Pasroviui neplauksiu

Alfredas Astikas

Šį kartą į jus, mieli skaitytojai, noriu kreiptis dviem tikslais. Pirmasis ir svarbiausias – informuoti, kad Savivaldybės taryboje vyksta pasikeitimai, o jūs, miesto ir rajono gyventojai, prieš kuriuos taryba privalo atsiskaityti, turite teisę apie pasikeitimus žinoti. Nors į Tarybą buvau išrinktas kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas, pats nuo pačių pagrindų kūriau šios partijos Širvintų skyrių, būriau žmones, kuriuos vienijo partijos idėjos, šiandieną turiu pripažinti, jog esu kaip politikas ir kaip žmogus nusivylęs šios partijos, o tiksliau – jai dabar priklausančių žmonių politiniais veiksmais.

Nors formaliai dar priklausau partijai „Tvarka ir teisingumas“, realiai jau stoviu ant kitokio pasirinkimo slenksčio. Todėl antrasis šio kreipimosi į skaitytoją tikslas ir yra paaiškinti, kas man yra politika, ko aš joje siekiu, kodėl man priimtina partinė veikla nebeatitinka partijos „Tvarka ir teisingumas“ brėžiamos ir primetamos partinės linijos. Žinoma, atsiras tokių, kurie piktdžiugiškai trins rankas ir mane vadins išdaviku, štai taip sau kasantį duobę ir atsisakantį politinės jėgos užnugario. O aš pasakysiu kitaip – žinau per daug, kad likčiau toje partijoje. Žinau apie kuluarinius žaidimus, savanaudiškumo apraiškas ir atvirus pasireiškimus, apie atskirų asmenybių abejotinus sprendimus, apie tai, kaip žodžiai nesutampa su darbais, o tėra tik į akis pučiama migla. Visa tai man tikrai nepriimtina ir aš daugiau nebenoriu būti viso to dalimi, politine marionete svetimoms neskaidrioms užmačioms įgyvendinti. Mano, kaip politiko, kelias yra kitoks, ir aš juo eisiu taip, kad nebūtų gėda nei prieš save, nei prieš rinkėją.

Politikoje daug atsitiktinių žmonių – ir tai man kelia susirūpinimą. Kadangi rinkėjai nėra kvaili, jie atsirenka, kokios priežastys vieną ar kitą asmenį atvedė į politiką. Galbūt todėl daugelis net patį žodį „politika“ taria tokia veido išraiška, tarsi kramtytų citriną. Nes daugeliu atvejų tos priežastys yra savanaudiškos. Garbės, kad ir labai laikinos, troškimas. Siekis būti ar atrodyti svarbiu ir reikšmingu. Įsitikinimas, kad politinis postas ar priklausymas partijai duos apčiuopiamos asmeninės naudos.

Visiems žinomas išsireiškimas „valdžios lovys“ yra atsiradęs ne tuščioje vietoje. Kad ir kaip būtų apmaudu, šis pasakymas turi pagrindą. O prie lovio puola… Na, patys žinome kas. Nenoriu, kad mane tapatintų su tokiais, todėl įvardysiu tas sąlygas, kurių būtina laikytis priimant politinius sprendimus ir apskritai dalyvaujant politikoje.

Man politika pirmiausia – atsakinga pilietinė pareiga, kurią jau daug metų stengiuosi atlikti sąžiningai. Ar užimdamas svarbų postą, ar likdamas opozicijoje. Bet kuriuo atveju savo politinę patirtį siekiu panaudoti stabdydamas ne miestui bei rajonui, bet valdžios „šulams“ naudingus sprendimus, machinacijas, manipuliavimą gyventojų išreikštu pasitikėjimu. Todėl daug kam esu neparankus. Garsus ir argumentuotas tiesos sakymas į akis, kai stabdoma užmačia daryti juodus darbus, nepatinka niekam. Todėl dažnai yra stengiamasi mane nutildyti. Daug kam yra pikta, kai jų blogi sumanymai nepavyksta.

