Ar Širvintų rajono savivaldybė plėsis į Vilniaus pusę?

Ne pirmą kartą viešojoje erdvėje nuskamba ekonomistų ir politikų siūlymai demografinę katastrofą Lietuvoje švelninti naikinant taip vadinamas žiedines savivaldybes apie didžiuosius šalies miestus.

Lietuvoje yra šešios žiedinės savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų. Planai jas naikinti numatyti Vidaus reikalų ministerijos parengtos „Baltosios knygos“, nubrėžiančios regioninės politikos gaires artimiausiam dešimtmečiui, projekte. Šis projektai yra pateiktas svarstyti visuomenei.

Kaip neseniai buvo cituojamas Vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys, dienraščiui „Lietuvos žinios“ jis teigė, kad siūloma visiškai atsisakyti šių savivaldybių, tačiau konkrečių terminų ir sprendimų dar nėra. Ministerija šiuo metu atlieka apklausas, tariasi su merais, ką ir kaip būtų galima daryti, kad būtų sugretintos teritorinės plėtros tarp dviejų savivaldybių galimybės, gyventojams būtų teikiamos geresnės paslaugos.

Seimo komiteto pirmininko nuomone, savivaldybės pas mus yra per didelės

Taip susiklostė situacija, kad šiuo metu šeši didieji šalies miestai tuo pačiu yra savivaldybių centrai, pavyzdžiui – Vilniuje veikia Vilniaus miesto savivaldybė, o šis miestas yra ir Vilniaus rajono savivaldybės centras. 1950 metais dirbtinai sukurtas Vilniaus rajonas šiuo metu yra ne tik didžiausias Lietuvoje pagal gyventojų skaičių (apie 96 tūkst. gyventojų, tik šiek tiek mažiau, nei gyvena visoje Tauragės apskrityje), bet ir vienas didžiausių pagal plotą (nusileidžia tik keturiskart mažiau gyventojų turinčiam miškingam Varėnos rajonui).

Siūloma teritorijas aplink didmiesčius išdalyti gretimoms savivaldybėms taip praplečiant jų teritorijas, tuo pačiu pakeliant ekonominę kaimyninių savivaldybių reikšmę.

Sako, pirmiausia būtų patogiau žmonėms, kurie dabar priversti belstis į didmiesčius, kad susitvarkytų einamuosius reikalus. Deja, bet situacija dažnai tokia, jog dideliame mieste į mažą žmogų žiūrima labai iš aukšto.

Antra, tokia reforma sukurtų darbo vietų mažesnėse savivaldybėse, kuriose gyvenama tais pačiais rūpesčiais, kaip gyvena žiedinių savivaldybių gyventojas, tačiau kurios yra svetimos didmiestyje įsitvirtinusiam valdininkui.

Žiedinių savivaldybių panaikinimas praplečiant aplinkines savivaldybes pagerintų pastarųjų ekonominę situaciją, susiformuotų nauji traukos centrai, verslo kryptys.

Kalbama ir apie kitą reiškinio pusę. Lietuvai centralizuojantis keliuose didžiuosiuose miestuose, iš esmės valdžia tik tolsta nuo žmogaus, nes savivaldos principas yra visai kitas. Apie tai neseniai yra pasisakęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys. Jis pritarė nuomonei, kad savivaldos dydžiai mūsų šalyje yra per dideli. „Savivalda nėra ūkinis vienetas. Jos pagrindinė funkcija yra teikti viešąją paslaugą ir į viešos paslaugos tiekimą įtraukti gyventojus. Europos Sąjungos valstybėse einama tuo keliu, kad kuo aktyviau įtraukti gyventojus į vietos savivaldą, todėl ten jos daug smulkesnės. Pas mus likęs tas tarybinis mentalitetas, kad savivalda tarsi vykdomasis komitetas. Per 27 metus pas mus nesuvokta pagrindinė mintis. Europos savivaldos chartijoje vienareikšmiškai pasakyta, kad savivalda yra demokratinis visuomenės pagrindas,“ – prieš kelis mėnesius politikas kalbėjo DELFI surengtoje konferencijoje.

Kalbant apie būtinybę reformuoti administracinį suskirstymą, nepamirštama pridurti, kad pagal gyventojų skaičių ir teritorijas Lietuvos savivaldybės šiuo metu yra labai nevienodos, todėl būtina šiuos skirtumus šalinti. Vienas iš tokių žingsnių ir būtų žiedinių savivaldybių panaikinimas.

Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje vėl buvo paliesta žiedinių savivaldybių ateitis ir iškeltas klausimas, kiek Lietuvai šiuo metu reikia savivaldybių. Kaip vienas problemos sprendimo būdų vėl buvo paminėtas Vilniaus žiedinės savivaldybės naikinimas, stiprinant Trakų, Švenčionių, Širvintų savivaldybes. „Tokiu būdu apjungiant žiedines savivaldybes, galėtų būti pirma (savivaldybių) reforma“, – pakartojo, nors iš esmės nieko naujo nebepasakė buvęs sostinės meras Artūras Zuokas.

Ar vokietis buvo kvailas?

Dabar Širvintų rajono savivaldybė yra viena mažesnių šalyje. Tačiau tokia ji buvo tikrai ne visada. Dar I Pasaulinio karo metais Lietuvoje Obersto sritį įkūrę vokiečiai įsteigė ir Širvintų apskritį. Taip anuomet buvo vadinamos Lietuvoje veikusios savivaldybės. 1917 metais Širvintų apskritis apėmė net 1960 kvadratinių kilometrų, o tai – daugiau nei du kart tiek, kiek sudaro dabartinį Širvintų rajoną (906 kv. km). Širvintų apskrityje prieš šimtą metų gyveno 62 262 žmonės – 4 kartus daugiau nei dabar yra gyventojų Širvintų rajone. O štai pats apskrities centras, Širvintų miestelis, pagal gyventojų skaičių buvo maždaug keturis kartus mažesnis nei dabar…

I Pasaulinio karo laikų vokiečių sudaryto Oberosto žemėlapio fragmentas. Širvintų apskritis savo dydžiu nenusileido Vilniaus ir Ukmergės apskritims, buvo didesnė už Molėtų ir Pabradės apskritis, su kuriomis taip pat ribojosi.

Širvintų apskritis pietuose siekė dabartinius Vilniaus miesto pakraščius. Galima sakyti, išvažiavęs iš Vilniaus Ukmergės link, keliautojas jau už miesto vartų patekdavo į Širvintų jurisdikciją. Rytuose Širvintų apskričiai priklausė šiandieninės Giedraičių ir Paberžės apylinkės, Šiaurės Rytuose – Šešuoliai. Skirstydami Lietuvą į apskritis, vokiečiai stengėsi įkurti daugmaž panašaus dydžio administracinius vienetus ir taip supaprastanti teritorijų valdymą. Širvintų apskritis savo teritorijos dydžiu, ko gero, nenusileido Vilniaus apskričiai. Rytuose ji ribojosi su Pabradės apskritimi, kuri apėmė nemažą dabartinių Švenčionių ir Vilniaus rajonų teritoriją. Įdomumo dėlei, Artūras Zuokas, kalbėdamas apie galimus teritorijų pakeitimus, užsiminė ir apie Pabradės savivaldybę.

Vokiečių panaudotas administracinio suskirstymo modelis buvo iš esmės restauruotas po trijų dešimtmečių, kai pokariu vėl buvo sudaryta Širvintų apskritis: 1949 metais ji apėmė 1645 kvadratinių kilometrų plotą, buvo 6 valsčiai (69 apylinkės), 5 didesni miesteliai.

Prisimenant tuos laikus būtina pastebėti, kad be dabartinės Širvintų rajono teritorijos Širvintų apskričiai po II Pasaulinio karo priklausė Paberžės valsčius su Akmenos, Alionių, Arliškių, Gervėčių, Glintiškių, Gružtelės, Jotainiškių, Kraujelių, Kūdrių, Miškinių, Paberžės, Paciūnų, Sidabrių, Šernų, Varniškių apylinkėmis. Į pietus apskritis driekėsi Maišiagalos (tada – Maišiogalos) valsčiaus apylinkėmis. Nuo valsčiaus centro Maišiagalos toliausiai buvo nutolusi Rastinėnų apylinkė – 14 km. Nuošalios buvo ir Miežionių, Antakalnio, Pakalnių apylinkės. Maišiogalos valsčiui taip pat priklausė dabartinėje Širvintų teritorijoje buvusios Žindulių, Jauniūnų, Barskūnų, Medžiukų, Meilūnų, Šiaulių apylinkės. Ir visa tai buvo šeštoji dalis (pagal plotą – gal ir daugiau) Širvintų apskrities.

