Vienintelis kelias – aktyvi kompleksinė pagalba

Irena Vasiliauskienė

Vaiko teisių apsauga – labai jautri, skausminga ir atsakinga sritis. Čia tikrai ne vieta įvairiausių sensacijų kūrimui, politikų spekuliacijoms ir savireklamai. Pradėjus dirbti naujajai rajono valdžiai ir reorganizavus Vaiko teisių apsaugos skyrių, pasipylė kaltinimai neva „sugriauta“ vaiko teisių apsaugos sistema, sužlugdytas darbas ir pan. Pokalbyje su mero pavaduotoja, kuruojančia vaiko teisių apsaugos sritį, Irena Vasiliauskiene ir pabandėme aptarti šios sferos reikalus, problemas ir veiklos kryptis.

– Tai vis dėlto, ar sugriauta vaiko teisių apsaugos sistema rajone?

– Tai kad nebuvo ko griauti… „Palikimas“ vertė skubiai gilintis į situaciją ir ieškoti problemos sprendimo būdų – juk mūsų savivaldybė pagal socialinės rizikos šeimų skaičių yra viena iš „pirmaujančių“ Lietuvoje.  2013 m. įregistruotos 145 socialinės rizikos šeimos, ir pagal šį rodiklį savivaldybė šalyje buvo 3-ioje vietoje. 2015 metų duomenimis, socialinės rizikos šeimų sumažėjo, tačiau gyventojų skaičius taip pat kito mažėjimo link. Šiuo metu matyti teigiamos rodiklio pokyčio tendencijos.

– Tai kiek rajone socialinės rizikos šeimų? Kiek jose auga vaikų?

– Rajone, 2015 m. duomenimis, buvo 133 socialinės  rizikos šeimos, 2016 m. pradžioje sumažėjo iki 131. Kadangi 4 šeimose situacija pagerėjo, jas žadama išbraukti iš šio sąrašo. Socialinės rizikos šeimose, 2015 m. duomenimis, augo 246 nepilnamečiai vaikai.

– Kokios priežastys, Jūsų manymu, lėmė, kad mūsų rajonas „lyderis“ pagal socialinės rizikos šeimų skaičių?

– Didelį socialinės rizikos šeimų skaičių galėjo lemti ne tik didelis probleminių asmenų skaičius savivaldybėje, tačiau ir vyravusi nuostata, kad tik įrašius į socialinės rizikos šeimų sąrašą bus įmanoma teikti pagalbą. Pabandėme pasižiūrėti į šį reikalą kitaip. 2015 metų pabaigoje Savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintas stebimų šeimų tvarkos aprašas. Kad stebimai šeimai pakaktų jėgų išspręsti problemas, padeda socialiniai darbuotojai, vaikų teisių specialistai. Turime jau keletą pavyzdžių, kada šeima nenorėjo būti įtraukta į rizikos grupę ir jai sėkmingai pakilti padėta stebėsenos pagalba.

– Kokius prioritetus galite išskirti darbe su šeimomis? Kokia kryptimi dirbant įmanoma iš esmės pakeisti esamą padėtį?

– Prioritetas vienas – padėti šeimoms išgyventi krizes, vėl pasijusti visavertėmis visuomenės narėmis, pradėti dirbti, rūpintis vaikais ir buitimi. Vienintelis kelias, kuriuo reikėtų eiti, tai aktyvi kompleksiškai teikiama savivaldybės pagalba (socialinių darbuotojų, seniūnų, seniūnaičių, bendruomenių pirmininkų, vaiko teisių specialistų ir kt.) ir aplinkinių dėmesys bei pastangos padėti, matant skriaudžiamus vaikus, girtaujančius kaimynus.

Per palyginti neilgą patirtį, sukauptą kuruojant vaiko teisių sritį, teko pastebėti, kad nuvykus į šeimas, kartais užtenka dėmesio, pagarbos, nuoširdaus pokalbio, ir problema pradeda spręstis. Svarbu, kad ir specialistai, ir kiekvienas iš mūsų pažvelgtų į problemines šeimas kaip į sau lygias, padėtų joms, nežemindamas jų orumo, įgyti socialinių įgūdžių, kurių dažniausiai toms šeimoms ir trūksta.

