Mero postas – ne palinkęs karklas

Kovą rinkimus pralaimėję, tačiau pripaišę skundų apie pasivaidenusius ar pasigirdusius pažeidimus, o paskui ne be aukštų šalies politikų lobizmo pasiekę, kad tų rinkimų rezultatai būtų panaikinti, buvę rajono vadovai paprasčiausiai pataikė Dievui į langus. Birželio 7-ąją vykę pakartotiniai Širvintų rajono savivaldybės tarybos nario – mero rinkimai parodė, kad rajono gyventojai susireikšminusiems vakarykščiams, švelniai tariant, palinkėjo gero vėjo. Tokių rinkimų rezultatų atsižegnotų ne viena politinė jėga – dar prieš kelis mėnesius karaliavę ir garsiai svaigę apie pretenzijas toliau valdyti rajoną, pretendentai atsisėsti į rajono vadovo kėdę liko it musę kandę.

Rimtesnio iššūkio Živilei Pinskuvienei nesugebėjo mesti net tariamo populiarumo bangose krykštaujantys socialdemokratai. Nors buvęs mero pavaduotojas vienintelis iš likusių peržengė kiek padoresnę 10 proc. ribą, per 67 proc. balsų surinkusios Živilės Pinskuvienės pergalę prieš Andrių Jozonį futbolo terminologija jau galima vadinti sutriuškinimu.

Andriui Jozoniui šiuose rinkimuose, matyt, labiausiai koją pakišo politinės išminties stoka. Ketverius metus tik stebėjęs, kaip be tikro vairininko dreifuoja valdžios laivas, šiaip gyvenime jaunatviško maksimalizmo nestokojantis Andrius paprasčiausiai taip ir nepasinaudojo likimo suteikta proga tame laive sukelti maištą ir atsiriboti nuo kairėn-dešinėn vairą pešiojusių koalicijos partnerių ir jų neveiklumo. Kur dar surasi geresnę progą tėkšti, kad per visą kadenciją rajonas taip ir nepajuto „kišeninio mero“ Vinco Jasiukevičiaus rankos tvirtumo, o bandymas valdyti rajoną iš Administracijos direktoriaus kėdės apčiuopiamų rezultatų nedavė. Tačiau ketverius ilgus metus už kitų nugarų kaip būsimasis politikas sirpęs Andrius Jozonis praleido šansą laimėti rinkėjų simpatijų, staiga išsigando vilko ir į mišką patraukė ne vienas, o susikibęs už rankyčių su tais pačiais koalicijos partneriais.

Žengus tokį žingsnį buvo didelė tikimybė, kad ir kitas žingsnis bus į balą. Taip ir nutiko. Pasibaigus pirmajam turui, buvo pasiųstas aiškus signalas dėl galimos „darbiečių“ ir „socdemų“ valdančiosios koalicijos. Net įvyko žvalgytuvės, tačiau viską nubraukė senosios gvardijos Andriui Jozoniui priminta kraujo priesaika: politinės tragedijos akivaizdoje it kokiems keturiems komunarams stovėti tvirtai susikabinus už rankų. Toks įsipareigojimas vos nesukūrė stebuklo, tačiau „vos“ – nesiskaito. Politikos jaunuolis galutinai susimovė, kai rinkėjai jam neatleido parašo ant skundo dėl tariamų pažeidimų. Mat privertė ne tik svetimus, bet ir savus rinkėjus dar kartą stebėti pabodusį politinį cirką bei pėdinti prie balsadėžių.

Jeigu mikrodvikovą tarp Živilės Pinskuvienės ir Andriaus Jozonio dar galima pavadinti žaidimu į vienus vartus ir prilyginti futbolo rezultatui 6:1, jos akistatų su kitais oponentais net nesinori vadinti sutriuškinimais. Tokio žodžio futbole paprasčiausiai nėra, nebent pabandytume pasinaudoti pastaruoju metu internetinėje erdvėje labai išpopuliarėjusiu apibūdinimu „pažeminimas“. Per pastaruosius keliolika metų prie trijų partijų („prunskininkų“, „paulauskininkų“ ir „zuokininkų“) bandęs prisišlieti Jonas Purvaneckas pakartotiniuose rinkimuose vos perkopė 6 proc. ribą ir Živilės Pinskuvienės buvo aplenktas net vienuolika kartų. Įdomiausia, kad šis kandidatas tesurinko mažiau kaip pusę tų balsų, kuriuos buvo gavęs pavasarį.

Šis rezultatas Jono Purvanecko, kaip ypatingų karjeros aukštumų politikoje dar nepasiekusio žmogaus, neturėtų labai nuliūdinti. Juolab kad lenkų frakcijos Seime veidas Rita Tamašunienė nesurinko nė 4,5 proc. balsų ir nuo mero rinkimus laimėjusios Živilės Pinskuvienės atsiliko dar labiau – 15 kartų. Akivaizdu, kad jai nepadėjo nė Seimo narės pareigos, nė dažnas šmėžčiojimas televizijos ekranuose, nė daug ką nustebinusi pavasarinė „migracija“ iš Maišiagalos į Jauniūnus.

