Romas Zibalas: į viešus klausimus – vieši atsakymai

Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys, Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto komiteto pirmininkas Romas Zibalas.
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys, Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto komiteto pirmininkas Romas Zibalas.

Rugsėjo 3 dieną „Širvintų krašte“ buvo išspausdintas mano straipsnis „Nesibaigiančios reformos tildo vaikų klegesį“. Jame aš, Romas Zibalas, rašiau apie tai, kad rugsėjo jaudulys kamuoja ir mokinius, ir mokytojus, ir tėvelius. Paskelbiau dviejų uždarytų – Juodiškių pagrindinės ir Beivydžių pradinės – mokyklų nuotraukas, apgailestavau, kad mokyklos tuštėja dėl menko gimstamumo ir emigracijos, dėl mažo mokinių skaičiaus duris užvėrė daugiau nei 10 kaimo mokyklų. Paprastai, pasirodžius straipsniui, gaunu klausimų ir pasiūlymų iš skaitytojų tiesiog gatvėje, darbe, parduotuvėje. Vieni džiaugiasi, kiti priekaištauja, treti dėkoja, ketvirti piktinasi. Nuomonių įvairovė skatina rašyti aktualiomis temomis, o jos dažniausiai būna susijusios su švietimu, kultūra, etnografija, rajono aktualijomis…

Jeigu norite sužinoti plačiau, neverta slėptis po anonimo kauke

Pasirodžius straipsniui „Nesibaigiančios reformos tildo vaikų klegesį“, sulaukiau vienintelio klausimo viešojoje erdvėje. Nežinomas(-a) skaitytojas(-a) po straipsniu pateikė klausimą: „Klausimai autoriui. Ką jis, (t. y. Romas Zibalas), būdamas kelias kadencijas komiteto pirmininku, konkrečiai padarė, kad būtų išsaugotos bent kelios kaimo mokyklos? Ar padėjo bent vienam uždarytos mokyklos pedagogui susirasti darbą? Ar žino vežiojamų kelias dešimtis kilometrų mokinių į mokyklas ir jų šeimų problemas? Autoriau, atsakyk bent sau į šiuos klausimus, o po to galėsi toliau verkšlenti.“

Kadangi klausėjas(-a) nežinomas(-a), privalau atsakyti irgi viešai. Manyčiau, kad mano amžiaus cenzas suteikia tokią privilegiją.

Pirma…

Pirma, Širvintų rajono savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto komiteto pirmininku esu išrinktas antrą kadenciją. Vadinasi, tai ne kelios kadencijos. Padaryti taip, kad kaimo mokyklose būtų vaikų ir vyktų ugdymo procesas, niekaip negaliu. Mano vaikai jau seniai mokyklas yra baigę, todėl vaikų didėjimu kaimuose pasirūpinti gali ne Romas Zibalas, o tik jauni tėčiai ir jaunos mamos. Suprantama, kad mokykla, kurioje nėra vaikų, išsaugota būti negali.

Antra…

Antra, padėti uždarytos mokyklos pedagogui susirasti darbą galiu tik teoriškai: dalinuosi darbo skelbimais. Esu toks pats mokytojas kaip ir kiti. Darbo netekusiųjų problemas ir rūpesčius labai gerai žinau. Kai 2005 metais Širvintų mieste buvo įvykdyta švietimo reforma ir buvo išdraskytos dvi gerai veikusios miesto vidurinės mokyklos, apie mokytojų, netekusių darbo problemas, niekas net girdėti nenorėjo. Kai iniciatyvinė grupė, nepritarianti mokyklų reorganizacijai, tuometiniam rajono merui Vytui Šimonėliui įteikė peticiją su daugiau nei tūkstančiu parašų, niekas net piršto nepajudino, kad šis opus klausimas būtų bent atidėtas vėlesniam laikui.

Tuo metu Širvintų rajono taryboje irgi buvo Švietimo komitetas, kuris turėjo savo pirmininką. Sunku dabar „atgaminti“, kas jis buvo. Greičiausiai – vienos iš rajono ugdymo įstaigų vadovų, kuriam mokytojų rūpesčiai buvo neaktualūs, nes reforma net neketino judinti jo(-os) vadovaujamos ugdymo institucijos. Buvo imituojamas tarimasis su visuomene, bet rajoną valdžiusi valstiečių dauguma nenorėjo girdėti širvintiškių nuomonės. Tuomet buvome Lietuvoje pionieriai-pirmūnai, kai rajoną valdę valstiečiai liaudininkai su savo draugučiais ir draugutėmis įvykdė reformą. Kai kas po to kilo karjeros laiptais, paskui skaudžiai krito.

Kas buvo, tas pražuvo, bet nuoskaudos liko. Galimai dėl nevykusios mokyklų reformos rajono taryboje iš buvusios daugumos valdančiųjų valstiečių šiandieną turime tik du. Po reformos, pirmiausia palietusios miesto mokyklų mokytojus, dalis pedagogų buvo išleisti į užtarnautą poilsį, dalis darbą rado kitose mokyklose. Man, kad susidarytų pilnas krūvis, teko dirbti jau „reformuotose“ abiejose miesto mokyklose, imtis straipsnių rašymo, dalyvauti projektuose, rašyti ir išleisti knygą. Manyčiau, kad kiekvienas darbo netekęs pedagogas (ir ne tik pedagogas!) savo ateitimi privalo pasirūpinti pats.

