FK Širvintos treneris: „Pastovumas – meistriškumo požymis“

Arūnas Dalala

Arūnas Dalala

Lapkričio 5 dieną Širvintų FK „Širvintos“ Vilniuje žaidė paskutines Sekmadienio futbolo lygos (SFL) pirmenybių varžybas su Salininkų (Vilniaus miesto dalis) bendruomenės futbolo klubu „Salininkai“. Varžybos pasibaigė be įvarčių rezultatu 0:0. Visoms Ergo A diviziono komandoms sužaidus po 22 rungtynes, FK „Širvintos“ surinko 39 taškus ir turnyrinėje lentelėje antrus metus iš eilės užėmė ketvirtąją vietą. Trečiąją vietą taip pat su 39 taškais užėmė Vilniaus „Alternatyvus futbolo klubas“ (AFK), kuris pirmenybėse abu kartus įveikė širvintiškius. 

Pasak „Širvintos“ gerbėjų, trūko visai nedaug – tereikėjo paskutinėse varžybose su „Smalininkais“ įmušti nors vieną įvartį ir mūsiškiai būtų pasidabinę net ne bronzos, o sidabro medaliais… Mat pergalės atveju būtų surinkta vienodai taškų su Kaišiadorių „Baltų“ komanda, kurią širvintiškiai būtų nustūmę į trečiąją vietą, nes abi tarpusavio rungtynes laimėjo FK Širvintos komanda.

Žinoma, galima ilgai kalbėti ir fantazuoti apie tai, „kas būtų, jeigu būtų…“, bet geriau tegul kalba specialistai. Jūsų dėmesiui – apie jau prabėgusį futbolo sezoną pokalbis su treneriu Arūnu Dalala.

– Jūsų gerbėjai paskutinėse rungtynėse tikėjosi pergalės. Kas atsitiko?

– Kamuolys yra apvalus… Jeigu rimtai, tai mūsų komandoje nežaidė net penki pagrindiniai žaidėjai. Nė viena komanda sekmadienio lygoje net be dviejų pagrindinių žaidėjų negali gerai sužaisti, o čia be penkių. Du futbolininkai buvo traumuoti: rezultatyviausias Elvinas Dalala ir pagrindinis saugas Edgaras Kavaliauskas, dar trys pagrindiniai gynėjai turėjo praleisti rungtynes dėl geltonų kortelių.

– Kodėl šias rungtynes reikėjo atidėti? Jei būtumėte žaidę savoje aikštėje, gal būtumėte laimėję?

– Rungtynių pagal tvarkaraštį mūsų aikštelėje neįmanoma buvo žaisti dėl lietaus. Būtume žaidę „dumble“ ir išvis būtų buvusi tikra prapultis, todėl rungtynes atidėjome ir tarpusavio susitarimu žaidėme Vilniuje. Blogoje aikštėje komandų jėgos susivienodina. Vilniuje turėjome daugiau šansų, nes, objektyviai žiūrint, mes esame pajėgesi. Aišku, jei gali rungtyniauti visi.

– Kaip vertinate praėjusį sezoną?

– Gerai. Visada sakau, kad laimi ta komanda, kuri tą dieną yra stipresnė, ta, kurios noras laimėti yra didesnis. Nematau jokios problemos, kad užėmėme ketvirtą vietą. Būna blogų dienų, kada ir su pagrindiniais žaidėjais rungtynės sužaidžiamos blogai. Vienas praleistas įvartis, vienos nepasisekusios rungtynės galutinėje komandų rikiuotėje daug reiškia. Pavyzdžiui, susitikimą su „Viesulu“ pralaimėjome rezultatu 2:3, nors antrajame kėlinyje veiksmas vyko tik jų aikštelės pusėje, o progų turėjome labai daug. Buvo tikrai realu nors lygiosiomis sužaisti. Gal tai ir būtų buvęs tas lemtingas taškas, kuris šiandien skiria mus nuo prizinės vietos. Iš kitos pusės žiūrint, žaidžiame megėjišką futbolą ir rezultatas priklauso nuo to, kiek žaidėjų tą dieną susirenka į rungtynes. Negali reikalauti iš žmonių kažkokio aukšto profesionalumo. Ir paskutinėse rungtynėse su „Salininkais“ pataikėme į skersinį, buvo ir kitų gerų progų. Žinoma, visada sekasi geresniems, nors… sporte būna ir laimės dalykų. Be to, atidėtoms rungtynėms teisėjavo nedaug patirties turinčios moterys… Iš tiesų teisėjų kaltinti neverta, nes nuo to niekas nepasikeis. Skaudu, kad neįmušėme, bet yra taip, kaip yra. Juk visi žaidė ir žinojo, kad reikia įmušti, bet… laimė nenusišypsojo.

– Kaip suprantu, pagrindinė „negerų“ rungtynių priežastis yra žaidėjų trūkumas, t.y. negalėjimas tą ar kitą dieną atvykti į varžybas?

