Raitelių pulkams vadovavo „Juodasis husaras“ iš Širvintų

Lietuvos kariuomenės kavaleristai Kernavėje. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis Petras Kaminskas.

Raitoji kariuomenė ilgus šimtmečius buvo svarbi smogiamoji jėga. Teigiama, kad viduramžiais ginkluoti raiteliai buvo pradėti skirstyti pagal jų naudojamus ginklus. Taip 15 a. Vengrijoje atsirado lengvoji kavalerija – husarai, netrukus išplitusi ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Husarai buvo ginkluoti ilgomis ietimis ir ant rankos nešiojamais skydais. Apie 16 a. vidurį Lenkijoje ir Lietuvoje husarai ėme nešioti kirasas, ir taip atsirado sunkioji kavalerija.

Nors tradiciškai laikoma, kad kavalerija yra ikitechninės epochos kariuomenės rūšis, netgi II Pasaulinio karo metais raitoji kariuomenė buvo plačiai naudojama. Palyginti mažai žinomas faktas, kad tais laikais moderniausia laikomoje Vokietijos kariuomenėje buvo net keturios SS kavalerijos divizijos.

Su šaunamaisiais ginklais atsirado ir ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, kur raiteliai ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais. Skiriamasis šios kavalerijos rūšies aprangos ženklas buvo keturkampė kepuraitė, o prie ieties antgalio būdavo pritvirtinta vėliavėlė. Manoma, kad ulonų vardas kilo nuo LDK totorių pulko vado Aleksandro Ulano pavardės.

Dar viena raitelių kariuomenės rūšis – dragūnai. Tai kareiviai, kurie mūšio vietą pasiekdavo raiti, o, reikalui esant, galėdavo kautis ir pėsti.

„Kavaleristų“ yra ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje

XX a. antrojoje pusėje įvairių šalių kariuomenėse praktiškai buvo atsisakyta kavalerijos, vis dėlto su tuo susiję pavadinimai išliko. Kai kurie šiuolaikinių kariuomenių daliniai tradiciškai vadinami husarų daliniais, nors jie dabar yra ne raitelių, o tankų ar lengvųjų mechanizuotų pėstininkų daliniai. Tokius husarų dalinius dabar turi ne tik Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos ar, sakykime, Nyderlandų, bet ir Lietuvos kariuomenė.

Nuo šių metų pradžios pertvarkius mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, jos sudėtyje yra penki batalionai, tarp jų – Alytuje dislokuotas Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas ir Panevėžyje dislokuotas Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.

Atsižvelgiant į būtinybę stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, nuo šių metų pradžios Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgose buvo įsteigtas naujas vienetas – motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“. Ši antroji Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų brigada buvo įsteigta pasiūlius Valstybės gynybos tarybai. Naujosios brigados štabas veikia Klaipėdoje. „Žemaitijai“ priskirti du šiuo metu veikiantys Sausumos pajėgų batalionai, vienas jų – Klaipėdoje dislokuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.

Raiteliai raudonomis kelnėmis

Nors minėti husarų, ulonų ir dragūnų batalionai į Lietuvos kariuomenę buvo grąžinti neseniai, iš tiesų jų šaknys siekia tarpukario laikus.

1919-1940 metais Lietuvos kariuomenės sudėtyje veikė Pirmasis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas.

Lietuvą paskelbus valstybe, 1918 metų lapkritį pradėta burti sava kariuomenė, o po kelių mėnesių, 1919 metų sausį, Kauno apskrities komendanto Juozo Mikuckio įsakymu pradėti steigti Pirmasis ir Antrasis raitelių eskadronai, kurie iš karto buvo siunčiami į frontą. Per pirmuosius susidūrimus su bolševikais paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenei reikia gausesnės kavalerijos, tad gegužę iš visų raitųjų dalių pradėtas formuoti Pirmasis lietuvių raitelių pulkas, kurio vadu buvo paskirtas švedų kariuomenės majoras Gustavas Hoegeris. Po pusantro mėnesio jį pakeitė lietuvis Pranas Jackevičius. 1919 metų spalį pulkas buvo pavadintas Pirmuoju raitelių pulku, dar vėliau – Pirmuoju kavalerijos pulku.