Trečia…

Trečia, ypač gerai žinau vežiojamų kelias dešimtis kilometrų mokinių į mokyklas ir jų šeimų problemas. Su tokiais vaikais susiduriu kasdien. Jiems sudarytos puikios sąlygos pasiekti artimiausią ugdymo įstaigą. Vieni į mokyklą atvažiuoja maršrutiniu autobusu, kiti – mokykliniu, dalį atveža patys tėvai. Po pamokų vaikai gatvėje nešąla, mokykloje atvira biblioteka, valgykla, kitos erdvės, kur galima ne tik palaukti, bet ir pamokas ruošti.

Pats esu kaimo vaikas, pėsčias į mokyklą ėjau, joje jokių valgyklų nebuvo, jokie autobusiukai nevežiojo, todėl teigti, kad kaimo vaikai dabar skriaudžiami ir apie juos negalvojama, negalėčiau. Tiesa, yra tėvų, kurie vaikų į artimiausią mokyklą neleidžia, o veža į rajono centrą. Yra darančių ir atvirkščiai. Akivaizdus pavyzdys yra Musninkų Alfonso Petrulio ir Gelvonų gimnazijos, kuriose mokinių skaičius padidėjo. Jose ugdymas vykdomas nuo 1 iki 12 klasės. Tai patrauklu tėvams ir vaikams. Tai dar vienas įrodymas, kad mieste išdraskytos mokyklos į keturmetes „užbėgtukes“ nėra patrauklios. Keistai atrodo rytinis vaizdelis, kai Širvintų kaimo mokiniai, praeidami „Atžalyno“ mokyklą, keliauja į gimnaziją. Analogiškas vaizdas: Kabaldoje gyvenantys mokiniai pamoja gimnazijai ir pėdina per visą miestą į progimnaziją. Tokia buvo ankstesnės rajono vadovybės valia. Ar vertėtų už tai paploti, spręskime kiekvienas. Klausimo pateikėjas(-a) taip pat!

Siūlau kitąkart būti drąsesniam

Atsakiau ne tik sau į klausimus, bet ir klausimo pateikėjui(-ai). Dėl verkšlenimo noriu pacituoti garsų poetą Maironį: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus,/ Man verkė iš skausmo širdis;/ Gaili ašarėlė beplovė skruostus/ Ir mėlynas temdė akis!“ Jeigu toks garbus, žymus ir didis žmogus galėjo sielotis dėl griūvančios Trakų pilies, tai man, paprastam mokytojui, tegul būna atleista ir leista susigraudinti nors dėl tų mokyklų, kuriose buvo mokytasi, dirbta, bendrauta ar tiesiog atiduoti metai.

Tikiuosi, kad mano straipsnių skaitytojas(-a), panoręs(-usi) pabendrauti virtualiai ir nepanoręs(-usi) prisistatyti galimai dėl kuklumo, liks patenkintas atsakymais. Siūlau kitąkart būti drąsesniam ir klausimus pateikti pasirašius tikrąja pavarde. Galbūt po anonimo kauke slėptis ir patogiau, ir saugiau?

Pats skundžia dėl rašymo, pats kaltina nerašymu

Teko skaityti pa(si)graudenimus, kur vienas Tarybos narys opozicionierius teigia, jog pasigedo spaudoje mano, kaip Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto komiteto pirmininko, viešų pasisakymų opiais klausimais.

Noriu viešai priminti opozicijoje esančiam Tarybos nariui, kuriam nuolat užkliūnu, kad buvusios kadencijos aštuoni Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai, buvę opozicijoje, 2018 metais parašė kolektyvinį pareiškimą, adresuotą Vyriausiai tarnybinės etikos komisijai, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Visuomenės informavimo etikos komisijai, Lietuvos žurnalistų sąjungai. Buvusių Tarybos narių – opozicionierių – skunde buvau kaltinamas tuo, jog savo straipsnius skelbiu laikraštyje „Širvintų kraštas“. Visuomenės informavimo etikos komisija svarstė skundą ir priėmė sprendimą. Skundo kūrėjams užmauti man apynasrio tuomet nepavyko. Galima buvo tik nujausti, kad bandymų pažaboti mano bendravimą su žiniasklaida skundo autoriai ateityje neatsisakys. Dabar tas pats Tarybos narys, skundą pasirašęs opozicionierius, mane kaltina abejingumu ir nepasisakymu „aktualiais Savivaldybės bendruomenei ar Taryboje svarstomais reikalais“. Kas tai? Pamiršo, kad prieš metus pasirašė skundą? Galimai amnezija? Pats muša, pats rėkia? Pats skundžia dėl rašymo, pats kaltina nerašymu.

Ką pastebėjo dar romėnai

Po prieš metus opozicionierių pateikto ir Visuomenės informavimo etikos komisijos apsvarstyto skundo po savo straipsniais privalau pasirašyti „Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys“. Nors daug skaitytojų mane pažįsta, bet šiuo prierašu esu kaskart įkyrus. Juk taip norėjo skundo autoriai, taip patvirtino Visuomenės informavimo etikos komisijos prievaizdai. Akylesni skaitytojai turbūt spėjo pastebėti, kad net mėgėjai rašyti skundus, skelbdami straipsnius, rašinėlius, paskvilius sau palankioje žiniasklaidoje, ne visada laikosi Visuomenės informavimo etikos komisijos privalomų nurodymų. „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, – sakė senovės romėnai apie nelygias pretenzijas bei dvigubų standartų pateisinimą.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.29 (7 įvert.)

41 Atsakymas į "Romas Zibalas: į viešus klausimus – vieši atsakymai"

  1. xx parašė:

    Parasyta visa tiesa!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+