Živilė Pinskuvienė: „Nėra tokio epizodo, kurio nenorėčiau prisiminti.“

Širvintų miesto Kalėdinė eglė

Lekia, skrieja dienos, priartindamos mus prie naujų, 2016-ųjų, metų slenksčio. Nutolo ir pasimiršo Savivaldos rinkimų šurmulys, įsibėgėja naujosios rajono valdžios kadencija. Didžiųjų švenčių išvakarėse kalbiname rajono merę Živilę Pinskuvienę:

– Kaip vertinate prabėgančius metus? Kokie įsimintiniausi epizodai, o ko galbūt nenorite prisiminti?

– Buvo nelengvi, bet įdomūs, spalvingi metai. Tik tokiame verpete sukdamasis suvoki tikrąją gyvenimo prasmę. Nėra tokio epizodo, kurio nenorėčiau prisiminti. Kiekviena akimirka savaip svarbi, savaip įsimintina. Tai juk yra mano gyvenimo dalis. Tikrai nieko nenoriu išbraukti, pamiršti. Netgi atvirkščiai – kiekvienas atvejis kažkuo pamokantis, įkvepiantis.

– Negi ir įvairiausiais kanalais oponentų, komentatorių pilamas purvas nepalieka nuosėdų?

– Atvirai pasakius, komentarų neskaitau, neturiu tam laiko. O apskritai, jeigu žmonėms, išliejus tulžį, nebeprireikia psichologo ar psichiatro pagalbos, tai tegu išsilieja…

– Ar taip įsivaizdavote mero darbą?

– Kaip tik taip, juk dar rinkimų kampanijos metu sakiau, kad būsiu veikli merė. Tad ir bėga dienos – darbų sūkuryje, tarp žmonių ir su žmonėmis. Pirmtakų palikimas, kaip jau ne kartą minėjau, nėra džiuginantis. Sunku įsivaizduoti, kas buvo veikiama, jei rajone tiek neišspręstų problemų.

– Kas didžiausi Jūsų pagalbininkai einant merės pareigas?

– Savivaldybės administracija, valdančioji koalicija, visi nuoširdžiai dirbantys žmonės. Svarbiausia, kad būtų darnus komandinis darbas, susiklausymas, pasitikėjimas vienas kitu, tuomet ir sprendimus rasti paprasčiau, ir kliūtys lengviau įveikiamos.

– Kokios problemos į Jūsų kabinetą dažniausiai atveda rajono gyventojus?

– Žvelgiant iš šalies, gali atrodyti, kad dauguma problemų – kasdienės, elementarios, tačiau iš tiesų kiekvienam žmogui jo bėda, kaip ir skausmas, patys didžiausi. Džiugu, kai žmogui gali padėti iškart, tačiau būna ir sudėtingesnės, per daugelį metų įsisenėjusios ir nespręstos problemos. Prašome kantrybės, tam tikro laiko, kad galėtume viską išsiaiškinti, sutvarkyti dokumentus… Kartais apskritai ne Savivaldybės kompetencija išspręsti kai kuriuos reikalus. Pavyzdžiui, susijusius su žemės grąžinimu, ar pan. Tačiau stengiamės padėti. Pati asmeniškai bendrauju su atitinkamom tarnybom, kreipiuosi į ministerijas. Svarbu, kad kiekvienas besikreipiantis žmogus sulauktų dėmesio.

– Kaip vertinate opozicijos darbą?

– Negaliu vertinti, nes, manau, nėra ką vertinti. Nuo kadencijos pradžios opozicija nepateikė nė vieno siūlymo, nė vieno parengto sprendimo projekto. O jų balsavimą prieš valdančiųjų sprendimus vien dėl užsispyrimo, kažkokių principų ar gal net keršto merei vertinčiau kaip paprasčiausią kenkimą visiems rajono žmonėms. Turi būti racionali kritika, konkretūs pasiūlymai, o ne tik kalbos dėl kalbų ar kito pastangų žeminimas.

– Tapus mere, be abejo, pakito gyvenimo ritmas? Kaip prie to prisitaikė šeima?

– Žinoma, gyvenimas pradėjo tekėti visiškai nauju ritmu. Darbo grafikas sudėliotas minučių tikslumu, o dažniausiai įsprausti visų darbų į griežtus laiko rėmus neįmanoma, kiekvieną dieną atsiranda nenumatytų reikalų, susitikimų. Negaliu numoti ranka į mažiausią smulkmeną. Tad mano darbo diena 17 val. niekada nesibaigia…

Be abejo, šeimai iš pradžių buvo savotiškas šokas. Nors nebuvau tik virtuvėje besikuičianti namų šeimininkė, bet vis dėlto namams, buičiai galėjau skirti kur kas daugiau dėmesio ir laiko. Esu laiminga turėdama tokius pakančius ir suprantančius, palaikančius namiškius. Ypač nelengva įprasti prie mano naujo gyvenimo ritmo buvo vyrui Jonui. Kita vertus, įvairiuose renginiuose dažniausiai dalyvaujame kartu. Jis yra mano tvirčiausia atrama ir patarėjas sudėtingiausiais momentais.

– Artėja gražiausios metų šventės. Kur jas švęsite? Kur sėsite prie Kūčių stalo? Ar spėsite pasiruošti?

– Šios Kalėdos man, mamai, pačios liūdniausios. Juk prie Kūčių stalo nesės mūsų „mažylis“ Dovydas, šiuo metu besimokantis Čikagoje. Suprantu, kad mūsų šeima ne vienintelė, kurios nariai šventes sutinka išsiblaškę po pasaulį, bet juk kiekvienam – savas ilgesys ir išgyvenimai…

Tradiciškai Kūčių vakarienę valgysime pas mano mamą. Džiaugiuosi, kad išsiugdžiau puikią pagalbininkę dukrą Danielą, kuri, be abejo, padės pasiruošti ir šventėms, o ir šiaip neretai ji randa laiko palepinti mus visus karšta vakariene… Per Kalėdas aplankysime vyro mamą, seseris Kuršėnuose, galbūt surasime laiko susitikti ir su draugais.

– Ko palinkėsite sau ir rajono žmonėms?

– Sau? Nebent, kad užtektų jėgų ir energijos visiems užsibrėžtiems darbams atlikti, visiems sumanymams įgyvendinti. O rajono žmonėms linkiu kasdienių, bet labai svarbių dalykų – sveikatos, artimųjų meilės ir aplinkinių pagarbos, prasmingų darbų, kuo mažiau rūpesčių ir nuoskaudų.

– Dėkojame už pokalbį. Ramių ir jaukių švenčių!