Menininkė Janina Kondrotienė sutinka parodos svečius
Rugsėjo 19 dieną Širvintų savivaldybės Viešosios bibliotekos skaitykloje vyko Janinos Kondrotienės paveikslų parodos atidarymas. Renginyje dalyvavo nemažai buvusių bendradarbių, pažįstamų žmonių ir kitų netradicinio paveikslų „tapymo“ mėgėjų. Atvyko net būrys bendraklasių, prieš daugelį metų kartu su Janina baigusių Pasvalio vidurinę mokyklą.
Vos įėjus į salę nustebina ant sienų sukabintų paveikslų įvairovė ir nuo jų sklindanti šiluma. Besiilsintis usūrinis tigras, vilkų šeimynos idilija, Venecijos kanalas, miškų gražuolis dėmėtasis elnias, lietuviški beržai rudenį, merginos su žirgu portretas, raudonų kaip kraujas aguonų laukas, gražuolė Karmen šokio sūkuryje… Švelniose portretų ir peizažų linijose jaučiama sunkiai nusakoma paslaptis. Ir tik priėjus arčiau paaiškėja, kad tai visai ne tapyba. Visi paveikslai išsiuvinėti…
Akys pačios pradeda ieškoti šio stebuklo kūrėjos, paveikslų autorės. Tą vakarą ponia Janina neturėjo nė minutės laisvo laiko. Reikėjo sutikti svečius, klausytis sveikinimo žodžių. Prieš kelias dienas Janina Kondrotienė šventė savo 70 metų jubiliejų. Ta proga ir surengta paveikslų paroda. Didžiausios ponios Janinos darbų vertintojos ir jos padėjėjos – dukterys Asta ir Jolita, papasakojusios apie savo mamos kelią siuvinėjimo link, apie jos pasišventimą šiam, didelės kantrybės ir kruopštumo reikalaujančiam, pomėgiui.
Raudonų aguonų laukas
„Mano sveikata buvo nekokia, todėl, išėjusi į pensiją galvojau, kuo galėčiau užsiimti, kad nekankintų depresija. Pirmus metus mezgiau. Paskui pradėjau lankyti jogos užsiėmimus. Kartą viena draugė pasiskundė, kad siuvinėja kryžiuku paveikslus ir, matyt, nebaigs, nes tam darbui trūksta kantrybės. Pagalvojau, kad man toks darbas turėtų tikti. Nuėjau į firmą „Riolis“, parduodančią siuvinėjimo rinkinius, ir pradėjau vartyti katalogą. Patiko. Nusipirkau net keturis rinkinius. Taip ir prasidėjo mano vargai ir džiaugsmai, – pasakojo ponia Janina.
Moters paveikslas
Visus parodoje demonstruojamus paveikslus moteris išsiuvinėjo per trejus metus.
Vienam paveikslui pagaminti reikėdavo dviejų-trijų mėnesių, kada kitoms siuvinėtojoms tokiam pačiam darbui atlikti metų nelabai užtekdavo. „Dirbau nuo ryto iki vakaro, apie 10-12 valandų per dieną, dažnai užmiršdavau net pavalgyti“, – sako paveikslų autorė.
Po visų oficialių kalbų ir sveikinimų, ponia Janina papasakojo, jog, baigusi Pasvalio vidurinę mokyklą, mokėsi Panevėžio medicinos mokykloje. Pagal paskyrimą atvyko į Zarasų rajoną, netoli Visagino. Dirbo felčere, teritorija buvo labai didelė, reikėdavo aplankyti daug žmonių. Važinėjo dviračiu, tačiau po kritimo nuo jo, stipriai susilaužė ranką, teko ieškotis darbo kitur. Taip pateko į Širvintas. Iš Širvintų ligoninės į pensiją išėjo 2009 metais. Tada vienerius metus mezgė, o vėliau pradėjo siuvinėti.
Moteris apgailestauja, kad dėl insulto teko metus praleisti be mėgstamo užsiėmimo. „Tik neseniai vėl pradėjau po truputį siuvinėti, – kairė ranka vėl tapo valdoma. Šią parodą surengiau ne tam, kad praneščiau apie save, o norėdama įrodyti, jog ir išėjus į pensiją gyvenimas nesibaigia, kad galima iš naujo atrasti save ir nuveikti daug įdomių darbų“, – sako Janina Kondrotienė.
Remigijus Bonikatas
Parodos atidaryme dalyvavo nemažai buvusių bendradarbių, pažįstamų žmonių ir kitų netradicinio paveikslų „tapymo“ mėgėjų...
