Širvintų aplinkos apsaugos agentūros tarnybinė mašina prie Kęstučio Urbonavičiaus namų stovi ne tik vakarais, bet ir per pietus.

Prieš mėnesį, o gal kiek daugiau, į “Širvintų krašto” redakciją kreipėsi keletas rajono gyventojų. Jie tvirtino, kad važiuojant nuo Širvintų pusės Musninkų link, vos pravažiavus UAB “Alksnio gateris”, jaučiamas dvokas… “Gal žmonės jau veža ir pila srutas,” – svarstė skambinusieji.

Kadangi mėšlą ir srutas nuo lapkričio 15 iki balandžio 1 dienos pilti draudžiama, kreipėmės į Širvintų aplinkos apsaugos agentūrą. Tačiau pirmą kartą į nurodytą vietą nuvykęs Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Širvintų rajono agentūros vyriausiasis specialistas Kęstutis Urbonavičius teigė jokios smarvės neužuodęs. Po kelių savaičių į minėtą vietą drauge su aplinkosaugininku Kęstučiu Urbonavičiumi važiavo ir “Širvintų krašto” darbuotojai. Nors jie jautė srutas primenantį dvoką, tačiau aplinkosaugininkas, patraukęs nosim, pareiškė, kad nieko neužuodžia. Vis dėlto netrukus jis pradėjo svarstyti, kad gal minėtas kvapas, kurio prieš tai teigė nejaučiantis, sklinda nuo dujų vamzdžio. Tiesa, tikriausiai ne tokį jau menką atlyginimą iš mūsų mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbamų pinigų gaunantis valstybės tarnautojas Kęstutis Urbonavičius net nepasivargino prieiti prie vos už keliolikos metrų esančio dujų vamzdžio ir įsitikinti, ar tai tikrai dvoko šaltinis… Esą ne jų tarnybos reikalas… Skaityti daugiau »

Skaitytojų laiškai

Rašau Jums pirmą kartą. Esu širvintiškė, čia gimiau ir augau, čia auga ir mano vaikai. Tačiau ne apie savo šeimą noriu papasakoti…

Visą gyvenimą domėjausi įvykiais mūsų rajone, bet niekada ir niekur nereiškiau savo nuomonės. Vis dėlto praėjusios savaitės įvykiai privertė mane parašyti šį laišką…

Prieš keletą savaičių įvyko rinkimai į savivaldybės tarybą. Vykdydama savo pilietinę pareigą balsavau ir aš. Neneigsiu, balsavau ne už kurią nors partiją. Susigundžiau nauju masalu – save išsikėlusiais kandidatais. Nekalbėsiu apie balsavimo rezultatus, nes visi tikriausiai žino, kas ir iš kokios partijos ar save išsikėlusių kandidatų pateko į rajono tarybą… Vis dėlto kovo 9 dieną žiūrint infošou laidą KK2, buvo labai gėda dėl naujai išrinktų rajono tarybos narių… Tiesa sakant, dabar savo balsą atiduočiau už Darbo partijos lyderę Živilę Pinskuvienę. Mat juokinga žiūrėti, kaip 3-5 vyrai (Vincas Jasiukevičius, Mykolas Bildžiukas, Gintaras Vaitkūnas ir ekrane šmėžuojantys vicemeras Valdas Radionovas bei administracijos direktorės pavaduotojas Jonas Purvaneckas) stoja į kovą prieš vieną gležną moterį ir visos Lietuvos akivaizdoje šaukia, kad senieji tarybos nariai esą susivienijo bei stengsis, kad Živilė Pinskuvienė netaptų mere. Per Savivaldybių tarybų rinkimus fotografavę, filmavę ir netgi persekioję… Beje, tai įvardijo kaip normalų savo elgesį… Galiausiai vienas iš jų pareiškė, kad bijo kalbėti, nes neva Živilė Pinskuvienė labai įtakinga ir panašiai… Leiskite paklausti, ar tokie vyrai pateko į rajono tarybą ir spręs mums rajono gyventojams svarbius reikalus?.. Taigi, pagrįstai kyla klausimas, ko taip bijo senieji tarybos nariai, kad netgi reikia vienytis? Nejaugi Savivaldybėje pridaryta kažkas tokio, kad visi baiminasi, jog Živilė Pinskuvienė, atėjusi į valdžią, sužinos ir paviešins?.. Skaityti daugiau »