Kita vertus, peršasi mintis, kad Rita Tamašunienė puikiai suprato savo galimybes ir į šiuos rinkimus ėjo dėl vieno – priminti apie save, sujudinti elektoratą prieš kitąmet vyksiančius Seimo rinkimus. Tam tikra prasme Seimo narei tai pavyko, ypač žinant, kad jai pasisekė aplenkti buvusią Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorę Eleną Davidavičienę, negavusią nė 4 proc. balsų. Didesnio savo politinio nuosmukio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė turbūt neregėjo net baisiausiame košmare. Per kovą vykusius rinkimus „krašto dukros“ titulą susiteikusi Elena Davidavičienė teoriškai privalėjo aplenkti Ritą Tamašunienę, kadangi pastaroji dėl atstovaujamos politinės jėgos specifikos didesnio palaikymo galėjo tikėtis tik lenkiškai kalbančių rinkėjų apgyvendintoje rajono dalyje. O štai Eleną Davidavičienę, kaip ji manė pati, teoriškai turėjo palaikyti visame krašte. Tačiau nuo seno žinomas kalbininkų kalambūras, kad „teoriškai arklys – praktiškai neatsikelia“. Žmonės „kompetentingos“, „įstatymuose nusimanančios“, „projektus lyg riešutus gliaudančios“ buvusios valdininkės matyti prie rajono vairo praktiškai nenorėjo. Ar ne visišku ponios Elenos fiasko reikėtų vadinti rezultatą lietuviškuose Motiejūnuose, kur iš atėjusių balsuoti 165 rinkėjų neatsirado nė vieno (!), kuris būtų balsavęs už buvusią administracijos direktorę? Greičiausiai tai buvo ne kas kita, o motiejūniškių grąža už tai, kad Elenos Davidavičienės vadovaujama Administracija jos gimtiesiems Kiaukliams sugebėjo prastumti net du per milijoną litų vertus europinius projektus, tačiau taip ir nesurado nė sudilusio skatiko, kad būtų pataisytas pastato, kuriame glaudžiasi Motiejūnų kaimo bendruomenė, stogas. Šiuo protestu, galimas dalykas, rinkėjai buvusiai vadovei priminė ir Motiejūnus rajone išgarsinusį vandentiekio projektą, kuris tariamo taupumo sumetimais buvo prastumtas be … kanalizacijos?

Atskiro dėmesio vertas dviejų rinkimų naujokų rezultatas. Viena, gali kilti mintis, kad kiek daugiau nei 3 proc. surinkęs konservatoriams atstovavęs Audrius Skaistys ir 2 proc. „neįkandęs“ liberalsąjūdietis Darius Valkauskas išvengė likimo skaudžiai užlipti ant to paties grėblio, nes prisijungė tik pakartotiniuose rinkimuose ir paprasčiausiai pasitikrino savo galimybes. Tačiau taip būtų galima sakyti, jei rinkimų rezultatai šiems politikams būtų daugiau ar mažiau pakenčiami. Šiuo atveju, abiejų kandidatų pasiekimai – apgailėtini. Ir tai daugiau ne jų asmenybių, o pasirinktos taktikos klaida.

Nuvertinę vietos politikus ir pasirinkę iš Vilniaus eksportuotą-importuotą Audrių Skaistį, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pražiopsojo puikią progą suvienyti prieš ketverius metus Vinco Jasiukevičiaus išsišokimo išblaškytą partijos elektoratą. O gal ir pasekti Ritos Tamašunienės pavyzdžiu, kad sustiprintų partijos populiarumą prieš kitąmečius rinkimus į Seimą. Net jei buvo ne taip, tikėtina, kad konservatoriai vylėsi į Audriaus Skaisčio saują surinkti pavasarį savarankiškai kandidatavusio pono Vinco ir šios partijos deleguotos Irenos Vasiliauskienės rinkėjų balsus. Toks, matyt, buvo optimistinis šios partijos planas. Jam išdegus, Audrius Skaistys būtų pretendavęs net į trečią, o gal – ir į antrą poziciją. Tačiau rezultatas nuvylė – žmonės „tapkiniu“ kandidatu nepatikėjo, Vyriausybės atstovas apskrityje surinko mažiau balsų, nei tą pavasarį pavyko padaryti eilinei vietos mokytojai Irenai Vasiliauskienei. Ar tai ne pats geriausias įrodymas, kad mero postas – ne palinkęs karklas, ant kurio gali kartis visos ožkos? Teisės filosofui Audriui Skaisčiui derėjo suprasti, kad nepakanka prieš rinkimus apsiskelbti esant širvintiškiu, reikia čia išgyventi ne vienerius metus, pelnyti žmonių pagarbą ir pasitikėjimą, pažinti gyvenimą, o ne prašyti, kad patys rinkėjai parodytų, ką pas mus būtina keisti. Štai tada, sakykime, – po ketverių metų, kituose rinkimuose, galima tikėtis kokio nors rezultato, pavyzdžiui, – tapti tarybos nariu.

Na o po ilgesnės pertraukos į rajono politiką sugrįžusių liberalsąjūdiečių atstovo Dariaus Valkausko pavyzdys tik parodė, kad ant svetimos kupros į rojų nenujosi. Tai, kad Remigijaus Šimašiaus vedamas Liberalų sąjūdis pateikė netikėtumą iš sostinės valdovo kėdės išspyręs, atrodo, nepakeičiamąjį Artūrą Zuoką, dar nesuteikia politinio pasitikėjimo kredito visoje šalyje. Patinka važinėtis? Tada ir rogutes į savo kalnelį reikia pačiam užsitempti.

Petras Darbelis