„Prisikeli lyg Feniksas iš pelenų…“

Aleksandras Sorokinas

Liepos 20 dieną, pažymint Širvintų miesto 544 metų sukaktį, vyks „Širvintų maratonas“, kuriame žada dalyvauti tokie žymūs Lietuvos ilgų nuotolių bėgikai kaip Piotras Silkinas, Mindaugas Garmus, Lina Abromaitytė, Arūnas Dubinskas, ir kt. Šiandien skaitytojų dėmesiui „Širvintų krašto“ interviu su Aleksandru Sorokinu. Aleksandras yra ilgų nuotolių bėgikas, dalyvaujantis plento bėgimo ultramaratonų, maratonų varžybose, Spartatlono ir paros bėgimo nugalėtojas, Lietuvos 100 km ir 24 valandų bėgimo rekordininkas…

-Jūs esate ilgų nuotolių bėgikas, ir maratono distancija jums ne pati ilgiausia? O kokia bėgimo rungtis yra pati mėgstamiausia ir kurioje esate pasiekęs geriausią rezultatą?

-Mėgstamiausia varžybos yra 24 valandų bėgimas. Mėgstamiausia, nes geriausiai sekasi. Patinka ieškoti kūno ir dvasios stiprybės ribas, atsidurti ekstremalioje būsenoje. Ir tai išaugo į norą parodyti geriausią rezultatą.

-Ar senai atradote bėgimą ir kodėl pradėjote bėgioti?

-Sportuoju nuo vaikystės. Iš pradžių buvo baidarių irklavimas, sportavau apie 12 metų, tačiau 2006 metais baigiau irkluotojo karjerą. Pradėjau dirbti. Priaugau daug svorio. Vieną dieną pasakiau sau: pakaks, reikia susiimti…. 2013 metais pradėjau bėgioti, netrukus sudalyvavau pusmaratonio varžybose. Liepos mėnesį Vilniuje vyko 100 kilometrų bėgimo varžybos. Sukilo ambicijos, pagalvojau, kodėl kiti gali, o aš ne? Taip ir pradėjau bėgioti ilgas distancijas. Vis dėlto 100 kilometrų bėgimas nėra mano arkliukas, nors šios distancijos rekordas priklauso man, manau, jog greitai jis bus pagerintas.

-Spaudoje rašoma: „Ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas tarptautinėse varžybose Bazelyje daugiau nei dešimt kilometrų pagerino paros bėgimo Lietuvos rekordą.“ Papasakokite smulkiau, kaip vyksta toks bėgimas. Juk paprastiems piliečiams per parą būtina ir pamiegoti, ir pavalgyti…

-Taip, Bazelyje pavyko pagerinti Lietuvos rekordą, dabar jis lygus 272 kilometrams ir 708 metrams. Esu labai tuo patenkintas, nors tai buvo varžybos, kurios nieko nelemia, tai buvo generalinė repeticija prieš pasaulio čempionatą, kuris vyks spalio mėnesio pabaigoje. Šiose varžybose dalyvauja viso pasaulio stipriausieji. Ten vyks pagrindinė mano kova.

Paros bėgimas vyksta ratais, kurio ilgis dažniausiai vienas arba du kilometrai. Taisyklės paprastos: kas per 24 valandas nubėga daugiau, tas ir laimi. Ratus skaičiuoja automatinė sistema, sportininkas turi čipą, kuriuo fiksuojamas kiekvienas ratas, plius prisideda nepilnas ratas pabaigoje. Taisyklės nedraudžia sustoti arba miegoti. Aišku, pasaulio čempionatuose niekas nemiega. Jeigu viskas vyksta pagal planą, į stovėjimo laiką įeina tualetas, bei avalynės ir rūbų pakeitimas. Valgai irgi bėgdamas, tai šokoladukai, traškučiai, bandelės, žodžiu viskas, kas, užimdamas mažą tūrį, savyje turi daug kalorijų. Bėgdami geriame vandenį, sportinius gėrimus, limonadą, kavą, arbatą. Kiekvienai šaliai skirta vieta su tentu, kur galima pasidėti daiktus, gėrimus ir panašiai. Dar turi būti žmogus, kuris galėtų tau padėti: padavinėtų maistą, gėrimus, stebėtų varžovus. Tai labai atsakingas darbas. Aišku galima apsieiti ir be jo, tačiau tai tikrai atsilieps galutiniame rezultate. Su manimi visada važiuoja mano brolis, kuris visur padeda. Aš jam be galo dėkingas, be jo tikrai nepasiekčiau gerų rezultatų.

-Jūs dalyvavote ir spartatlono bėgime. Kada tai buvo ir kiek reikėjo nubėgti?