Pirmasis kavalerijos pulkas grūmėsi su Raudonąja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais. 1920 metais pulke buvo 34 karininkai, 3 karo valdininkai, 2 gydytojai ir 984 kareiviai. Pulkas turėjo 664 arklius, 639 karabinus, 16 kulkosvaidžių, 484 kardus ir t. t., taip pat turėjo 1 motociklą, 22 vežimus, 2 fajetonus, 3 lauko virtuves. 1922 metų balandžio 1 dieną pulkas pavadintas Pirmuoju husarų pulku.

Taikos metu pulkas buvo dislokuotas Kaune, Žaliakalnyje. 1927 metų rugsėjo 25 dieną pulko globėju paskirtas Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila, o pulkas pavadintas Pirmuoju husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku. Tą pačią dieną buvo įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim ar mirsim“. Pulkas pirmasis Lietuvos kariuomenėje 1931 metais kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjo naudoti pulko globėjo monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna. Karių kepurės buvo raudonos, munduras – pilkai žalsvas, apykaklėse – balti trikampiai su Gedimino stulpais, iki 1931-ųjų buvo kantai ir rankovių antsiuvai, kelnės – raudonos, husariškos, su baltu kantu, batai – su rozetėmis aulo viršuje.

Vos nežuvo atsidūręs po arkliu

Mums įdomu turėtų būti tai, kad 1939-1940 metais Pirmajam husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui vadovavo mūsų kraštietis generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kriaunaitis, iki tol kurį laiką buvęs pulko štabo viršininku, o 1934-1936 metais – Antrojo ulonų pulko vadu.

Vienais šaltiniais, Izidorius Edvardas Kraunaitis (Kriaunaitis) 1900 metais gimė Širvintose, Ukmergės apskrityje, kitais – 1899 metų rugsėjo 25 dieną Navasiolkų kaime, Širvintų valsčiuje.

1920 metų spalį baigęs karo mokyklą, Izidorius Kriaunaitis dalyvavo nepriklausomybės kovose su Lenkijos kariniais daliniais prie Širvintų ir Giedraičių, kur pasižymėjo Husarų pulko 3 ir ypač vėliausiai suformuoto 4 eskadrono raiteliai. Lietuvos husarai sėkmingai dalyvavo kautynėse, prireikus dengė Lietuvos kariuomenės dalių atsitraukimą. Rizikingais žygiais pasižymėjo karininkų Izidoriaus Kraunaičio ir Simo Babarskio būriai, atlikę žvalgybą lenkų kariuomenės užnugaryje bei sukėlę tam tikrą sumaištį.

Karinės karjeros pradžioje Kriaunaitis buvo leitenantas, paskui tapo kapitonu. Per tarnybos metus kovų už Nepriklausomybę dalyvis Izidorius Kriaunaitis pasipuošė Vyties kryžiaus I laipsnio ordinu, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, o kaip 1923-ųjų metų Klaipėdos sukilimo narys – Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.

1923 metai. Husarų pulko leitenantas Izidorius Kriaunaitis Klaipėdos sukilimo metu vadovavo būriui (tai žymi viena „varnelė“ ant rankovės). Foto: plienosparnai.lt

Įdomu tai, kad per Lietuvos inspiruotą Klaipėdos sukilimą Izidorius Kriaunaitis kepurėje virš lietuviškos kokardos buvo įsisegęs … kaukolę. Didelė tikimybė, kad taip kavaleristas pabrėžė savo simpatijas nuo 18 a. vidurio Vokietijoje suformuotiems Juodiesiems (dar kitaip – Kaukolės) husarams.