Vėliau, 1950-ųjų birželį, sovietiniams okupantams įsteigus Vilniaus rajoną, jam buvo priskirta 31 apylinkė, iki tol priklausiusi Vilniaus apskričiai. Iš Širvintų apskrities buvo atplėšta 11 apylinkių – Antakalnio, Dūkšto, Genių, Giedraitiškių, Karvio, Kiemelių, Maišiogalos, Miežionių, Paąžuolių, Pakalnių ir Rastinėnų, taip pat dvi Trakų apskrities apylinkės. Vėliau, 1963-iaisiais naikinant Širvintų rajoną, Vilniaus rajonui buvo priskirta ir Jauniūnų apylinkė, sudaryta iš Jauniūnų ir Šiaulių apylinkių, bet po rajono restitucijos šios teritorijos grįžo atgal Širvintų rajonui.

Giedraičiais praturtinome Molėtus

Kiek kitokia situacija buvo dėl dabar Molėtų rajonui priklausančių Giedraičių. Esmė ta, kad iki 1950-ųjų Molėtai kaip svarbus administracinis vienetas kurį laiką neegzistavo. I Pasaulinio karo laikais tapę apskrities centru, vėliau Molėtai buvo priskirti Utenai ir tebuvo eilinis Utenos apskrities valsčius su 7 prisišliejusiomis apylinkėmis. Giedraičių valsčius, kuriam 1949-aisiais priklausė 11 apylinkių (Degsnės, Dubingių, Giedraičių, Gudeikių, Juodiškių, Piliakiemio, Pusnės, Pušaloto, Šiaudžių, Šiupienių ir Vėdarų) visą laiką priklausė Širvintų apskričiai. 1950-ųjų birželį sudarius Molėtų rajoną, jam buvo priskirta 30 buvusios Utenos apskrities apylinkių ir dvi Širvintų apskrities apylinkės – Pušaloto ir Vėdarų. Per garsųjį 1963-iųjų Širvintų rajono panaikinimą kaimyninio rajono teritoriją papildė ir Giedraičių bei Juodiškių apylinkės. Po kelerių metų atkūrus Širvintų rajoną, Juodiškiai „sugrįžo“, o štai Giedraičiai taip ir liko sovietų padovanoti Molėtų rajonui.

Ar išsigąsime Tomaševskio?

Ar realu, kad valdžia panaikintų žiedines savivaldybes? Iš pirmo žvilgsnio realu, juo labiau, kad tokią reformą savo vizijose mato Vidaus reikalų ministerija. Bet ar nutuokiama, kokį pasipriešinimą tektų įveikti, kad ši vizija taptų realybe?

Viena didžiausių kliūčių taptų už savo būvį į kovą kilsianti biurokratų armija, šiuo metu iš esmės gyvenanti vienoje savivaldybėje (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir t.t.), ten mokanti mokesčius ir naudojanti sukurtas vertybes bei paslaugas (vandentiekį, kanalizaciją, kelius, švietimą, sveikatos apsaugą ir pan.), tačiau valdanti visai kitą savivaldybę ir jos gyventojus (Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir t.t. rajonus). Iškilus pavojui prarasti sočias ir šiltas darbo vietas, būtų bandoma per patronuojančias politines jėgas stabdyti tokią reformą. Tokie reiškiniai įvardijami tiesiai šviesiai – politiniu lobizmu.

Yra dar viena pusė, kurią įveikti būtų nepalyginamai sunkiau. Tiesa, toks iššūkis tektų ne visai Lietuvai.

Politikai ir ekonomistai dažnai pažymi, kad pirmiausia reikėtų naikinti Vilniaus žiedinę savivaldybę, tačiau būtent čia reformatoriai susidurtų su nacionaliniu pasipriešinimu. Nereikia nukristi iš Mėnulio, kad sužinotum, jog tokia reforma visiškai netenkintų nepopuliariausio šalies politiko Valdemaro Tomaševskio valdomos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos. Ši politinė jėga spalio 1 dieną, Teisingumo ministerijos duomenimis, teturėjo tik 2801 narį (puse tūkstančio mažiau nei kažkokia negirdėta Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga!), tačiau faktiškai valdė Vilniaus ir Šalčininkų rajonus bei turėjo apčiuopiamą įtaką Trakų ir Švenčionių rajonuose, Vilniaus mieste ir dar neseniai šokdino senąją Širvintų valdžią. Nacionaline korta lošianti politinė jėga yra suinteresuota savivaldos lygyje išlaikyti esamą situaciją, todėl tikėtina, kad panašiems planams naikinti žiedinę Vilniaus rajono savivaldybę gultų kryžiumi skersai bėgių. Turint omenyje dešimtmečiais jaučiamą šaltuką tarp Lietuvos ir Lenkijos, mažai tikėtina, kad Seime atsirastų pakankamai politinės valios šią reformą pradėti nuo nacionaliniu pagrindu susiformavusios, tiksliau – sovietinių okupantų įsteigtos, savivaldybės panaikinimo.

ŠK