama Jadvyga Stundiene ir seserimi Ona Stundyte-Pošiūniene.

Senieji Kolionijos kaimo gyventojai Uršulė ir Kazys Ragauskai (sėdi) su vaikais Vanda, Feliksu ir Kaziu.

Ragauskų šeima.

Lietuvos kaimas išsaugojo daugybę senųjų papročių ir tradicijų, tautosaką, tikrąsias religines ir kalendorines šventes. Liūdna, kai XXI amžiaus pradžioje tenka konstatuoti, kad lietuviškas kaimas sparčiai nyksta. Galima pasidžiaugti tik tuo, kad iš išnykusių kaimų kilę žmonės stengiasi nepamiršti savo šaknų: aplanko gimtinę, pavaikšto baigiančiais užželti jaunystės takais, atsivežę vaikus ir anūkus eina į tėviškės miškus grybauti ir uogauti.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Jono Ragausko asmeninio albumo