Juodųjų husarų uniformoje baltos ir juodos spalvos atkartojo heraldines Prūsijos karalystės spalvas. Tiksliai nežinoma, kodėl Juodųjų husarų kepures puošė „mirusi galva“ (vok. Totenkopf), tačiau ši emblema tapo pačių geriausių ir narsiausių karių simboliu. Juodųjų husarų devizas buvo „Vincere aut mori!“ – „Pergalė arba mirtis!“ Savo kaukolėmis ant kepurių, juoda apranga ir negailestingumu mūšyje Juodieji husarai netruko užsitarnauti baisaus priešo reputaciją. Kaip yra rašęs baronas Archengolcas, Juodieji husarai visada buvo narsiausių prancūzų pulkų siaubas: „Sklandė gandai, kad susidūrę su menkiausiu pasipriešinimu husarai tapdavo itin negailestingais, ir šis gandas taip pasklido, kad ištisi priešo pulkai pasileisdavo bėgti kai prieš juos pasirodydavo saujelė juodųjų husarų. Neretai vienas husaras sugebėdavo parsivesti daug belaisvių.“

Su Juodųjų husarų uniforma fotografams mėgo papozuoti Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Trečiajame Reiche juodas jų uniformas ir kaukoles pasiskolino SS pajėgos.

1928-aisiais Izidoriui Kriaunaičiui buvo įteiktas Nepriklausomybės 10-mečio medalis.

1933-1934 ir 1937-1939 metais Izidorius Kriaunaitis buvo Lietuvos kariuomenės Kavalerijos štabo viršininkas. 1937 metais baigė Prancūzijos Generalinio štabo akademiją, kitais metais paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininku, dėstė Karininkų kursuose. Parašė darbų apie kavaleriją, tarp jų – „Kavalerijos taktika“ (1932 m.).

Dar viena įdomi detalė, 1926-ųjų vasarą nutikusi Kavalerijos karininkų mokykloje Prancūzijoje, kai tuomet kapitonas Kriaunaitis vos nežuvo per užsiėmimus. Kaip 1927 metais rašė „Kardas“ (Nr. 30), šokdamas per tvorą kariūno arklys užkabino barjerą ir išmetė iš balno kapitoną Kriaunaitį. Pastarasis smarkiai krito ant kietos žemės, o pusę tonos sveriantis arklys, persivertęs ore, užkrito ant kariūno. Greitai atsitokėjęs ir nepaisydamas traumos, Izidorius Kriaunaitis raitas dalyvavo užsiėmimuose iki galo. Prancūzų karininkai labai stebėjosi lietuvio ištverme. Vis dėlto įvykio padarinius jis jautė ilgai – teko kelis mėnesius pasigydyti Prancūzijoje.

1938 metais Tautinėje olimpiadoje specialiai žaidynėms buvo įrengtas Kleboniškio hipodromas, visiems žirginio sporto pasiruošimo darbams vadovavo būtent Izidorius Kriaunaitis, kuris buvo laikomas dideliu žirginio sporto entuziastu.

Izidorius Kriaunaitis tapo bene paskutiniuoju šio pulko vadu nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Po 1940-ųjų bolševikinio perversmo jis kurį laiką dar išliko karinėje tarnyboje. Nuo 1940 metų birželio pulko vadu buvo paskirtas pulkininkas Kazimieras Gudaitis, o Izidorius Kriaunaitis tapo kavalerijos inspektoriumi, nuo 1940 metų gruodžio – Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios divizijos štabo viršininku. Sovietams pradėjus represijas kariuomenėje, pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, grįžo į Lietuvą. Čia Izidorius Kriaunaitis įsitraukė į atkurtos Lietuvos savisaugos policijos veiklą. 1941 metų spalio 1 dieną, įsteigus Lietuvių savisaugos dalių štabą, Izidorius Kriaunaitis buvo paskirtas Vilniaus apygardos vadu, tapo Savisaugos referentu.

Negalėdami palenkti lietuvių karinei tarnybai, vokiečiai kerštaudami suėmė didelę grupę visuomenės veikėjų ir 1943-ųjų kovą išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Areštuotų kunigo Stasio Ylos, rašytojo Balio Sruogos draugijoje turėjo būti ir pulkininkas Kriaunaitis, tačiau jam bei dar trims visuomenės veikėjams – Petrui Vilučiui, profesoriams Zenonui Ivinskiui ir Pranui Padolskui – arešto pavyko išvengti. Vokiečiai jų paprasčiausiai nesurado. Taigi vietoje planuotų 50 asmenų Gestapas suėmė 46.