-Spartatlonas – klasikinis Graikijoje vykstantis ultramaratonas. 246 km ilgio varžybos, kurios trasa driekiasi nuo Atėnų iki Spartos miesto. Per Spartatlono lenktynes atkartojamas kelias, kurį sukorė senovės Atėnų atletas Feidipidas, 490 m. prieš mūsų erą pasiųstas prašyti Spartos pagalbos kare prieš persus, artėjant Maratono mūšiui. 35-asis Spartatlonas startavo 2017 metų rugsėjo 29 dieną Atėnų Akropolyje. Jame dalyvavo 369 bėgikai iš 50 šalių. Tada, trasą įveikęs per 22 val. 7 min. 22 sekundes, tapau šio bėgimo nugalėtoju.

-Ar esate užėmęs prizines vietas Europoje?

-Pernai man pavyko užimti trečią vietą Europos čempionate, kuris vyko Rumunijoje. Tai mano kol kas svarbiausias pasiekimas. Prieš tai esu net penkis kartus dalyvavęs paros bėgime ir tik pernai pavyko užimti prizinę vietą Europos čempionate.

-Kaip ruošiatės tokioms ištvermės varžyboms kaip paros bėgimas?

-Pasiruošimas paprastas. Reikia nubėgti daug daug kilometrų. Treniruotės metu nubėgu apie 50-60 kilometrų. Iš tikrųjų žmogaus galimybės daug didesnės nei jis mano… Atrodo, būtų neįmanoma bėgti ištisą parą. Tačiau tinkamai paruošus kūną ir protą, žmogus gali „kalnus nuversti“…

-Apie ką galvojate bėgant tas 24 valandas ir kuri paros valanda būna sunkiausia?

-Dažnai girdžiu klausimą, apie ką galvoji, kai bėgi parą. Turbūt apie tą patį kaip ir įprastą dieną, plius apie būtinus dalykus, apie kuriuos reikia galvoti varžybų metu: ką valgysi, ką gersi, stebėti kūno pokyčius. Sunkiausios būna paskutinės 3-5 valandos. Kada kūnas atsisako paklusti, prasideda skausmai, lenda mintys, jog viską reikia baigti dabar. Tada protas kovoja su kūnu ir jeigu protas pasiduos, tu negalėsi tęsti bėgimo ir sustosi. Tačiau kada bėgimas baigiasi, tu prisikeli lyg Feniksas iš pelenų. Tu nugalėjai save. Tai toks puikus jausmas!

-Kaip jaučiatės po finišo? Girdėjome, kad kartais reikia po varžybų lašelines statyti, o apdovanojimus paima draugai…

-Tokios varžybos reikalauja visiško atsidavimo, po finišo jėgų visai nebelieka, ir iš tikrųjų dažniausiai prireikia lašelinių. Jos greičiausiai atgaivina kūną. Bet aš tobulėju, paskutinį kartą jos nereikėjo, ir ant pakylos užlipau pats.

-Kokie svarbiausi jūsų konkurentai Europoje, nes Lietuvoje tokių gal ir nėra?

-Ultrabėgime pagrindinis varžovas esi pats sau, nes kovoji dažniausiai tik su savimi. Aišku, pasaulio bei Europos čempionatuose vyksta kova dėl vietų ir ten atsilikimai būna tik keli šimtai metrų. Yra stiprios šalys, kur ši sporto šaka populiari, dažniausiai varžybų lyderiai būna iš Japonijos, Ispanijos, Jungtinių Amerikos valstijų. Dalyvaujant tokiose varžybose labai svarbu bėgti savo greičiu, nes pasirinkus netinkamą, garantuotai arba visai nebaigsi distancijos, arba parodysi blogą rezultatą.

-Šeima nesiskundžia, kad daug laiko praleidžiate treniruotėse ir įvairiuose bėgimuose?

-Šeima viską supranta, žmona mane labai palaiko, serga, pergyvena varžybų metu. Su šeima šiuo požiūriu man labai pasisekė.

-Negi tokie dideli krūviai nekenkia sveikatai?

-Žiūrint iš šono daugeliui atrodo, kad tokie bėgimai yra didelė nesąmonė, daugelis galvoja, kam reikia save žaloti ir panašiai. Bet čia tokios varžybos, tai yra mano pasirinkimas. O prie krūvių organizmas pripranta. Žinoma, bėgant visą parą susiduri su ekstremaliomis sąlygomis, patiri didžiulį krūvį, tačiau varžybos vyksta du kartus per metus. Po jų organizmui reikia mažiausiai vieno mėnesio atsigauti, o po mėnesio vėl galima bėgti…

-Koks geriausias jūsų laikas bėgant maratoną? Ar daug jų esate prabėgęs? Gal maratonas jums tik treniruotė ilgesnių nuotolių bėgimams?

-Esu nedaug maratonų įveikęs. Gal keletą, nes maratonas visai kita sritis, tai olimpinė sporto šaka, ten labai didžiulė konkurencija. Geriausias mano laikas bėgant maratoną – apie 2.40 val. Galiu nubegti maratoną ir kaip treniruotę. Tačiau galima bėgti ir atiduodant visas jėgas. Žinoma, tada, ko gero, finiše irgi reikėtų lašelinės, o kūnas visiškai atsigautų tik po kelių savaičių.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+