Kasdien vis labiau imi tikėti, kad ir vėl išsirinkome ne tuos. Prileistieji prie valdžios tampa vaizdinga iliustracija apie beždžionę, kurį įsirangė prie atominės elektrinės valdymo pulto ir smaginasi maigydama mygtukus. Kai kurie atplaukusieji į Seimą savo sprendimais tiesiog glumina. Ir visai nesvarbu, kad tie sprendimai kol kas buvo priimti ne dėl valstybės valdymo. Tačiau jie iliustruoja mūsų kai kurių politikų požiūrį į nacionalines vertybes ir atsakomybę prieš tautą.
Socialiniuose tinkluose plinta vienos moters nusistebėjimas, kurį ji, kaip teigia, patyrė Lietuvos nacionalinio transliuotojo rodytame „Panoramos“ siužete pamačiusi, kaip „Laisvės partijos“ pirmininkė ir „inovatyvi“ ministrė Aušrinė Armonaitė savo kabinete pasikabino stilizuotą Žemaitės, apsigobusios „vaivorykštine“ skarele, paveikslą. Ją „beždžioniaujantis“ bendrapartietis ir susisiekimo ministras Kasparas Adomaitis užsimojo dar plačiau – ant sienos pasikabino gėjų vėliavos spalvų barzda padabintą Joną Basanavičių. Lieka laukti, kol užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis savo seneliui, taip ir netapusiam prezidentu, po kaklu pariš vaivorykštinį kaklaraištį.
Apie tai, kad panašūs dalykai juoko nekelia, supratau dar vaikystėje, kai kažkas iš klasės draugų paveiksle pavaizduotam sėdinčiam Leninui kreida nupiešė vyrišką atributą. Atskubėjusi į klasę, mokyklos direktorė su visu karnizu nuplėšė užuolaidą ir ja pridengė išniekintą „šventąjį“. Dabar gal juoktumės, jei, sakykime, „profesionalus gėjus“ Tomas Vytautas Raskevičius šuoliuojančiam Vyčiui į rankas įspraustų falą?
Gaila, kad Žemaitės nebėra, kitaip ji patąsytų už kudlų panelę ar ponią Armonaitę. Tradicinių santykių lovoje šalininkė pagimdė septynis vaikus, o po vyro mirties, net būdama brandaus amžiaus, Žemaitė pagarsėjo kaip vyrų viliotoja. Rašytoja turėjo romaną su 33 metais jaunesniu ūkvedžiu Konstantinu Petrausku, kuris vėliau nesėkmingai piršosi jos anūkei, o galiausiai vedė jos dukrą. Tikinama, kad visas šis tradicinės orientacijos meilės keturkampis aprašytas garsiojoje Žemaitės komedijoje „Trys mylimos“.
2015 metų rudenį Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys Alfredas Astikas buvo nuteistas už šmeižtą, kadangi vieną bendruomenės narį, šeimos žmogų ir tėvą, pavadino gėjumi. Ponui Astikui teismas tada skyrė dešimties minimalaus gyvenimo lygio dydžio (380 eurų) baudą ir iš dalies patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Taigi, rajono politikas turėjo sumokėti ir 2 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad žmogų pavadino tuo, kuo jis nėra.
Įdomu, kaip pasielgtų teismas, jei Žemaitės ar Basanavičiaus palikuoniai, artimieji, jei tokių yra likę, kreiptųsi į teismą dėl šmeižto jų protėvių atžvilgiu ar mirusiųjų atminimo suteršimo? Kita vertus, gindami viešąjį interesą, tokius ieškinius galbūt galėtų pateikti ir prokurorai.
Gintaras Bielskis