Baigiantis karui Izidorius Kriaunaitis kaip vadovas įsitraukė į Lietuvos laisvės armiją, tapo vyriausiuoju strategu, nors nieko nespėjo nuveikti, vėliau pasitraukė į Vokietiją, dirbo vokiečių žvalgybos mokyklose Rytų Prūsijoje. 1949 metais išvyko į JAV. Mirė 1964 metų birželio 30 dieną Andese, Niujorke.

Kelnės su rožiniais lampasais

Antrasis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas, kuriam vadovaujant Izidorius Kriaunaitis iš majoro buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus, iš pradžių buvo dislokuotas Vilkaviškyje, o 1926-ųjų rugpjūtį perkeltas į Alytų.

Šis ulonų pulkas buvo slaptai pradėtas formuoti dar 1920 metų spalį kaip Antrasis raitelių pulkas, o ulonais tapo nuo 1922-ųjų balandžio.

Pirmuoju pulko vadu paskirtas buvęs Pirmojo raitelių pulko vadas karininkas Pranas Jackevičius. 1920 metų pabaigoje pulke buvo 13 karininkų, 2 karo valdininkai, 486 kareiviai. Pulkas turėjo 484 arklius, 140 šautuvų, 33 kardus, 12 vežimų, ir t. t.

Nuo 1928-ųjų pulkui suteiktas Lietuvos Kunigaikštienės Birutės vardas. Pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais, jų žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais lampasais. Antpečiuose buvo įsegtos baltos monogramos.

Lietuvos kariuomenei 1939-aisiais atsiimant Vilnių, Antrojo ulonų pulko dalinys į Gedimino miestą atžygiavo per Varėną ir Valkininkus.

Tarp dragūnų – Kazys Binkis

1935 metų gegužę atskyrus Antrojo ulonų pulko ketvirtąjį eskadroną ir jį perkėlus į Vilkaviškį, iš naujo buvo suformuotas Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Iš viso nuolat pulke tarnavo apie 1000 karių. Dragūnai ilgiausiai išbuvo Tauragės dvare, o šiaip buvo kilnojami po įvairias vietas.

Šis pulkas pirmąkart buvo įsteigtas dar 1919 metais kaip savanorių raitelių šimtinė „Geležinis Vilkas“ ir veikė iki 1924-ųjų. Šimtinė 1920 metais buvo performuota į Trečiąjį raitelių „Geležinio Vilko“ pulką, 1921-1923 metais saugojo demarkacinę liniją su Lenkija. Nuo 1922 metų balandžio 1 dienos jis oficialiai vadintas Trečiuoju dragūnų Geležinio Vilko pulku.  Dvejus metus, 1922-1924-aisiais, buvo dislokuotas Anykščiuose. Pulke tarnavo ir garsus poetas Kazys Binkis, sukūręs žodžius pulko maršui.

„Geležiniame Vilke“ 1937 metais tarnavo per 50 karininkų, 1330 kareivių ir puskarininkių, buvo 1277 žirgai ir arkliai. Kavalerijos pulką sudarė 4 kardų eskadronai (eskadrone buvo 4 kardų būriai), kulkosvaidžių eskadronas, pagalbinės tarnybos. Dragūnai buvo ginkluoti čekiškais šautuvais V. z. 24 ir 24 L, rusiškais dragūnų kardais „Pogonia“, turėjo lengvųjų čekiškų kulkosvaidžių „ZB Brno 26“, suomiškų sunkiųjų kulkosvaidžių „Maxim 09“, šveicariškų 20 mm automatinių pabūklų „Oerlikon“, 7,62 mm patrankų. Pulke buvo du švediški šarvuotieji automobiliai „Landsverk 182“.

1939 metais pulkas irgi dalyvavo Lietuvos kariuomenės žygyje į Vilnių,  žygiavo per Vievį, vėliau priklausė Vilniaus įgulai. Tuo metu pulkas turėjo 4 raitelių, 1 kulkosvaidžių, 1 technikos eskadronus ir šarvuočių būrį.

Parengė Gintaras Bielskis