Tie, kurie turi realią valdžią, galimai trokšta ir realios naudos. Prabangūs automobiliai, prabangūs namai, prabangūs vasarnamiai, kitas nekilnojamas turtas, banko sąskaitos su daug nulių… Tik pavieniais atvejais visa tai yra palikta senelių ar pačių užsidirbta. Žmonės tai supranta, todėl natūrali jų reakcija ir yra pasipiktinimas. Prieš rinkimus, kai daug ir gražiai kalbama, geras ar bent geresnis gyvenimas yra žadamas visiems – ir ūkininkui, ir bibliotekininkei, ir vienišai motinai, ir bedarbiui. Štai čia, rinkiminių kampanijų metu, kai politinių ambicijų turintys žmonės mėgina pakliūti į valdžią, yra stipriai prasilenkiama su sąžine. Tie, kurie turi jau minėtų politinių ambicijų, gerai viską apskaičiuoja, šliejasi prie kuo įtakingesnių ar didesnį palaikymą turinčių partijų, judėjimų ar kitokių politinių darinių, kad kuo mažesnėmis sąnaudomis ir kuo menkesnėmis pastangomis patektų tarp tų, kurie valdo. Dažnas jų – be jokių specialių mokslų, aukštojo mokslo diplomą gavęs jau įkopęs į penktąją dešimtį. Nes be diplomo politikoje – kažkaip „ne fasonas“. Tik diplomo turėjimas, deja, dar negarantuoja, kad asmuo pamatys skirtumą tarp konservatyviosios, socialdemokratinės, liberaliosios politikos krypčių. Taigi vėl – apgaulė, nes į politiką veržiasi tam nepasiruošę ir nei teoriškai, nei praktiškai nepasiruošę, nekompetentingi žmonės. Ir jie įsivaizduoja, kad gali valdyti, kad gali priimti daugelio gyvenimams įtaką darančius sprendimus taip paprastai, lyg savo „UAB-ėlyje“.

Mano giliu įsitikinimu, būtent sąžinė turi būti bendras vardiklis visų politinių veiksmų trupmenose. Nes joks partinis susirinkimas, jokie kolegialūs įsipareigojimai negali manęs nei varžyti, nei įpareigoti, nei priversti elgtis neteisingai. Esu laisvas spręsti ir apsispręsti vadovaudamasis tik savo morale, savo asmeniniu garbės kodeksu, savo įsitikinimais ir savo gyvenimiškais principais. Pastarieji – paprasti ir bendražmogiški: nemeluoti, neapgauti, neapvogti, neskriausti. Nedaryti blogo. Nekurti blogio. Blokuoti blogį. Blogį plačiąja prasme – valdiškų pinigų grobstymą, miestui ir rajonui pražūtingus sprendimus, deklaratyvius nutarimus, kurie realiai yra naudingi tiktai tam tikrai grupelei „išrinktųjų“, įsivaiduojančių ir įsitikinusių, kad, jei jau pateko į Savivaldybės tarybą, iš karto tapo lygesni už lygius.

Pragmatikų ir materialistų, garbės, šlovės, pinigo ištroškusių – daug. Tiesą sakant – dauguma. Politikas, šiandieną prabylantis apie sąžinę, mažų mažiausiai gali atrodyti keistai. Asmuo, nesiekiantis naudos sau, laikomas kone idiotu. Per tiek metų politikoje tikrai buvo galimybių ir progų „prasisukti“. Tačiau su šeima gyvenu senoje troboje, vairuoju paprastą nenaujo modelio „Škodą“, pats pjaunu žolę, geniu medžius ir ant mano vakarienės stalo – tikrai ne dangiški migdolai. Tiesa, daug kam kliūva mano žemėje stovintis didelis naujas pastatas bei kasami tvenkiniai, gražinama aplinka. Taip, esu gavęs europinės paramos kaimo turizmo sodybos statybai. Bet miegu labai ramiai – tegul važiuoja net ne pavieniai, o ištisos komisijos tikrintojų vartyti mano apskaitos knygų. Jose suras, kad kiekvienas gautos paramos litas yra išleistas pagrįstai. Namie neturiu popieriaus smulkintuvo, nes nėra dokumentų, kuriuos reiktų per jį perleisti – tikrai neturiu ko slėpti. Paramos gavimo procedūra buvo tikrai skaidri ir pagal įstatymus.