Mintys ne tik sau

Praėjusią savaitę naujienų agentūra BNS išplatino pranešimą, kad pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą – 9 proc. tarifą už šildymą siūloma suteikti tik renovuotų arba renovuojamų būstų savininkams. Keliama ir dar viena sąlyga – norint gauti lengvatą, po renovacijos būsto energetinė būklė turėtų pasiekti D klasę. Tam antradienį pritarė Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė, rengianti pasiūlymus dėl įstrigusio daugiabučių modernizavimo. Galutinai už visas idėjas, kaip paskatinti daugiabučių modernizavimą, darbo grupė dar balsuos.

Ir stebina, ir piktina kai kurių institucijų ir parlamentarų pastangos trūks plyš prastumti tokius “projektus”, stengiantis bet kokia kaina priversti gyventojus renovuoti namus. Deja, nė vienas iš tų “stūmėjų” nepagalvoja, kad žmonės baiminasi renovacijos ne dėl kažkokio savo kvailo užsispyrimo “iš principo”, o paprasčiausiai bijo įklimpti patys ir įklampinti savo vaikus ir net galbūt anūkus į didžiules skolas. Niekas nenori gauti didelių šildymo sąskaitų, niekas nenori gyventi kiaurai perpučiamuose butuose, tačiau bent jau iki šiol renovavimo idėjų šalininkai įtikinamai neįrodė, kaip tai bus daroma, kad daugiabučių gyventojai galutinai nebūtų užsmaugti mokesčių bankams. Beje, akivaizdžiai niekas dar neįrodė ir renovavimo naudos. Juk vienas kitas namas – tai dar ne paskata stačia galva pulti tai daryti visiems. Juo labiau, kad, sąskaitų už būsto šildymą dydis priklauso ne tik nuo “kiaurų sienų”, bet dar ir nuo daugybės kitų dalykų, susijusių su šilumos tiekėjais.
Skaityti daugiau »

Nuomonė

Vietos savivaldos įstatymo (Žin., Nr. 113-4290 2008-10-01) 30 straipsnio 4 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad  Savivaldybės tarybos nario pareigos nesuderinamos su Savivaldybės mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigomis, Savivaldybės kontrolieriaus, administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo,  administracijos valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartis, pareigomis. Rajono tarybos narys negali būti Savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovas, Savivaldybės viešosios įstaigos ar jos kontroliuojamos akcinės bendrovės vadovas ir valdybos narys.

Iki šių rinkimų buvo daroma išimtis, ir savivaldybių darbuotojams, dirbantiems pagal sutartis, ir merų patarėjams buvo leidžiama suderinti šiuos dalykus. Dabar to būti nebegalės.
Skaityti daugiau »

Mintys ne tik sau

Gavusi vos infarkto nesukėlusią sąskaitą už šildymą, jau buvau susiruošusi kreiptis į Socialinės paramos skyrių dėl kompensacijos. Tačiau kaimynė sustabdė ir “apšvietė”. Esą skiriant būsto šildymo išlaidų kompensaciją, vertinamos ne tik šeimos pajamos ir turtas, bet ir patiriamos išlaidos už šildymą. Pastarosios yra kompensuojamos, kai viršija 20 proc. šeimos pajamų, o prieš tai iš jų atimamos valstybės remiamos pajamos. Be to, kompensacija skiriama tik už įstatyme nustatytą normatyvinį plotą: vienam gyvenančiam asmeniui, berods, 38 kv. m. kiekvienam kitam šeimos nariui pridedant po 12 kv. m. Negana to, skaičiuojant, ar pilietis turi teisę į valstybės paramą, sudedamas visas jo turtas: banko paskola, butas, automobilis, žemė, santaupos ir t. t.

Taigi – nuleidau rankas. Tokių kriterijų tikrai neatitinku.