– Jeigu susirenka visi pagrindiniai žaidėjai, tai galime ir su antros lygos komanda kaip lygus su lygiu žaisti. Deja, antros tokios pat stiprios sudėties neturime. Žaisti yra kam, tačiau meistriškumo lygis skiriasi. Mūsų komandoje devyni studentai, kiti dirba Vilniuje, vasarą prasideda atostogų metas, todėl reikia džiaugtis, kad žmonės atvažiuoja ir žaidžia. Juk nei treneris, nei žaidėjai jokių pinigų už tai negauna. Komanda laikosi entuziazmu ir noru žaisti už savo gimtinę. Kartais manęs klausia, kodėl neieškote žaidėjų kaimyniniuose rajonuose, tačiau man svarbu, kad už mūsų komandą žaistų būtent širvintiškiai. Geriau į aikštę leisti silpnesnį, bet „savą“ žaidėją, nei ieškoti kažkur Ukmergėje ar Vilniuje. Be to, ką jiems už tai galėčiau pasiūlyti? Mes ir patys užsiauginame talentingų futbolininkų, kurie vėliau pereina į geresnius klubus. Šiuo metu net keturi širvintiškiai žaidžia I lygoje (pusiau profesionalioje): „Žalgiris B“ komandoje – gynėjas Arminas Čivilis, „Trakai B“ – saugai Andrius Kazakevičius (komandos kapitonas) ir Ignas Kružikas, Vilniaus „Vytis“ – saugas Benas Lučiūnas.

Ergo A diviziono 2017 metų pirmenybių turnyrinė lentelė

Ergo A diviziono 2017 metų pirmenybių turnyrinė lentelė

– Pasibaigus sezonui, reikėtų išvardinti geriausius…

– Geriausius puolėjus matome pagal įmuštų įvarčių skaičių: Elvinas Dalala – 11, Oskaras Kružikas – 9, Ernestas Bilotas – 9, Žydrūnas Germanas – 8. Dar yra saugai Eimantas Ščerbakovas ir Tautvydas Kuznecovas, vartininkai Tomas Janovskis ir Vytautas Jakimavičius… Na ir kiti.

– Turėsime naują stadioną su dirbtine danga…

– Ar galima buvo pagalvoti prieš kokius trejus metus, kad Širvintos turės tokį futbolo stadioną? Jeigu būtų kas tada pasakęs, tikrai pasukiočiau pirštu prie smilkinio. Pajuokausiu, bet šiuose žodžiuose daug tiesos: nesvarbu, ką kalba pikti liežuviai, futbolininkai šmaikštauja – naująjį stadioną derėtų pavadinti Živilės Pinskuvienės vardu. Mes puikiai suprantame, kiek merei teko įdėti asmeniškų pastangų, kad stadionas iškiltų ne kuriame šalies didmiestyje, kur yra milžiniškas tokių aikščių poreikis, o mūsų „kaimelyje“. Kiti treneriai stebisi, kad pas mus dygsta dirbtinės dangos aikštė, ir dar su tribūnomis! Sako, tik Širvintose taip gali nutikti.

– Kur geriau žaisti: ar ant natūralios, ar ant dirbtinės dangos?

– Žaidimas ant natūralios ir dirbtinos dangos skiriasi. Jeigu geros kokybės žolė, tai žaisti geriau ant natūralios dangos, tačiau mūsų atveju neįmanoma net lyginti prie karių kapų esantį stadioną su naujuoju dirbtinės dangos stadionu. Tik yra vienas minusas: treniruojantis ant dirbtinės dangos, būna sudėtinga žaisti ant žolės, tačiau mūsų lygoje beliko kokios trys komandos iš dvylikos, kurių aikštės – natūralios dangos.

– Ar jūsų futbolo lygoje vyksta komandų rotacija? Ar nėra pavojaus iškristi į žemesnę lygą?

– Šiais metais lygoje žaidė labai lygaus pajėgumo komandos, tokio kito panašaus čempionato per šešerius metus neatsimenu. Kasmet trys komandos iškrenta į žemesnį divizioną, o trys komandos ateina iš III lygos. Mūsų komanda jau daug metų žemiau ketvirtos vietos nenukrenta. Gal neveltui sakoma, kad pastovumas – meistriškumo požymis.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

5 Atsakymai į “FK Širvintos treneris: „Pastovumas – meistriškumo požymis“”

  1. nu nu parašė:

    Na bet pries tai buvusiems dabartiniai tikrai netrukde

  2. nu parašė:

    valdzioje esantys turi mokytis kaip reikia trukdyti

  3. tai parašė:

    Girdejau, kad vel stadiona apskunde? Ar tiesa?

  4. puiku parašė:

    Širvintos – išskirtinis miestas, kuriame pastatytas tik futbolui skirtas stadionas. Lauksime komandos, kuri greit pasiektų I lygą. Užtenka trintis „sekmadienio lygoje“ (2019 metais – pereiti į III lygą)

  5. Anonimas parašė:

    Labai teisingas interviu.

Comments are closed.

scroll to top