– Kaip galėtų pakeisti situaciją mobiliųjų grupių sukūrimas?

– Darbui su socialinės rizikos šeimomis savivaldybė planuoja pradėti  kurti mobiliąsias grupes, kurias sudarys ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir seniūnai, pedagogai, kitų įstaigų vadovai bei tarybų ir komisijų nariai, veikiantys socialinėje ir vaiko teisių srityje. Ši patirtis šalyje nėra nauja. Konsultuojamės ir su Alytaus rajono savivaldybe, ir su kitomis savivaldybėmis, kurios yra pasiekusios geresnių rezultatų prevencinėje veikloje. Mobiliųjų grupių nariai per tam tikrą laiką turėtų aplankyti visas rajono socialinės rizikos šeimas, veiktų prevenciškai ir reaguotų į aplinkinių gyventojų bei giminaičių pastebėtus bei praneštus smurto bei alkoholio vartojimo atvejus, netinkamą elgesį  su nepilnamečiais, bendradarbiautų su psichologais, policijos pareigūnais.

Tenka pastebėti, kad įvairių organizacijų ir specialistų pagalba šeimoms Širvintų savivaldybėje kol kas nėra kompleksinė. Ji kartais primena susirašinėjimą gaisro atveju.  Nors apie kompleksinę pagalbą šeimai buvo kalbama ir anksčiau, tačiau bendradarbiavimas tarp institucijų, teikiančių pagalbą, dar labai nežymus.

Šiuo metu ieškoma lėšų mokymams apie kompleksinės pagalbos teikimą suvienijant ir policijos, ir socialinių darbuotojų, ir seniūnų, pedagogų, vaiko teisių specialistų jėgas. Arčiausiai šalia pažeidžiamų šeimų yra socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, ir vaiko teisių specialistai bei seniūnai. Tik šių žmonių atsakomybės bei  atsidavimo savo darbui dėka galima padėti krizę išgyvenančioms šeimoms. Užtai labai skaudu, kai pasidomėjus, kuo galima padėti konkrečiai rizikos šeimai, seniūnas abejingai numoja ranka – esą niekuo jūs jai nepadėsit, beviltiška, „nurašyta“… O iš tiesų – tereikia nuoširdesnio pokalbio, stumtelėjimo kitokio gyvenimo link, kad žmogus pats pradėtų kabintis, pasijustų visavertis. Reikėtų, kad neliktų nuošalyje ir kaimynai, bendruomenės nariai, artimieji. Jeigu pagalba ateis iš įvairių pusių, tai bus lengviau pagydyti sergančias šeimas, užkirsti kelią nelaimėms.

– Jums teko domėtis užsienio šalių patirtimi. Ko vertėtų pasimokyti, ką perimti?

– Europos patirtis socialinėje srityje orientuota į socialinių įgūdžių ugdymą, bendruomenės aktyvumo skatinimą, savarankiškumą bei sąmoningumą sprendžiant problemas, apsaugą nuo neigiamos aplinkos poveikio, reikiamos pagalbos suteikimą, kad žmogus turėtų galimybę išspręsti savo problemas ir nebegrįžti vėl į neigiamą aplinką. Taip pat didelis dėmesys skiriamas į sąlygų kūrybingai ir turiningai bendrauti, tobulinti socialinius, kultūrinius įgūdžius, tobulėti kaip asmenybei sudarymą, asmens higienos įgūdžių formavimo ir savivokos skatinimą, mokymą kiekvieną žmogų vertinti save ir jaustis vertingam, saugiam mūsų visuomenėje.

Gruodžio mėnesį teko dalyvauti pažintiniame vizite į Norvegiją, skirtame perimti gerąją patirtį plėtojant ir teikiant paslaugas šeimoms ir vaikams bei dirbant su globėjais. Visos savivaldybės (komunos) bendradarbiauja su kitomis įstaigomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, organizuoja personalo mokymus, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Norvegijos savivaldybėse šeimoms ir vaikams teikiamos ir kitų rūšių integruotos socialinės paslaugos, skirtos tiek šeimų konsultavimui, tiek konkrečios pagalbos suteikimui. Praktinė parama ir mokymai apima įvairias namų pagalbos paslaugas – tai ir kasdienės gyvenimo veiklos įgūdžių lavinimas, apsipirkimas, maisto gaminimas, asmens higienos paslaugos ir kt.