Ta mano kaimynė tokia “gudri” ir įstatymus išmananti tapo irgi ne atsitiktinai – gyvenimas privertė. Moteriškė netekusi darbo kreipėsi į Darbo biržą. O čia jos laukė “staigmena”: jei žmogus turi žemės, kurią įregistravęs Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, – jis yra ūkio veiklos subjektas ir laikomas savarankiškai dirbančiu, tad, suprantama, negali pretenduoti į nedarbo draudimo išmoką ir bedarbio statusą… Ir niekam neįdomu, kad toks “žemvaldys” ne tik neturi iš tos savo žemės pajamų, bet netgi patiria nuostolių. Esą gauna Europos Sąjungos išmokas. Ir kas, kad jų neužtenka traktorininkui, šienaujančiam tą deklaruojamą pievą, sumokėti. Skaityti daugiau »

Mintys ne tik sau

Nuo senų laikų įprasta, kad vienkiemių, pamiškių ir šiaip atokesnių sodybų gyventojai kone kiekvieną žiemą ilgesniam ar trumpesniam laikui dėl siaučiančių pūgų ir sniego gausos lieka atkirsti nuo viso pasaulio. Vyresniosios kartos žmonės dėl to galvos net nesukdavo, nes kiekvienos sodybos tvartelyje prunkšdavo bėris, sartis ar kokiu kitokiu įmantresniu vardu pavadintas arkliukas. Bėdai prispaudus, ligai užklupus, šeimininkas kinkydavo arklį į roges ir rūpesčių kaip nebūta. Arkliui neišbrendamų kelių lyg ir nepasitaikydavo. O ir dažnai važinėjantiems atsirasdavo išmintas keliukas, kuriuo žmogus be didelio vargo pasiekdavo parduotuvę, bažnyčią, valdžios atstovybę ar kitą reikalingą vietą.

Šiandien padėtis pasikeitė. Ratuotiems lietuviams pasiekti atokias sodybas praktiškai neįmanoma. Išsibarsčiusiose kaimo sodybose arklių beveik arba visai neliko. Neturi sveikatos ten gyvenantys žmonės gyvuliais rūpintis. Tam reikia stiprių rankų bei geros sveikatos. Jaunimas po miestus ar užsienius išsilakstė darbo ir duonos kąsnio ieškodamas. Stiprūs ūkininkai arklių nebelaiko, turi įsigiję galingos technikos ir jiems jokie sniegynai nebaisūs. Sunkiau tiems, kurie tos technikos neturi. Skaityti daugiau »

Kalbama, kad net Arūnui Martinėliui, auginančiam hailendus, parduoti galvijus mėsai nebeapsimoka - banda tik dėl egzotikos, turistams pasigrožėti.

Mintys ne tik sau

Ūkininkas Algirdas sako turintis 30 hektarų žemės. Iš mažens buvo spiriamas prie darbų, išmoko netinginiauti. Kaip sakoma – visų galų meistras: remontuoja automobilius, žemės ūkio techniką, gražiai aria, šienauja, nusimano agronomijoje, zootechnikos moksluose. Savo rankomis susirentė tvartus, grūdų saugyklas. Iš mažens buvo pratęs girdėti, kad Lietuvos kaimietį turtingą padaro tik galvijai. Nors ir buvo draudžiama, bet tėvai laikė kelias karves, 2-3 bulius. Už juos abiem sūnums nupirko po žigulius – tam tais laikais reikėjo didelių pinigų.

Taigi ir dabar Algirdas laiko 10 karvių, 4 bulius, ne pardavimui – keletą kiaulių, vištų. Pradėjome skaičiuoti, kiek iš tokio ūkio ūkininkas gauna pinigų, kiek jų išleidžia gamybai, kiek jam lieka vadinamojo atlyginimo už darbą.

Ūkininko karvės geros, iš kiekvienos primelžia  beveik po 5 tūkstančius kilogramų pieno per metus. Dabar už pieną supirkėjai pradėjo neblogai mokėti – su visomis išmokomis gauna per metus apie 40 tūkstančių litų. Buliai iki pusės tonos užauga per 1,5 metų, todėl kasmet jų parduoda po tris. Už kilogramą gyvojo svorio iki šiol mokėjo po 4 litus, taigi už vieną gaudavo apie 2 tūkstančius litų. Ūkininkas neslėpdamas paprašė pridėti ir už bulius gaunamas išmokas: 500 ir 220 litų. Taigi už vieną parduotą bulių (jei nieko blogo neatsitinka) į ūkininko kišenę įdedama 2720 litų, o iš visi per metus – 8120 litų, arba pridėjus pajamas už pieną – apie 50 tūkstančių. Skaityti daugiau »

Mintys ne tik sau

Visai neseniai buvo saulėgrįža, pati trumpiausia metų diena. Dabar saulė vis aukščiau kils virš horizonto, dienos pamažu ilgės, o naktys bus trumpesnės. Jau sausis. Artėja žiemos vidurys. Nežinia dar, kokius nagus žiema parodys. Kur šaltis, ten ir problemos. Kur problemos, ten ir rūškani miestelėnų veidai, ypač ramesnę dieną.