Kartais manęs klausia: kam tau ta politika, juk ten tik intrigos, rietenos, machinacijos? Gyventum, sako, ramiai, nesigadintum nei nervų, nei sveikatos. Kartais tikrai pasijaučiu kaip archeologinė iškasena, iš tų laikų, kai garbė buvo ne tuščias, o apčiuopiamas dalykas. Esu žmogus, savo išsilavinimu, patirtimi, kompetencijomis, įdirbiu besidalyjantis neatlygintinai. Tikrai nesiūlau grįžti prie viduramžių, kai garbė buvo ginama krauju, bet siūlau laisvą valią ir garbę išsaugoti. Jei nebeturime – tai turėti tiek savigarbos, kad ją susigrąžintume. Todėl ir sakau: politika – garbingo ir laisvo apsisprendimo reikalas. Už nugaros niekas su rimbu nestovi, ir aš galiu spręsti pats. Nes manau, kad tokia yra mano pilietinė pareiga – spręsti kaip asmeniui, o ne kaip besisukančios partinės mėsmalės sraigteliui. Spręsti kaip piliečiui.

Pilietiškumas – tai dar viena savybė, greta sąžinės ir principingumo. Ji suformuoja asmenį kaip politiką. Tokį, kuriam iš tiesų rūpi, kaip ir kuo gyvena tauta, tavo miestas, kaimas, žmogus iš kaimyninio vienkiemio. Kai tau yra nenusispjauti. Kai savo asmeninę tapatybę suvoki kaip tautos identitetą – kad esi istoriškai, kultūriškai, visuomeniškai Lietuvos pilietis. Ir pasirenki dorai dirbti šalies naudai – ne jos išparceliavimui, išgrobstymui, nusmukdymui.

Būti atsakingu politiku? Čia tikrai netuščiažodžiausiu. Atsakomybė už artimą savo. Sūnų, dukrą, brolį, seserį, tėvą ir motiną – mylimuosius bei artimuosius. Visus tuos svetimus ir nepažįstamus žmones, kurie manimi pasitikėjo ir kurių dėka man į rankas buvo įteiktas mandatas. Nes tai, ką aš pasirinksiu šiandien, kokius sprendimus priimsiu, kaip balsuosiu – lemia jų likimus, daro įtaką jų gyvenimams, keičia jų kasdienybę, apsprendžia jų ateitį. Aš negaliu nuo viso šito atsiriboti, nes man tai rūpi. Kiekvienas pasirinkimas, apsisprendimas, nuomonė, nusiteikimas – įpareigoja. Bet tikrai yra tokių, kam „vienodai“, ir man gaila, apmaudu, net pikta, kad jie „sulindo“ į valdžią ir tarpsta šildydamiesi įgytų galių spinduliuose.

Tokioje politikoje, kurioje išmoningai, profesionaliai ir gudriai žaidžiami užkulisiniai žaidimai, kai kalbama ar žadama viena, o daroma priešingai, kur giliai įsišakniję tokios negerovės, kaip apgaulė, sukčiavimas, savanaudiškumas – aš pasirenku: nedalyvauti. Per savo politinę karjerą sužinojau ir išmokau daug. Visų pirma – atsiriboti nuo žmonių, kurie mėgina tavimi manipuliuoti, siekdami savo savanaudiškų tikslų.

Vienas iš svarbiausių mano sąmonėje įsitvirtinusių dalykų yra tas, kad visada yra alternatyvus pasirinkimas, kitas pasirinkimas, kuris ne kertasi su sąžinės, pilietiškumo, atsakomybės principais, bet juos atitinka. Partija „Tvarka ir teisingumas“, mano nuomone, ilgainiui priglaudė po savo sparnu žmonių, kurie žemina ne tik politiko, bet ir piliečio vardą. Nieko nenoriu įžeisti, nieko nenoriu pažeminti, nieko nenoriu apjuodinti. Aš tik savo pavyzdžiu įrodau, kad su tokiais žmonėmis man tikrai nepakeliui. Ir tie, kas mąsto vadovaudamiesi savo sąžine, šį mano žingsnį – pasitraukimą iš partijos, prie kurios kūrimosi pats prisidėjau – įvertins ne kaip išdavystę, bet kaip drąsą. Drąsą pasilikti ištikimu toms pamatinėms politikos vertybėms, apie kurias jau kalbėjau. O tiems, kam atrodo, jog daug lengviau ir paprasčiau būtų plaukti pasroviui ir užmerkti akis prieš tas nedorybes, kurios vyksta aplinkui, atsakyti galiu viena – lengvas kelias retai kada veda teisinga kryptimi, o tvarka ir teisingumas dažniausiai yra paliekami kaip nereikalingas balastas už kažkurio posūkio tame lengvame kelyje…

Alfredas Astikas
Širvintų rajono tarybos narys