Manau, kad į tai reikia kreipti veiklą ir mūsų rajone. Pagalba neturėtų apsiriboti labdaros dalijimu, kaip dažniausiai buvo įprasta. Juk lengvai gaunamas kad ir dėvėtas daiktas neskatina jo tausoti, saugoti. Ar ne todėl neretai pasigirsta kalbų, kad pasitaiko šeimų, kuriose drabužių nė nesivarginama skalbti: padėvi ir meta lauk arba sudegina – juk vėl atveš… Kita medalio pusė – savivertės, orumo žeminimas. Ar mūsų savivaldybėje nežemino žmonių prieš keliolika metų vykusios labdaros dalinimo „akcijos“, kai daiktai, drabužiai buvo mėtomi tiesiai iš atvykusių  iš Vokietijos mašinų, o dalytojai fotografuodavo, kaip skurdžiau gyvenantys kaimo žmonės nepasidalindavo padėvėtais daiktais plėšdami vieni kitiems iš rankų… Tokia skaudi patirtis, o galimai ir pasekmės lėmė, kad šeimos įprato gauti materialinę pagalbą, neįdėdamos į tai pastangų, nesistengdamos susirasti darbą arba atidirbti už pašalpą.

– Jūsų požiūris į vaikų paėmimą iš šeimų. Kokiais atvejais tai reikėtų daryti?

– Vaikų paėmimas iš šeimų, kurios negeba jais rūpintis, smurtauja, girtauja, yra pati galutinė priemonė, jeigu anksčiau taikytos prevencinės priemonės nepadeda. Svarbiausias socialinės pagalbos tikslas yra  prevencija (užkirsti kelią nelaimėms šeimoje, smurtui prieš vaikus) bei socialinių įgūdžių lavinimas. Kiek įstengiame, bandome šeimai padėti. Jau teko patirti džiuginančių situacijų, kada paimtas vaikas, šeimai pasitaisius, buvo grąžintas; kai šeima, kuri girtavo, pakeitė gyvenimo būdą, dabar augina vaikučius, dirba; kai komandinio darbo dėka mama (ilgokai neradusi darbo) įsidarbina ir stengiasi auginti savo vaikus savarankiškai. Šeimos, po truputį kylančios iš dugno, yra stebimos, kad laiku būtų suskubta į pagalbą.

– Globėjų ir įtėvių problema. Ar žmonės noriai imasi tos misijos?

– Širvintų rajono savivaldybės Socialinis, sveikatos ir šeimos komitetas rudenį sukvietė globėjų bei įtėvių šeimas, domėjosi, kokios pagalbos joms reikia. Susirinkusieji įvardijo, kad trūksta psichologų konsultacijų, kad reikia malkų. Pagalba malkomis rūpinasi Savivaldybės administracija. Konsultacijų, mokymų organizavimas – viena iš mano veiklos krypčių.

Sausio mėnesį pakviečiau VšĮ „Sotas“ įtėvių ir globėjų mokytojus Andrių Atą ir Nijolę Giknienę, kurie suorganizavo seminarą – konsultaciją Širvintų rajono globėjams, įtėviams bei visiems, kurie domisi vaikų globa ar įvaikinimu. Į susitikimą susirinkę globėjai drąsiai ir atvirai dalijosi savo globos patirtimi bei rūpesčiais, uždavė rūpimus klausimus ir kartu ieškojo problemų sprendimo būdų. Po renginio norintieji galėjo gauti individualią konsultaciją.

Jau yra paruošti atestuoti socialiniai darbuotojai, kurie galės rengti mokymus būsimiems globėjams. Norinčius globoti maloniai priima Vaiko teisių poskyrio darbuotojai, registruoja ir padeda ruoštis globai ar įvaikinimui. Mano žiniomis, norinčių tapti globėjais yra.

– Ačiū už pokalbį.