Šaltą dieną, silpnesniam vėjui papūtus, nuosavų namų kvartalai skęsta dūmuose. Tas tvaikas pasiekia ir daugiabučius. Iš kai kurių miestelėnų kaminų virstantys juodi dūmai verčia ašaroti, graužia gerklę ir šiaip kelia ne itin gerų minčių. Kaimuose įprasta matyti iš kaminų besiveržiančius pilkšvus arba baltus dūmus. Tai ženklas, kad krosnis kūrenama sausomis eglinėmis, drebulinėmis, alksninėmis malkomis. Jeigu deginamos šlapios arba beržinės pliauskos, tai veržiasi juodi dūmai. Tokio kvapo, kad reikėtų sukti nosį, tikrai nepasitaiko. Dažnas išeivis iš kaimo ir mieste ieško pažįstamo nosiai aromato. Deja… Skaityti daugiau »

Mintys ne tik sau

Daugiabučių renovacija, nors prabėgo jau nemažai laiko, kai paskelbta ši programa (ir nuolatos “tobulinama”), stringa ir, matyt, ilgai strigs. Širvintose būti renovuojamas bandė pretenduoti vienintelis daugiabutis, tačiau… Išties, kol šalyje nėra daug akivaizdžių teigiamų renovacijos efekto pavyzdžių, gyventojai baiminasi, kad skolų naštą gali užkrauti ne tik savo vaikams, bet ir anūkams…

Nemažai ir “garsiai” kalbama ir apie kitą irgi kol kas abejonių keliančią programą – daugiau kaip prieš dvejus metus Vyriausybės nutarimu patvirtinta valstybės remiama Asbesto šalinimo programa, kuria esą siekiama užtikrinti sveikesnę aplinką. Ji turi būti įgyvendinta iki 2013-ųjų metų. Iki to laiko savivaldybės turėtų atlikti asbesto turinčių šiferinių stogų inventorizaciją: surinkti žmonių, turinčių pastatus šiferio stogais, paraiškas ir spręsti, kam pirmiausia teikti kompensacijas ir kokio dydžio jos turi būti, taip pat ir  surasti lėšų, kad būtų galima kompensuoti stogų keitimą namams, kuriuose gyvena socialiai remtinos šeimos.
Skaityti daugiau »

Skaitytojų nuomonė

Tarybiniais metais, deficito laikais, prisimenu, prekybininkai visaip mėgindavo “apstatyti” eilinius pirkėjus. Ir nors būdavo įvairiausių tarnybų nuolat kontroliuojami, dažnai pasitaikydavo, kad tai svarstykles kažkaip pakreipia, tai svarsčius pragręžia ar dar kažko prigalvoja. Ko ir stebėtis – tos svarstyklės buvo primityvios, aprūdijusios, tikslumu, ko gero, nepasižymėjo ir tinkamai sutvarkytos.

Dabar – visur elektronika, kasos aparatai. Bet dažno prekybininko įprotis rasti būdų, kaip “apstatyti” pirkėją, vis dar gajus.

Štai užeini į kokią krautuvėlę, o kasos aparato beveik nesimato – apkrautas visokiom smulkmenom, apstatytas, apkaišiotas “kramtoškėm” – niekaip neįžiūrėsi, kokius skaičiukus ten pardavėja išmušė. Juo labiau, kad daug kur dar ir prieblanda – matyt, šeimininkai taupo elektrą. Tarp prekių neretai “paskęsta” ir elektroninės svarstyklės. Kas ten žino, gal specialiai tai daroma, gal kokią nors “paklaidą” galima taip savo naudai išspausti? Beje, teko girdėti, kad net ir viename prekybos centrų suabejojus svėrimo prie kasų tikslumu, pasitikrinti nelabai yra kur – kontrolinių svarstyklių nežinia kur ieškoti. Skaityti daugiau »